Simboliška. Šiemet Reformacija švenčia 500 metų jubiliejų, Jūs – 50! Sveikiname Jus ir linkime Dievo palaimos Jūsų tarnystėje. Esate minėjęs, kad su Dievu susitikote gan vėlai, kai Jums buvo per 20  metų. Kas Jus tada taip paveikė, kad, užaugęs nereligingoje šeimoje, nekrikštytas, baigęs istorijos mokslus, pasukote Tikėjimo Keliu?

Ačiū už sveikinimus! Jei Dievas duoda, tai ir pasitinkam tuos metus, kiekvienas savo laiku. Jokio mūsų čia asmeninio nuopelno nėra, gal daugiau proga pačiam stabtelti ir suvokti, jog jau savo gyvenimo amžiaus pusę tikrai nugyvenai. Kaip ir ką nuveikei? Prisiminti tuos, kurių jau šalia nebėra.

Taip, į Tikėjimo Kelią jau įžengiau būdamas istorijos studentu Vilniaus universitete. Tai buvo nuostabūs Sąjūdžio metai. Ne tik politinio išsilaisvinimo, bet ir Šv. Dvasios malonės išsiliejimo metai daugeliui Lietuvoje.  Iš Dievo malonės ir aš išgirdau Jo Žodį ir priėmiau Jį kaip vienintelę Tiesą. Jame radau gyvenimo prasmę. Kiekvienas ją turi atrasti asmeniškai. Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia (Jn 6,44), todėl neturėtų stebinti, kad yra krikščionių, užaugusių nereligingose ar kitos religijos šeimose, yra daug žmonių, užaugusių senas tikėjimo tradicijas turinčiose šeimose ir neatėjusių pas Kristų.

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, taip pat studijavusi istoriją Vilniaus universitete, prisimena Jus kaip labai energingą, linksmą jaunuolį, kurį stebėdama niekad nebūtų pagalvojusi, kad tapsite kunigu. Kaip dabar Jus priima jūsų jaunystės draugai? Teologijos studijų draugai? Ar bendraujate, ar padedate vieni kitiems Dievo tarnystėj?

Jei jaunas nebuvai energingas, linksmas, tai kas beliks iš tavęs perkopus penkiasdešimt!? O tais laikais, kaip ir šiais, kunigystė nebuvo ir nėra tai, ko žmogus sąmoningai siekia. Tai juk – pašaukimas. Ir niekur nedingsi… Va, mane tokį ir pašaukė, kai atėjo metas. Su daugeliu studijų draugų palaikau ryšius ar susitinkame dėl tarnybinių dalykų. Nemažai mano kursiokų šiandien dirba  kultūros paveldo, švietimo, užsienio reikalų institucijose. Istoriko išsilavinimas naujai atgimstančioje Lietuvoje suteikė galimybių daugelyje sričių įsitraukti į jaunos valstybės statybą. Suprantama, jog studijų ryšiai išlieka ir padeda suprasti vieni kitus, besidarbuojančius savo darbų srityse. O Alma Mater Vilnensis nariu ne tik jaučiuosi, bet esu ir šiandien per istorikų korporaciją Tilia. Kaip minėta, buvom aktyvūs studentai, tad dar 1989 metais įkūrėme Vilniaus universitete istorikų korporaciją Tilia, kuri jau yra savo amžiumi bene ilgiausiai, nepertraukiamai gyvuojanti studentų korporacija Lietuvoje! Kaip filisteriai esame kviečiami į studentiškas šventes. Iš tiesų labai miela sugrįžti ir pamatyti Korp! Tilia jaunus, linksmus, energingus juniorų ir senjorų veidus. Atrodo, jog taip neseniai buvome patys tokie.

Kas buvo autoritetai, pasirenkant kunigystę?

Kaip čia pasakius… Buvo Tas, kuris pašaukė – Kristus, Jam daviau ordinacijos priesaiką ir prieš Jo Surinkimą. Sutikau ištikimų Kristaus tarnų ir mokiausi iš jų klaidų. Supratau, jog kunigo rūbai nesuteikia jokių privilegijų. Tik atsakomybę. Savo pirmuose tikėjimo žingsniuose ir pašaukime prisimenu jau pas Viešpatį iškeliavusį mano dvasios mokytoją, neformalų krikšto tėvą – Joną Gylį (Johan Gilles). Tačiau tokių krikštatėvių buvo ir daugiau, ir jiems esu labai dėkingas: kun. Reinholdui Morui, kunigams Boguslav ir Zdislav Trandoms. Amerikiečių dvasininkams: Donald Bob, David Evans, Chuck Mendanhall ir Jane Holslag. Kuratorėms Aleksandrai Balčiauskienei ir Halinai Dilienei bei Palmyrai Šileikienei. Pastarosios – mano dvasios močiutės. Dėka jų pažinau kunigus ir žmones, kuriu asmeniškai nesutikau, bet jų gyvenimo pavyzdžiai ir tarnystė man su didele meile perteikti, perpasakoti. Dievui dėkoju už savo gyvenimo kely sutiktus brolius ir seses, su kuriais buvom ir tebesame tarnystėje. Dėkoju ir už tuos, kurie mano broliais, sesėmis nebuvo, bet grūdino mane savo širdies kietumo darbais.

Kitąmet sukaks 20  metų, kai buvote ordinuotas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios diakonu. Ar pasiteisino Jūsų lūkesčiai? Jeigu taip, tai kuo Jums žavus šis pašaukimas? Tiek evangelikai reformatai, tiek prašalaičiai, užklystantys į Biržų evangelikų reformatų bažnyčią, žavisi Jūsų pamokslais, kuriuose, pasak jų, labai aiškiai, kiekvienam suprantamai dėstote Dievo Žodį. Netgi juokaujama, kad per Mikalausko pamokslus miegas neima. Ar tie pamokslai – talento, ar didelio darbo pasekmė?

Nepamenu, ar turėjau konkrečių lūkesčių. Tik mačiau labai daug manęs laukiančio  darbo. Šiandien galiu pasakyti, kad dar daugiau nemačiau, o buvo man pridėta. Buvau ten, kur reikėjo, dariau tai, ką reikėjo. Kartais labai to nenorėjau, bet turėjau būti. Todėl man kunigystė labai primena kario tarnystę – juk karys nesvarsto, jis vykdo įsakymus. Kartais būdavo labai sunku, tačiau, gal skirtingai nei kario tarnystė, čia visuomet turėjau visišką pasitikėjimą savo Valdovu, ir užduotis vertė vykdyti sąžinė, o ne mirtingi žmonės.

Kuo žavus šis pašaukimas? Nepasakyčiau, jog čia yra kuo žavėtis. Bet tikrai yra kuo stebėtis. Tai labai greitai bėgantis laikas. Labai didelis akiratis – sutinki labai daug įvairių žmonių. Labai daug gyvenimo sričių, į kurias tenka gilintis, jas pažinti. Neišskiriant ir savęs. Būtent, Dievo Žodžio šviesoje. Nuolat privalai studijuoti, gilintis į Šventąjį Raštą, Bažnyčios daktarų mokymą. Dabar daug lengviau sekti naujausią teologinę literatūrą, tačiau ji labai įvairi ir labai įvairūs gyvenimo iššūkiai. Iš esmės, panašiai buvo XVII amžiuje, vienok, ir kitaip.

O dėl pamokslų – mane žavėjo amerikiečių presbiterionų gebėjimai, pamokslavimo stilius. Iš jų mokiausi, klausydamas jų pamokslų. Žinoma, juk studijavau teologiją, juk ruošiausi būti pamokslininku. Iš esmės kalbu apie tai, ką pats išgirstu Dievo Žodyje. Nėra jau taip sunku, kai Tuo Žodžiu pasitiki, Jį pažįsti. Visada meldžiu, kad, būtent, Tą Žodį pamokslaučiau. Mane guodžia tai, jog ir dėl blogo pamokslininko Dievo Žodis nepraranda vertės. Kaip ir Jis neįgyja daugiau vertės dėl gero pamokslininko. O užmigt per pamokslą nėra naujiena. Net ir apaštalui Povilui pamokslaujant ėmė ir užmigo jaunuolis! Visa laimė, kad apaštalas tuo metu pamokslavo, tai tam jaunuoliui taip blogai nesibaigė, kaip galėjo baigtis… (žr. Apd 20, 9-12 ).

Iš ko paveldėjote tokį gražų balsą? Muzikos pajautą? 

Be abejonės – Dievo dovana. Mano abu tėvai turi gerus balsus ir šiandien tebėra tremtinių choro ir ansamblių dalyviai.  Žinot, kai išgirsti nuostabias psalmių, giesmių melodijas, supranti jų teologinę mintį ir Dievo mokymą, tai kaip gali negiedot gražiai? Jei tavo sielai gera…

Dažnai mėgstate cituoti Šventojo Rašto žodžius, kad Dievą mylintiems – viskas į gera! (Rom 8, 28). Vadinasi, Jums – viskas į gera?

Visiška tiesa. Tiesa ir tai, jog ta mūsų žmogiška meilė Dievui – labai jau skurdi. Tad, pagal žmogų, visaip būna, bet jei malonė aplanko – visad tik į gerą. Verta dar atsiminti, jog tas tikras geras, kol dar kvėpuojam, tikrai neatėjo. Jis – ne čia, o ten, kai išeisim į Viešpaties pensiją.

Pristatykite savo gražią šeimą, jos tradicijas, pomėgius.  

Mėgstam keliauti. Visi. Automobiliu, dviračiais, laivais. Augam. Visi – asmenybės. Džiaugiuosi, jog kartu kasdien švenčiam šeimos pamaldas: giedam, skaitom Šv. Raštą ir gilinamės į katechetines tiesas. Vaikai – labai įžvalgūs, o jų dėmesys ir klausimai – didelis turtas. Be mano antrosios pusės nebūtų tokio manęs, koks esu. Turiu stiprų savo tarnystės užnugarį.

Ar randate laiko jaunystės aistrai – futbolui? Juk buvote Lietuvos I-ųjų jaunimo žaidynių čempionas, Lietuvos jaunių futbolo rinktinės kandidatas, žaidėte Panevėžio Ekrano jaunių ir Panevėžio Statybos, Vilniaus Mokslo futbolo komandose? O gal su sūnumi Luku vaikotės kamuolį?

Visai nutolau. Žinoma, prisimenu, kai sutinku tų laikų kolegas. Esu tikras, jog Dievas mane futbolu išmokė dirbti komandoje. Beje, gana vyriškoje. Ir vertinti tai, jog, tau padarius klaidą, ją taiso tavo komandos draugas. Ir pats taisai, kai jis padaro klaidą. Prastai tai komandai, kuri įsivelia į tarpusavio ginčus. Tuos laikus prisimenu labai šiltai, esu labai dėkingas savo kolegoms-komandai, treneriams, kurie buvo geri pedagogai, ypač Vytautui Blinstrubui ir š. a. Vidmantui Kuncei. Ir Panevėžio sporto mokyklos internato mokytojams ir auklėtojams. Beje, su savo anglų kalbos mokytoja Regina Ranoniene tebepalaikome ryšius iki šiol. Esu jai dėkingas ir giriuosi, jog stojamąjį anglų kalbos egzaminą į Vilniaus universitetą išlaikiau puikiai. O iš tiesų – šia kalba šiandien skaitau Jono Kalvino, Ulricho Zwinglio ir kitų teologijos klasikų bei šių dienų teologų ( R.C. Sproul, Kevin De Young ir kt.) darbus.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, dirbote Seime, Informacijos ir analizės centre. Ar nenorėtumėte vėl peržengti tų rūmų slenksčio, tik kitu statusu? Būtų šaunu turėti kunigą –  Seimo narį. 

Taip, tai buvo trumpas laikotarpis po studijų Vilniaus universitete, iki teologijos studijų Varšuvoje. Trumpas, bet ryškus ir davęs geros, vertingos patirties.  O Seimo rūmus aplankau ir, jei tokia  Dievo  valia, lankysiu kitu statusu. Kaip Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios atstovas. Jei ten įžengčiau Seimo nario statuse, turėčiau suspenduoti kunigo tarnystę. Man daug mieliau yra tekę ir tenka dirbti su Seimo nariais. Manau, jog būtų prastai, jei reiktų kunigams eiti dirbti į Seimą (na, nebent kapelionais – tai taip)  ar atstovauti rinkėjams. Geriau,  kai yra Seimo narių, kurie jautrūs ir nuoširdūs tikėjimui. Ne  atsitiktinumas, kad šiemet minime Reformacijos 500-ąsias metines Lietuvoje. Šiam minėjimui kelią Seime nutiesė Aleksandras Zeltinis, praėjusios kadencijos Seimo narys, išrinktas Biržų-Kupiškio krašte. Draugiškus, dalykinius santykius palaikome ir su dabartiniais Seimo nariais, atstovaujančiais Biržų kraštui: Viktoru Rinkevičiumi ir Audriumi Šimu.

Dar gaji nuostata, kad viskas, kas už Vilniaus – provincija. Ar jau spėjote pamilti Šiaurės Lietuvos sostinę (beje, kiek jau metų joje gyvenate?)?

Et, kad visa mūsų Lietuva su visu Vilniumi – ta pati, o ne kita provincija…, tai sakau ne su panieka, bet gerąja prasme. Ar Lietuvoje kada iš tiesų buvo tikrai susiformavęs miestelėnų luomas? Nebent užuomazgos. O Vilnius – visos Lietuvos kaimų ir miestelių palikuonys. Ir tų pačių Biržų. Mūsų visi vaikai gimė Biržuose. Su nostalgija pamenu Kėdainius. Irgi – kunigaikščių, evangelikų reformatų Radvilų buvusios valdos. Biržų, dar esant evangeliku reformatu, neįmanoma nepamilti. Tai – perlas Lietuvos karūnoje.  Įvairiomis prasmėmis. Jie gražėja savo išore. Deja, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos miestelių, traukiasi, mažėja. Dėl to – liūdna. Bet labai smagu, kai juose sutinku biržiečius, sugrįžusius ar tai trumpam, ar ilgesniam laikui. Jaunus, išsilavinusius, šviesius. Tuomet sukrebžda viltis, jog jie dar čia grįš. Kai ateis Dievo malonės laikas. O dėl Jo ir aš čia esu. Mes esam. Kaip Kristaus pašaukti tarnai ir Jo Surinkimas. Soli Deo gloria!

Kalbėjosi Aurelija Arlauskienė

Vilniaus reformatų žinios