Į antrąją pusę persiritę jubiliejiniai Reformacijos metai palieka vis daugiau atminimo ženklų. Pačioje rugsėjo pabaigoje Biržų krašte buvo atidengti net keturi paminklai pirmosioms šio krašto mokykloms, kurias daugiau nei prieš keturis šimtus metų fundavo tuomečiai žemės valdytojai – kunigaikščiai Radvilos.

Idėjos įamži nti pirmąsias reformatų mokyklas autorius, Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas sakė, kad ši mintis atėjusi besikalbant su profesore Inge Lukšaite apie prasmingą jubiliejaus paminėjimą. Tada ir kilusi mintis atminimo ženklais pažymėti pirmąsias mokyklas Radvilų kunigaikštystės žemėje. Radvilos, vieni aktyviausių Reformacijos šalininkų, fundavo savo žemėse ne vienos naujojo tikėjimo bažnyčios statybą – ir visada kartu su bažnyčia buvo statoma mokykla.

Paminklus kūrė skirtingi skulptoriai,  kurie kartu su miestelių seniūnais parinko ir vietą, kur paminklai turėtų stovėti.

Visą šį gana sudėtingą projektą įgyvendinti ėmėsi Biržų krašto  muziejus  ,,Sėla“ , kurio vardu buvo teikta Kultūros ministerijai paraiška finansavimui. Gavus pinigų būtent muziejaus darbuotojams teko visi organizaciniai darbai ir vargai, nuo projekto parašymo iki atidengimo iškilmių detalių. Būtent muziejuje buvo suburta darbo grupė, derinami paminklų projektai, pristatomi ir parenkami eskizai, vieta paminklams (kurią, pasirodo, ne taip jau paprasta ir gauti).  

Pirmoji juostelė iškilmingai buvo perkirpta Salamiestyje, kažkada taip pat priklausiusiam Radviloms. Anais laikais mokykla buvo pačioje kryžkelėje, dabar jos nebelikę, tačiau iš Kupiškio laukų akmens iškaltas paminklas papuošė dabartinės mokyklos prieigas. Kupiškėnas skulptorius Vytautas Jasinskas sakė buvęs sumanęs kitokios formos paminklą, bet itin dažni šią vasarą lietūs sutrukdė menininko norams, tad teko juos  keisti  ir imti kitą akmenį.  Biržiečiai tvirtino labai nudžiugę,kai sužinojo, kad V.Jasinskas kurs paminklą.  ,,Žmogus, užaugintas Kupiškio žemės, viską pats žino, palikom Vytautui ir nesigilinom,“ – pasakojo Biržų krašto muziejaus ,,Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, o direktorius Gintaras Butkevičius tvirtino, kad mažiausiai biržiečiai rūpinosi Kupiškiu, nes paminklo reikalai pateko į patikimas rankas. Tą patį tvirtino ir Biržų rajono savivaldybės vicemerė Irutė Varzienė, kuriai, kaip ji sakė, ant dūšios palengvėjo, sužinojus, kad Vytautas kurs paminklą. Pats skulptorius juokėsi, kad  retai kada pavyksta pastatyti paminklą be kraujo – ir šį paminklą statydamas  gerokai apsidaužęs nagus. Jo paminklas pilnas simbolių: žvakės, prie kurių tuo metu ir dar labai ilgai mokėsi Lietuvos vaikai, rašymo plunksna, o skaičiai, raidės ant ant paminklo primena, ką svarbiausia buvo būtina išmokti – skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Salamiesčio mokyklos direktorius Dalius Žvybas teigė, kad ir jis, ir visa mokykla didžiuojasi esanti viena seniausių Lietuvos mokyklų ir, kreipdamasis į savo auklėtinius, sakė, kad toks vardas įpareigoja visus geriau mokytis.

Sveikinimo žodį tarusi Kupiškio kraštotyros muziejaus direktorė Violeta Aleknienė dėkojo visiems, kurių dėka šis atminimo ženklas atsirado – Kupiškio savivaldybės darbuotojams, Alizavos seniūnei, tiems, kurie iš balos traukė akmenį paminklui.

Iš Salamiesčio iškilmių dalyviai pasuko link buvusio kažkada svarbaus Radvilų miesto – Papilio, kur šalia reformatų bažnyčios jau laukė būrys miestelėnų, mokyklos vėliavomis nešini Papilio moksleiI.

Varzienė pasakojo, kad kiekvienas dailininkas pats pristatinėjo darbo grupei  savo būsimos skulptūros eskizus  ir Papilio eskizas buvęs pats kukliausias, tačiau skulptorius Šarūnas Arbačiauskas  mokėjęs labai įtikinamai savo darbą pristatyti. Kaip ir Salamiestyje, Papilio miestelio paminklas gimė iš aplinkinių laukų akmens. Skulptorius sakė, kad jo paminklo idėja buvo parodyti, kaip per raštą susikuria bendruomenė ir pavirsta miestu. Š.Arbačiauskas dėkojo ūkininkui Dainiui Krivičiui, padėjusiam iškelti ir atvežti akmenį, bendruomenei, per trumpą laiką sutvarkiusiai vietą` paminklui  – išties, kaip sakė Edita Lansbergienė, bendrystė daro stebuklus.  viai, svečiai.

Vaiskiu rudenišku oru iškilmių dalyvius pasitiko Nemunėlio Radviliškis – pati šiauriausia Radvilų Biržų kunigaikštystės vieta. Lengvas rugsėjo vėjas saujomis barstė gelsvus medžių lapus, kurie žaismingai  sklandė virš mokyklos kiemo ir palengva  tūpė ant susirinkusiųjų.

Nemunėlio Radviliškio paminklą sukūrė skulptorius Mindaugas Junčys. Menininkas sakė, kad darbai patys kalba už autorių. Pristatant eskizą darbo grupei šis klasikinis paminklas su Radvilų anspaudu labiausiai sužavėjo grupės narius ir kiekvienas  miestas pageidavo jo sau – mat, labai jau prašmatni vizualizacija ir puikus pristatymas buvęs. Visgi po ilgų diskusijų akmuo ,, įsikūrė“ Nemunėlio Radviliškyje. O visus paminklus vienijantį  įrašą – mokykla, funduota kunigaikščių Radvilų – sukūrė Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius.

Paminklą laiminusi reformatų bažnyčios Nemunėlio Radviliškio parapijos kunigė Sigita Veinzierl kreipėsi į mokinius, sakydama, kad gerai mokytis yra svarbu, bet ne viską gyvenime lemia pažymiai. ,,Išeikit žmonėmis – mylinčiais, tikinčiais ir besivilinčiais“, – sakė kunigė Sigita.

Iškilmėse kalbėję svečiai – LR Seimo nariai A.Šimas ir V.Rinkevičius, Vilniaus biržiečių klubo ,,Krivulė“ pirmininkas A.Kregždė – minėjo kunigaikščių  Radvilų indėlį į krašto švietimą, atkreipė dėmesį į bendruomenių susitelkimą parenkant vietą bei rūpinantis paminklų statyba, dėkojo už iniciatyvą ir bendrą darbą.

Iškilmių maratonas baigėsi Biržuose, kur prie ,,Saulės“ gimnazijos buvo atidengtas skulptoriaus Kęstučio Musteikio sukurtas paminklas. Jį, kaip ir Salamiestyje bei Papilyje, laimino reformatų bažnyčios Biržų parapijos kunigas Rimas Mikalauskas.

Šventė baigėsi, paminklais virtę Lietuvos laukų akmenys papuošė miestų viešąsias erdves miestelėnų ir svečių džiaugsmui. Tačiau, kaip sakė idėjos autorius Donatas Balčiauskas, tai tik atminimo ženklai – nereiktų gyventi vien paminklų statymu. Svarbu, kad mokslo, noro gražiau gyventi ir vilties šviesa, uždegta prieš daugiau nei keturis šimtų metų Biržų Radvilų kunigaikštystės žemėje,  būtų gyva ir reikalinga dar ne vienai kartai.

www.selonija.lt