PRASMĖ GYVENTI BEPRASMYBĖJE…

ANDRĖJA LIUDŽIŪTĖ

Nežinau, ar tikrovė gali virsti į sapną, ar sapnas gali tapti tiesa, bet visa, kas nutinka, bet kuriuo atveju vienoje ar kitoje tikrovėje yra savaip tikra.

Tai buvo tik dar viena eilinė diena. Galbūt su papildomu absurdo kiekiu dienotvarkėje, tačiau, nepaisant visko, tai buvo nauja pradžia, kuri, kaip ir viskas gyvenime, vos tik pažadinusi ir išlipusi drauge su manimi iš lovos, su kiekviena sekunde artėjo pabaigos link. Keista, tiesa? Kiekvieną dieną žengiame žingsnį pirmyn, tikėdamiesi kažko pasiekti ar išmokti, tikėdamiesi kažką atrasti ar sukurti, o gyvenimas papraščiausiai eina myriop.

Bet taip esti absoliučiai viskas; virsmas nyksme, nyksmas virsme, kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, kiekviena pabaiga gimsmą. Tačiau tai niekis. Baisiau yra tuomet, kai žmogus jau iš pat pradžių suvokia savąją pabaigą ir nesistengia kurti jokios pradžios, kai kiekvienas jo minčių vingis, kiekvienas veiksmas jau yra kapas. Mirtis ir Nebūtis. Kiek daug tokių kapų slypi kiekviename iš mūsų... O mes tebegyvename. Gyvi ar dar tik besimokantys gyventi, bet kvėpuojame.

Ir šis pasakojimas tėra tik dar viena mirtingo gyvenimo akimirkų. Galbūt derėtų sakyti... prasmės ieškojimo akimirkų. Kažkur netoliese girdėjau lietaus ošimą ir net negalvodama ištiesiau ranką į priekį, tačiau delnas liko sausas. Įsitikinau, kad nelyja, bent jau ne iš dangaus... Tačiau tie lašai... Jie buvo tokie sunkūs. Skausmas. Šaltis. Kančia. Ir jie krito taip garsiai, kad galiausiai aplinkui nebegirdėjau nieko kito, tik juos. Vieną po kito. Krentančius ir kas kartą dūžtančius vis stipriau ir vis garsiau... Atrodė, jog šis garsas permelkė kiaurai mane. Norėjau jo nesiklausyti. Nebegirdėti. Tačiau jis įsibrovė ir liko mano viduje; mano kūnas tapo kalėjimu, o šie garsai – niekaip laisvėn negalinčiais ištrūkti belaisviais. Mes buvome skirti vienas kitam. Ir nors jie šaukė balsu, o aš tyla – savuoju likimu buvome vienodi: mūsų niekas negirdėjo. Tačiau mes šaukėme, nes šaukti lengviau. Sunkiau yra kvėpuoti, kai su kiekvienu įkvėpiu įsileidžiame į save gyvybę, kurios nekenčiame, kai kiekvienas iškvėpimas primena kitiems, jog esame. Nesistengiau nugalėti, bet nenorėjau ir pralaimėti, todėl šaukiau. Šaukiau garsiau už šiuos prakeiktus lašus, ir visa vėl tapo ramu.

Aš įkvėpiau. Nežinau, ar šis parašas gyvenimo sutartyje dar galėjo mane išgelbėti. Galbūt tai tebuvo manifestas mirčiai. Bet aš jį išmokau žodis po žodžio. Scena po scenos. Žinojau kiekvieną veiksmą, kiekvieną vaidmenį. Kiekvieną pradžią ir pabaigą.

Tylos siūlės manyje buvo įsiūtos taip giliai, jog rodėsi siekia net ir pačią širdį. Galbūt, jei šiais dirbtiniais kanalais būtų tekėjas kraujas, lūpos tebemokėtų šypsotis. Juk net ir liūdesys moka šypsotis. O pastaruoju metu... aš spindėjau ryškiau už saulę.

Ši šviesa aplink, šis tikėjimas rytdiena prabudino man neapsakomą baimę. Baimę matyti. Pirmą kartą išsigandau to, ką lig tol maniau ir laikiau esant gražiausia. Išsigandau spalvų. Visų. Nejaugi mane visuomet supo tokia gausybė atspalvių, o aš mačiau tik tamsą ir šviesą joje... Juk dauguma mūsų tėra kaip mėnulis; sugerdami kitų šviesą, mes sugebame ištverti naktį ir, jei pasiseka, – spindėti kitiems. Tik dėl kito žmogaus buvimo, jo teikiamos gyvybės, vilties, šviesos sugebame gyventi patys. Mes nuolat gyvename dėl kažko ir kažkam. O kas gali gyventi dėl savęs? Kvėpuoti dėl savęs? Kas gali mylėti save, prieš pamildamas kitą? Kas apskritai gali jaustis esantis vertas kito žmogaus, ar juo labiau jo meilės, prieš pradėdamas vertinti ir branginti kitą?

Ar kartais tiesiog nesinori pasijusti saule patiems, ar nesinori pavirsti žvaigžde kitų padangėje? Tik iš kur pasisemti šviesos, kai per ilgai būnat tamsoje nebelieka netgi jos šešėlio... O kas, jeigu aš patikėčiau spalvomis? Jeigu patikėčiau, kad pasaulis, kuriame gyvenau, buvo pasaulis, kuriame miriau... ir jį palikčiau? Kas jeigu, užuot stengusis atrasti prasmę, ją tiesiog sukurčiau?

Tam man reikia tik iškvėpti.

Iškvėpti Absurdą.

iš savęs.

Bernardinai.lt

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

8 655 43678

Tomas Šernas   

8 655 43677

Rimas Mikalauskas

8 686 66383

Sigita Veinzierl  

8 681 66661

Frank van Dalen

8 616 01303

Holger Lahayne

8 686 60684

Vaidotas Ickys

8 691 21477

Dainius Jaudegis 

8 686 43344

Artūras Laisis

8 634 35242

Romas Pukys

8 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 655 43677

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376