Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks /Lk 19,40/

Sakoma, kad būtina bent kartą metuose apsilankyti vietose, kuriose niekada nebuvai, kad kitaip pažiūrėtum į „savo pasaulį“.

Ankstų sekmadienio rytą prie Biržų bažnyčios rinkosi reformatai ir dviem mikroautobusais, vairuojamais parapijos pirmininko Merūno bei kun. Rimo leidosi, nebijau tvirtinti, į jų niekada nelankytas vietas: N.Akmenę, Alkiškius, Mažeikius, Griežę.

Jei pirmi trys pavadinimai žinomi, girdėti, tai Griežė retam, net reformatui, ką nors sako ar reiškia. O ten kažkada ant Ventos upės kranto stovėjusios reformatų bažnyčios liekanos. Brangi, kaip Dubingių reformatų bažnyčios vieta, kurią aplankom kas metai pirmą rugsėjo šeštadienį, ar Deltuvos bažnyčios griuvėsiai, kuriuos kaskart pravažiuodami su nostalgija nužvelgiame.

Kelionės tikslas buvo susipažinti su Naujojoje Akmenėje veikiančia Evangelikų bendruomene, jos įkūrėju Mindaugu Palioniu.

Mindaugas gimė 1973 m. Ventos miestelyje Akmenės r., po kurio laiko su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių.

Mindaugo kelias Dievo tarnystėn panašus į mūsų gen. superintendento kun. Tomo Šerno. Abu mokėsi ir baigė Buivydiškių aukštesniąją žemės ūkio mokyklą, įsigijo veterinaro specialybę.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, nuėjo dirbti į Lietuvos muitinę: Tomas – į Medininkų, Mindaugas – į Šiaurės Lietuvoje Ventos muitinę. Dievas abiem nurodė kelią dvasinėn tarnystėn. Tomas, nors ir sunkiai sužeistas, vienintelis likęs gyvas po Medininkų žudynių, įstojo mokytis į Klaipėdos Evangeliškos teologijos katedrą, tapo kunigu. Mindaugui gyvenant Ventoje Viešpats siuntė vargstančius nuo bedarbystės, narkomanijos ir kt. nelaimėlius, kuriems reikėjo ne tik materialinės, bet dar daugiau dvasinės pagalbos.

 Besimokydamas Vilniuje Mindaugas lankė Tikėjimo žodžio bažnyčią, kurioje gavo Šventosios Dvasios krikštą, o 1992 m. įstojo į Vilniaus Tikėjimo žodžio Biblijos mokyklą. 1995 m. įsteigė bažnyčią N. Akmenėje bei bendruomenes Akmenėje ir Ventoje. Kaip ir kunigas Tomas, Mindaugas baigė studijas Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedroje,  įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Kaip pasakojo pats Mindaugas, jo rūpestis buvo surasti žmoną, kuri būtų tiek giliai tikinti, jog važiuotų su juo į Lietuvos pakraštį – Ventą. Daiva Palionienė, mokydamasi Teatro ir muzikos akademijoje, taip pat lankė Biblijos mokyklą, ir ten susipažino su Mindaugu. Akademijoje įgijo kanklininkės specialybę, be to mokėsi dainavimo pas solistę Juditą Leitaitę, kuri siūlė jai tęsti studijas pas ją. Ideali specialybė pastoriaus žmonai… Mindaugą ir Daivą sujungė tikėjimas ir … meilė šunims: tarpusavio bendravimas prasidėjo pokalbiais apie šunų veisles…

1993 m. vasarą vedė,  augina sūnų Eliją ir dukrą Danielę – studentę, Kaune lankančią pamaldas ev. reformatų bažnyčioje. Ji su tėčiu Mindaugu ir pasitiko reformatus, atvykusius iš Biržų.

Akmenės Evangelikų bažnyčia 1997 metais už tikinčiųjų aukas įsigijo nebenaudojamą kino teatro pastatą miesto centre, Nepriklausomybės gatvėje, priešais stalinistinio stiliaus kultūros namus. Remontuojasi, pritaiko pamaldoms. Jau daug padaryta: įsigytas Dievo stalas, virš jo įspūdingas kryžius su vitražu, vokiečių padovanota fisharmonija, apšiltintos sienos, pakeistos durys. Pritaikė saviems poreikiams antro aukšto patalpas, buvęs bufetas įgijo kitą paskirtį. Jame „karaliauja“ senbuvė, Papilės bendruomenės pamokslininkė Loreta, vaišinusi mus ne tik kava, bet ir pačios paruoštais pietumis, nors išvakarėse ji šventė jubiliejų… Po pamaldų Loretą pastorius pasveikino bendruomenės vardu, padėkodamas už nuoširdų darbą, pamokslavimą ir įteikė didžiulę puokštę gėlių.

Pamaldas bažnyčioje pradėjo Šlovinimo grupė, kuriai vadovauja ir giesmes kuria dvasininko žmona Daiva, turinti puikų, stiprų balsą. Išgirdome grupės atliekamas ir kai kurias mums iš jaunimo stovyklų įsiminusias giesmes: Aš kaip žalias medis, Tėve mūsų, Pakelkime akis.., Nors Tavęs nematau ir kt. Jų visų autorė – Daiva Palionienė.

Po šlovinimo, Mindaugas Palionis perskaitė 17 skyrių iš Naujojo miesto katekizmo apie stabų garbinimą, palygindamas su dabartimi, su žmonėmis, kurie save laiko tikinčiais krikščionimis, bet kuriems netrukdo lyg ir juokais skaityti horoskopus, domėtis zodiako ženklais, bučiuoti kryželį ir kt., nors netiki tuo, ką daro.  

Visi kartu išpažinome savo tikėjimą IV amžiuje sudaryto Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo TIKIU VIENĄ DIEVĄ  TĖVĄ žodžiais.

Po dar vienos šlovinimo grupės giesmės, dvasininkas skaitė Bibliją ir pamokslavo pagal 1 Jono laiško III skyriaus žodžius:...jei kas turėtų pasaulio turtų ir pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį užrakintų jam širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė? Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos...

Akmenės bendruomenė kasdien pamaitina apie 50 žmonių, kuriems labai to reikia, nežiūrėdami, kad gali užsikrėsti ligomis, kad maitinamieji nėra švarūs, tvarkingi, šiukšlina.

Po pamokslo buvo sakoma Didžioji malda, meldžiamasi už savus ir broliškų bendruomenių tikinčiuosius, valstybės ir savivaldybės vadovus ir kt. ir užbaigta Viešpaties malda, po kurios vienas kitam tradiciškai linkėjom Ramybės.

Į sakyklėlę pasikėlęs Biržų klebonas kun. Rimas Mikalauskas pirmiausia padėkojo Dievui už suteiktą galimybę melstis šioje bažnyčioje. Evangelijoje pagal Luką pasakyta: ...jei šitie tylės, akmenys šauks /Lk 19,40/. Palygino mūsų ir šeimininkų sąlygas: Biržuose paveldėjome bažnyčią iš savo protėvių. Kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, suteikdamas žemę bažnyčios statybai, dokumente rašė suteikiąs vietą švarios Evangelijos bažnyčiai...

Kun. Rimas papasakojo, kaip jis, tarybinių laikų žmogus, atėjo į Dievo tarnystę būdamas jau per 25  metų amžiaus, o su juo atvykę biržiečiai – penktos-šeštos kartos reformatai. Palaiminti, kurie gali perduoti savo tikėjimą, – sakė kun. Rimas. Anų laikų tikintieji klampodavo į bažnyčią po 5-7km, basomis, nešdamiesi batus rankose, apsiaudavo tik prie bažnyčios. Ne visi kas sekmadienį galėjo pasiekti bažnyčią, senieji likdavo daboti namų. Pasilikę susodindavo vaikus aplink stalą ir skaitydavo Bibliją, giedodavo giesmes daugiau nei dvi valandas, kol sulaukdavo išvažiavusiųjų į bažnyčią. Tik tada vaikai galėjo bėgti žaisti į lauką, – dalinosi senų žmonių prisiminimais Biržų kunigas. Kai pats seki Kristumi, gyveni Dievo Žodžiu ir darai pagal Dievo Žodį. Šiais laikais lengva pasiekti bažnyčią, bet žmonių mažėja kaimuose. Mūsų Bažnyčia dabar pergyvena daug išbandymų. Dievas juos siunčia tam, kad pamatytume šalia esančias bendruomenes, kurios ištiesė pagalbos ranką. Vilniečius buvo priėmę pas save melstis baptistai  Naujojo Testamento bažnyčia. Panevėžyje su Tikėjimo Žodžio bažnyčia parengtas Susitarimas dėl bendradarbiavimo – žingsnelis į priekį, pasiektas suderinus požiūrius į esminius dalykus. Juk statom ant to paties pamato – Jėzaus Kristaus. Mums reikia ryšio su kitais panašiais, – užbaigė prisistatymą kun. Rimas Mikalauskas. Pamokslui buvo paimti žodžiai iš Laiško galatams I-o skyriaus 1-12 eilutės: Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo... Paulius buvo aukšto teologinio išsilavinimo žmogus, galėjęs suprantamai kalbėti tiek pagonims graikams, tiek įtikėjusiems broliams. Dvasia nuo Dievo veda mus teisinga linkme. Mūsų tikslas – pareiti namo į Tėvo namus.... Kad laimingai pasiektume tikslą, mus nuo Dievo rūstybės lyg skėtis pridengia Jėzaus šešėlis... Toliau kunigas kalbėjo apie liturgiją – priemonę, įrankį Dievo Žodžiui skelbti, apie kunigų išsilavinimą, bažnytinę discipliną. Papasakojo apie kunigo rūbą – taliarą. Reikia daug praeiti, kad ją apsirengtum, bet gali ją ir nurengti...  Stengtis įtikti reikia ne žmonėms, o Dievui. Bažnyčiose tarnaujantys kunigai, pastoriai yra pašaukti Dievo, Jis surenka, Jam turim tarnauti. Iš Kristaus Dvasios pažinsime savus, – sakė kun. Rimas.

Po pamokslo vėl visi meldėmės, pastorius Mindaugas padėkojo už Švarią Evangeliją ir užbaigė pamaldas Aarono palaiminimu.     

Biržiečiai, papietavę ten pat – bažnyčios bufete, leidosi lydimi dvasininko Mindaugo toliau į kelionę – aplankyti Alkiškių liuteronų bažnyčią, pastatytą apie 1829 metus ant kalnelio kairiajame Dabikinės upelio krante. Tai bene vienintelė išlikusi latviškai kalbanti parapija Lietuvoje. Ją dabar aptarnauja Biržuose reziduojantis kun. Juozas Mišeikis. Bažnyčios šventorius – kapinės. Į  rugpjūčio mėn. vykstančias Kapų šventes suvažiuoja buvę parapijiečiai ir iš Lietuvos, ir iš Latvijos. 2006  m. Alkiškių bažnyčios kalnelis skambėjo nuo jaunųjų balsų – iš visos Lietuvos buvo suvažiavę jaunieji giesmininkai į Giesmių giesmelės šventę.  

Pakeliui į Mažeikius, kur mūsų turėjo laukti buvęs biržietis Linas Bodendorfas ir papasakoti apie Mažeikių evangelikus, parodyti atgautą sovietmečiu paverstą gaisrine Mažeikių liuteronų bažnyčią, užsukome į Dabikinėlės kaimą, aplankėme Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenę Prieglobstis.

Mus lydėjęs Mindaugas Palionis papasakojo apie Labdaros ir paramos fondą Prieglobstis, oficialiai įkurtą 2004 metais. Socialinės veiklos šaknys užsimezgė dar 1995 m., kai jis – Evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis su žmona Daiva iš Vilniaus atsikėlė gyventi į Naująją Akmenę. Susidūrė su tuo metu didelės bedarbystės nuskurdintais, asocialiais asmenimis, kurie užsukdavo pas jį į namus prašyti pagalbos ir kuriems pastorius duodavo maisto, pinigų ir teikdavo kitą pagalbą. Bet tai nepadėdavo ištrūkti jiems iš gilaus priklausomybių liūno. Po ilgų paieškų ir maldų Mindaugas su žmona paėmė paskolą ir įsigijo apleistą dvarelį Dabikinėlės kaime Akmenės rajone. Čia įkūrė reabilitacijos centrą priklausomiems asmenims Prieglobstis. Metams bėgant atsirado poreikis padėti tiems, kurie baigdavo reabilitaciją, bet nesugebėdavo savarankiškai adaptuotis visuomenėje. Per tris metus baigę mokėti paimtą paskolą, Palioniai pirko naują sodybą ir įkūrė Adaptacijos namus Naujojoje Akmenėje. Kadangi buvo pastebėta, kad ir prieš reabilitaciją ir po jos reikia dirbti su žmonių motyvacija ir vykdyti atkryčio prevenciją. Tam tikslui Adaptacijos namuose įsisteigė Blaivybės klubas ir Suaugusiųjų dienos centras. Vėliau į Prieglobstį pradėjo kreiptis moterys su vaikais. Buvo nupirkta dar viena sodyba jau Mažeikių rajone, ir taip atsirado moterų su vaikais reabilitacijos bendruomenė Mamos sodyba, dar vėliau Akmenėje – Krizių centras. Krizių centre, pagal poreikį, pradėjo dirbti su romų tautybės vaikais, motyvuojant juos mokytis. Dalis priklausomų žmonių buvo senyvo amžiaus, kai kurie buvo benamiai. Tam tikslui buvo įkurti savarankiško gyvenimo namai Senjorų prieglobstis Troškūnuose, Anykščių r., ir Benamių kaimas  Joniškio rajone. Apie gyvenimą šioje sodyboje ir jos gyventojus buvo parodytas reportažas per respublikinę TV.

Šiek tiek atskira veikla, kuri vis tik jungiasi su socialine reintegracija, – tai vaikų dienos centras Vaiko kelias, pradėjęs veikti 2010 m., kur dirbama Evangelikų bažnyčios patalpose su 7-18 metų vaikais, gyvenančiais Naujosios Akmenės mieste. Pakviesti bendruomenės socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų, pradėjo rinktis mokyklinio amžiaus socialinę atskirtį patiriantys vaikai. Jiems padedama paruošti pamokas, organizuojamos pramogos laisvalaikiu. Vaikai augo ir tapo paaugliais. Jiems reikėjo jaunimo centro. Taip Naujojoje Akmenėje buvo įsteigtas atviras jaunimo centras Newstouns (Naujieji akmenys), kuris suburia neformalųjį jaunimą į blaivaus ir turiningo laisvalaikio praleidimą.

Labdaros paramos fondo Prieglobstis veikla išsiplėtusi ne tik į Akmenės, Mažeikių, Joniškio ir Anykščių rajonus, bet peržengė ir mūsų šalies ribas: Latvijos respublikoje įkurtas fondas Patverums, kuriame vykdoma tarptautinė 28-ų dienų blaivaus gyvenimo mokymo programa.

Taip iš mažyčio Evangelijoje minimo garstyčios grūdelio Fondas palaipsniui išaugo į didelę socialinės gerovės asociaciją, jungiančią per 10 socialinių centrų, kur prieglobstį surado ne vienas į gyvenimo nuošalę patekęs žmogus. Nors sakoma: vienas žmogus – ne karys, bet matome, kad pastorius Mindaugas – Evangelijos karys – sugebėjo nuveikti tiek, kiek nesugeba padaryti ištisos valstybės išlaikomos institucijos. O jis džiaugiasi, kad jam netrukdoma, kad vietinė savivaldybės valdžia, matydama jo darbo rezultatus, prisijungia ir įsijungia net į bendruomenę …

Toks yra N. Akmenės mero padėjėjas Tomas Martinaitis, prisijungęs prie mūsų grupės ir rodęs kelią į Griežę. Griežė – kaimelis prie Ventos ir Vadaksties santakos, prie pat Lietuvos-Latvijos sienos, kur išlikę griuvėsiai apie 1654 metus iš akmenų ir plytų pastatytos reformatų bažnyčios. Tada Griežės dvarą valdė Putkameris, bažnyčia turėjusi nuolatinį pamokslininką, kuriam buvo mokama 600 guldenų metinės algos, – rašoma išlikusiuose iš XVII a. dokumentuose.  1748 m. evangelikų reformatų bažnyčia Griežėje dar tebeveikė, tačiau kunigas prie jos nuolat nebegyveno. 1754 m. bažnyčia jau buvo apleista ir paversta Kėdainių parapijos filija. Neliko reformatų tikėjimo žmonių, neprižiūrima bažnyčia sunyko. XX a. vidurio dar buvo išlikęs apie 14 m aukščio bažnyčios bokštas ir dešinioji siena. Išeivijos lietuvių reformatų žurnalas „Mūsų sparnai“ buvo atspausdinęs nuotrauką, kur dar matosi išlikusi siena. Mes, nubridę per nešienautą pievą, radome tik apirusį bokštą ir bažnyčios perimetrą žyminčius pavienius akmenis, tebeliudijančius, kad čia prieš keletą šimtmečių mūsų tikėjimo broliai meldėsi ir giedojo šlovės giesmes Viešpačiui. Atsirėmę į tebestūksančio bokšto akmenis, pagarbinome Viešpatį 120-ąja giesme: Dėkojame už malonias Tavąsias dovanas gausias....

 Dalija Gudliauskienė