Kalbamės ir kalbamės, kol naktis mus užklumpa. Ir kavą išgeriame, ir sausainius suvalgome, ir vėsuma jau pakilo nuo ežero, šalia kurio Danutė gyvena. Priėjusi jos kaimynė pajuokauja – nereikia apie ją laikraštyje rašyti, juk ir taip esanti atpažįstama daugeliui biržiečių.

„Biržai – kaip Tvin Pyksas. Jis arba įtraukia, arba atstumia. Man nutiko pirmasis atvejis", - atvirauja pašnekovė Danutė Nindriūnaitė. Pokalbis su ja, kurią išties daugelis pažįsta bent jau „iš matymo" – apie visokiausius tvin pyksus. Ir asmeninius, ir biržietiškus, ir globalinius... Rugsėjo 27 diena – Lietuvos socialinių darbuotojų profesinė šventė. Pašnekesyje nemažai vietos tenka likimo nuskriaustiems vaikams, su kuriais Danutės gyvenimas itin glaudžiai susijęs.

-Danute, kaip tavo gyvenime atsirado tiek daug vaikų?

- Gal pats Dievas atvedė mane pas vaikus ir prie jų. Greitai bus 20 metų, kai dirbu Medeikių mokykloje, 10 metų - vaikų globos namuose „Vaiko užuovėja". Mokykloje nuo pat pradžių dirbu evangelikų reformatų tikybos mokytoja, vaikų globos namuose – socialine darbuotoja.

- Bet tai toli gražu nėra tavo vienintelė darbo vieta.

- Tikrai ne. Reformatų tikybą dar dėstau „Atžalyno" vidurinėje mokykloje, vedu sekmadieninius užsiėmimus vaikams reformatų bažnyčioje. Daugelį metų teko padirbėti įvairiose vaikų stovyklose, vienoje jų, dieninėje, dirbu iki šiol.

- Esi įsimintinas, nuolat besišypsantis, linksmas žmogus. Nesumeluosiu sakydama, kad daugeliui tu – lyg ir savotiškas Biržų simbolis! Tereikia vardą pasakyti, ir jau beveik visi žino, apie kokią Danutę kalbama. Savaime susidaro įspūdis, kad tu visuomet Biržuose ir buvai, kad tavo tvin pyksiškas kelias prasidėjo nuo čia. Ar tavo šaknys iš pačių Biržų?

- Tvin pyksiškas kelias?

- Man jis į tokį labai panašus. Įdomus, šiek tiek netikėtas, dėl to galbūt netgi paslaptingas. Aš kalbu apie profesinį kelią.

- Taip, jis vingiuotas. Gimiau ir augau aš ne Biržuose, o šalia jų. Vienkiemyje prie Papilio, Kyliškių kaime. Lankiau mokyklą Papilyje. Namie dirbau įvairius ūkio darbus. Mes su seserimi buvome auginamos reformatų tikėjimo dvasioje. Tai labiausiai buvo mūsų močiutės rūpestis. Gal dėl to dar besimokydama mokykloje svajojau apie kunigystę. Ir apie darbą bibliotekoje. Turėjau nemažai draugų veterinarų, jų paakinta pasirinkau studijuoti veterinariją, ne kunigystę, ne bibliotekininkystę. Tad iškart po mokyklos baigimo atsidūriau Kėdainių rajone esančioje Lančiūnavos žemės ūkio mokykloje. Tuomet tai buvo technikumas.

- Tai tu - veterinarė?

- Taip, tokį diplomą turiu. Baigiau veterinarijos mokslus, nors taip niekuomet ir nedirbau gyvūnų gydytoja. Dabar štai man atrodo, kad socialinis darbuotojas turi mokėti viską – ir kiaulę papjauti, ir vaiką priglausti, ir grybą pažinti. Išmokti dalykai niekuomet nedingsta.

- Tau teko išmokti ir daugiau naujų dalykų, visiškai neturinčių nieko bendra su medicina.

- Tai dabar jau supratau, kad tuos pažinimo kelius vadini tvin pyksiškais. Baigusi mokslus, grįžau atgal į savo kaimą. Apskritai man gamta patinka. Kaimas teikia ramybę, kuri būtina žmogui kaip vanduo. Be to, kaime atsiveria tūkstančiai galimybių gyventi sveikiau. Vienintelio, ko nenorėčiau, – tai gyventi bute. Tikriausiai nemokėčiau. Dabar dažnai nuvykstu į savo kaimą, pas tėvelius. Ir tada, jaunystėje, grįžau į tėviškę – tiesiog gyvenau, džiaugiausi kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, kuriam jūra yra iki kelių. Sutikau mokytoją Viliją, ji pasiūlė mokinti tikybos. Tai buvo kelio, atvedusio pas vaikus, pradžia. Jau dirbdama baigiau mokslus – Panevėžio konservatorijoje pradinį mokymą ir dailės specialybę, Šiaulių universitete - edukologiją ir Vilniaus universitete - socialinę pedagogiką.

- Akivaizdu, kad vaikai tave be galo myli. Štai pastaruoju metu teko tave matyti miesto renginiuose, skirtuose vaikams – puikiai su jais bendrauji. Negi universitetai tokio dalyko moko?

- Labai džiaugiuosi, kad Biržų bažnyčių bendruomenės šiemet net keletą kartų turėjo galimybę prisidėti prie švenčių organizavimo. Man patiko ir buvo tikrai labai smagu dalyvauti miesto bendruomenės šventėje birželio 1-ą dieną, lygiai taip pat smagiai jaučiausi miesto šventės renginyje, skirtame visai šeimai. Taip jau nutiko, kad dirbu labiau su nuskriaustais vaikais. Dailę dėsčiau ir Jaunimo mokykloje – ir vėl mane supo nesuprasti paaugliai, kuriems tereikia paprasto buvimo šalia. Vaikų globos namuose dirbti tikrai nėra paprasta. Nėra lengva. Bet visuomet stengiuosi būdama su vaikais neapsimetinėti. Kalbėti jų kalba. Ir labai svarbu keliais žingsniais nuspėti, numatyti problemą. Be galo svarbu juos išklausyti. Tai ir viskas. Tai ne universiteto, o gyvenimiškos pamokos. Kartą viena mergaitė man patikėjo savo svajonę. Tik paklausykim vaikų – kokie genialūs jų norai! Ji norėjo paragauti dangaus ir debesėlio. Prasitarė, kad šie skanėstai būtų braškių skonio. Kaip smagu, kai vaikai patiki tau savo svajones! Visiškai neseniai su kolegomis lankėmis Švedijoje, Vaxjo parapijoje, Ryds Brunn socializacijos centre. Be abejo, skirtumas panašių institucijų Lietuvoje ir Švedijoje yra milžiniškas. Labiausiai mane sužavėjo išskirtinis dėmesys kiekvienam paaugliui, vaikui. Sunkesnio charakterio jaunuoliui padėti socializuotis yra skirti keli, ne vienas ir ne du specialistai. Be to, labai įsiminiau, kad ten ypač rūpinamasi ir darbuotojo saugumu. Lietuvoje gi tai bene paskutinėje vietoje. Esu laiminga moteris – turiu mėgstamą veiklą. Savo darbo nedirbu, aš jį gyvenu. Taip, kartais pavargstu, kartais labai asmeniškai priimu vaikų bėdas, godas, nelaimes. Tačiau žmonėms visada noriu padėti. Labai daug žmonių ieško materialios pagalbos. Aš padedu širdimi.

- Man atrodo, kad tokios rūšies pagalba reikalauja daug daugiau vidinių resursų...

- Užsiimu meninėm veiklom. Kartais piešiu, vaidinu, dainuoju... Man patinka ne rezultatas, o pats procesas. Daug svajoju – norėčiau dar studijuoti meno terapiją, norėčiau įgarsinti animacinį filmuką, pavyzdžiui, kokią nors skruzdėlytę. Keliauju. Savo draugams esu labai dėkinga už keliones ekspromtu – jos išmokė mane greit susimesti į krepšį būtiniausius daiktus ir džiaugtis būties akimirka. Keliaujame po Lietuvą, Latviją. Fantastiški dalykai yra visai šalia. Manau, kad pažinti savo šalį yra tiesiog būtina. Labai patinka keliauti autostopu. Labiausiai mėgstu pabūti viena. Tikriausiai tai pats gausiausias mano vidinių resursų šaltinis. Vienatvė mane saugo, nes kam gi save žlugdyti? Labai stiprina tikėjimas. Džiaugiuosi turinti daug draugų. Esu gimusi tokiu paslaptingu laiku – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Draugams tai, be abejo, nėra labai patogus ir parankus laikas – ir šiaip jau šventinių rūpesčių, dovanų pakanka. Bet galiu tik pavydėti pati sau – niekuomet nebuvau jų užmiršta savo gimimo dieną. Moku džiaugtis mažais dalykais. Iš gyvenimo nereikia reikalauti daug. Todėl ir raginu visus – maži dalykai, mažas grožis, mažos akimirkos yra pats didžiausias džiaugsmo šaltinis. Džiaukitės jais. Neslopinkite savęs, nes neigiami dalykai ugnikalniu sprogsta. Šypsokimės ir kuo mažiau televizorių žiūrėkime.

- Užsiminei apie tikėjimą. Reformatų bažnyčios parapijos veikloje tavo darbas irgi yra svarbus.

- Čia taip pat užsiimu maloniais dalykais. Jau minėjau, kad kiekvieną vasarą įvairiu amplua dalyvaudavau vasaros stovyklose, kuriose yra tekę padirbėti ir direktore. Šiandien man didžiulę atgaivą teikia sekmadieninė mokyklėlė pamaldų metu. Naudodamasi proga, kviečiu kuo daugiau tėvelių į bažnyčią atvykti su savo vaikučiais – jais bus pasirūpinta. Laukiame ne tik reformatų, bet ir kitų konfesijų tikinčiųjų. Kol tėvai gilinasi į šventą žodį, su vaikais aš užsiimu menine veikla Biblijos tema, o sausio pradžioje mes kasmet organizuojame Trijų Išminčių šventę, kurios metu apibendriname visų metų veiklą.

- Danute, šiandien yra Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Ar tavo širdyje šventė?

- Atsakysiu savo kūrybos eilėmis.

Pagauk ryte saulės spindulį, Apkabink karštą kavos puodelį, Galvą, palinkusią link savęs, paglostyk, Atsibusk ilgesį jausdamas kartu. Laimink ateinantį žmogų, Bėki su juo dienos šurmuly. Atsigręžk į vakar dieną, Žinok, kad ne vienas esi. Mokėk išgirsti plakančią širdį, O nekaltink kitų, tikrai ne. Gėris gėriui pražysta, Ugnyje negandos pranyksta, Išgyja siela, paliesta švelnumu. Tai aš vadinu socialinio darbuotojo kredo. Kiekvienos eilutės pirmosios raidės sudaro kredo esmę.

- Pagalba žmogui?

- Taip, pagalba žmogui. Šventė tada, kai gali padėti žmogui. Sveikinu visus savo kolegas.

- Ačiū už gražias mintis. Tave irgi sveikiname su profesine švente.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė 2014-09-27

Straipsnis paimtas iš - http://www.siaure.lt/article/articleview/12564/1/249