Holger Lahayne

Reformacija, XVI a. Bažnyčios atnaujinimo judėjimas – kompleksiškas ir spalvingas reiškinys, suformavęs visą puokštę 'naujų’ bažnyčių. Dėl jos protestantams, Reformacijos šalininkams, iki šiol tenka teisintis neva suardžius Bažnyčios vienybę ir sukėlus chaosą tikybos mokyme.

Romos bažnyčios mokymo vienybę garantuoja vadinamasis "Bažnyčios Magisteriumas" – aukščiausias doktrininis autoritetas, skirtas vyskupams bei jiems vadovaujančiam popiežiui. Magisteriumui suteikta teisė skelbti mokymo tiesas, kurios laikomos neklaidingomis. Todėl Romos katalikai teigia, kad evangelikai, dėl Magisteriumo atmetimo, leidžia kiekvienam krikščioniui interpretuoti Evangeliją savaip – taip, kaip Šventoji Dvasia kiekvienam duoda suprasti. Dėl to, "protestantizmas netenka bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo, kyla klaidingų Biblijos komentarų ir krikščioniškojo mokymo redukavimo grėsmė. Dėl šių trūkumų protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla", rašo kun. prof. R. Dulskis (Ekumeninė krikščionybė).

Iš tikrųjų protestantai neatmeta nei bažnytinių mokymo institutų, nei paklusnumo jiems. Jie atmeta tik tokį magisteriumą, kuris pretenduoja į didžiąją "M" kaip Romos bažnyčioje ir į neklaidingumą. Evangelikai moko, kad tik Dievo žodis gali būti ir yra neklystantis ir neklaidingas, o žmogiškosios interpretacijos visada buvo ir išliks netobulos; visi pamokslai, komentarai ir tikėjimo išpažinimai turi daugiau ar mažiau klaidų.

Evangelikai laikosi įsitikinimo, kad kiekvienam krikščioniui leista ir dera aiškinti Bibliją. Bet tai nereiškia, jog jie pritaria bet kokiam aiškinimui. Dažnai pamirštama, kad nuo pat pradžių evangelikai siekė ir pasiekė stebėtinai didelio mokymo sutarimo. Esminio Reformacijos teologijos turinio santrauką išreiškia penki lotyniški teiginiai arba postulatai, prasidedantys žodžiu sola (arba solus, soli; lot. "vien"): sola scriptura – "vien tik Raštas", sola fide – "vien tik tikėjimas" (arba "vien tik tikėjimu/per tikėjimą"), sola gratia – "vien tik malonė" (arba "vien iš malonės/per malonę"), solus Christus – "vien tik Kristus", soli Deo gloria – "vien tik Dievui garbė" (arba "vienam Dievui garbė").

Šie penki lotyniški teiginiai yra bendri beveik visoms iš Reformacijos kilusioms bažnyčioms. Jie išreiškia pagrindines reformatorių mokymo idėjas ir pačią krikščionybės esmę. Joks magisteriumas ir joks išpažinimas jų kaip visumos niekada nėra dogmatizavęs, nes evangelikų vienybė nekuriama ir nelaiminama 'nuo viršaus’. Bet penkios solae (lietuviškai "penkios solos") yra puiki mokymo santrauka ir pedagoginė priemonė lengviau įsiminti Reformacijos pagrindus.

Teiginių šaknys

Pagrindinis evangelikų mokymas susiformavo maždaug vieno dešimtmečio eigoje, tarp 1518 ir 1529 m. – nuo M. Liuterio Heidelbergo disputo tezių iki jo Katekizmų pasirodymo. Kertiniai mokymo akmenys buvo padėti iškart dar pirmaisiais Reformacijos metais, 1520 m. pasirodžius net keliems svarbiems Reformacijos tekstams kaip Liuterio Apie krikščionio laisvę ir kitiems. Susiformavus pagrindinėms teologinės ir bažnytinės programos gairėms, 1521 m. Liuterio bendražygis P. Melanchtonas parašė pirmąją Reformacijos mokymo santrauką arba dogmatiką Loci communes.

(Vėliau, apie 1529/30, "liuteronų" ir "reformatų" pavadinimus gavusių konfesijų keliai išsiskyrė; reformatų konfesinė tradicija susiformavo vėliau negu liuteronų, prasidėjusi nuo Berno tezių 1528 m. Apie 1560-uosius pasirodė visa eilė puikių reformatų išpažinimų. H. Obermanas XVI a. atsiradusį reformatų judėjimą pavadino "antrąja Reformacija", nes ji labai naudingai papildė ir pratęsė pirmąją, "liuteroniškąja".)

Penkios solae kaip visuma atsirado tik XX amžiuje. Šis faktas stebina net ir pačius protestantus, nes lotyniški žodžiai, atrodo, turėtų byloti apie senumą. Vis dėlto įspūdis nėra klaidingas, nes lotyniškų teiginių idėjos iš tiesų siekia XVI a. ir Reformacijos pradžią. (Kitas žinomas lotyniškas šūkis, Ecclesia reformata semper reformanda [est] – reformuota bažnyčia turi nuolat reformuotis, taip pat gana jaunas; jį sugalvojo K. Barthas [1886–1968], performuluodamas seną Ecclesia semper reformanda, galbūt siekiantį net Augustino laikus. Ar Bartho šūkis atspindi protestantišką principą, ginčijamasi.)

Trijulės sola gratia, sola fide ir sola scriptura teiginių esmę nesunkiai atrastume reformatorių raštuose. Pirmoji turinio santrauka į vieną sakinį pateikta turbūt 1530 m. Augsburgo išpažinime: Esame "nuteisinami dovanai dėl Kristaus per tikėjimą" (IV) – čia aptinkame malonę, Kristų ir tikėjimą. 1573 m. liuteronų teologas T. Heshusiusas veikale Explicatio Prioris Epistolae Pauli ad Corinthios taip pat minėjo malonę, Kristų ir tikėjimą (Sola enim gratia Dei, solum meritum Iesu Christi, & sola fides necessaria est ad salutem). Spėjama, kad trys sola teiginiai (tikėjimas, malonė, Raštas) jau kaip tikėjimo formulė pirmą kartą pasirodė XIX amžiuje.

Principą "vien tik malonė", sola gratia, šiuo pavidalu tikriausiai dar 1519 metais pirmasis suformulavo A. Bodensteinas, vadintas Karlštatu. Jis su Liuteriu buvo kolegos Vitenbergo universiteto teologijos fakultete (1512 Liuteris Karlštato vadovaujame dekanate įgijo teologijos daktaro laipsnį; deja, 1522 jų draugystė žlugo ir Karlštatas paliko miestą). Teiginio mokymą Liuteris akcentavo jau Heidelbergo disputo metu, kurio 26 tezė skamba taip: "Įstatymas sako: 'Daryk tai!’, ir nieko neįvyksta. Malonė sako: 'Į Jį privalai tikėti!’, nes viskas jau padaryta."

Strasbūro reformatorius Martynas Buceris 1536 m. Evangelijų komentare taip pat minėjo sola gratia, kaip ir Viurtembergo krašto Reformacijos lyderis V. Muskulusas paskaitose apie Laiškus galatams ir efeziečiams (1561). Kalvinas teiginį naudojo ir jo mintį ginė įvairiose savo Institutio vietose. Heidelbergo katekizme (1563) rašoma, kad žmogus tampa teisus prieš Dievą tiktai per tikrą tikėjimą "vien iš savo [Dievo] malonės" (60 kl.).

Teiginį "Vien tik tikėjimas", sola fide, taip pat randame Melanchtono Loci communes ir Karlštato raštuose. Vėliau jį minėjo ir aiškino tokie reformatoriai, kaip J. Ekolampadas, M. Buceris, H. Bulingeris ir J. Kalvinas (žr., pvz., Inst. 3.11.19). Žymusis Augsburgo išpažinimo VI straipsnis sako: "Tikintis į Kristų yra išgelbėtas, gaudamas nuodėmių atleidimą dovanai, be darbų vien tikėjimu." Heidelbergo katekizmo lotyniškasis tekstas 60 klausime apie išteisinimą irgi naudoja sąvoką sola fide (žr. ir Didįjį Vestminsterio katekizmą, 70 kl.).

Bene plačiausiai teiginį sola fide M. Liuteris išaiškino ir apgynė savo antrame Laiško galatams komentare (1531). Tačiau net ištisoms vokiečių kartoms jį įdiegė per Biblijos vertimą, įterpdamas žodį "vien" į Laiško romiečiams 3, 28 ("žmogus nuteisinamas [vien] tikėjimu"). Romos katalikai šį sprendimą smarkiai supeikė. Laiške apie vertėjavimą (1530) reformatorius išdėstė savo vertimo principus ir pripažino: "Tiesa, šių keturių raidžių 'sola’ [lotynų ir graikų tekstuose] tikrai nėra." Vis dėlto, anot jo, teksto reikšmė būtent ir yra tokia, tarsi žodis "vien" jame jau glūdėtų. O "ten, kur nori aiškiau ir suprantamiau pasakyti vokiškai, ten jį ir vartoji".

Reformacijos eigoje gana anksti išsiskyrė Romos ir evangelikų požiūris į Rašto bei tradicijos santykį. M. Liuteris jau 1518 m. pradėjo suprasti, kad svarbiausias ginčytinas klausimas yra dėl autoriteto – kieno autoritetas aukštesnis: Biblijos ar bažnyčios tradicijos? 1519 m. vasarą Leipcigo disputo metu šiuo klausimu ir susitiko svarbūs varžovai: J. Ekas iš katalikų pusė ir Karlštatas su Liuteriu iš evangelikų. Po ilgai užtrukusių debatų reformatorius pateikė sola scripturaformulės esmę:

"Aš tvirtinu, kad Susirinkimas klydo ir gali klysti. Jis taip pat negali įvesti naujų tikėjimo straipsnių. Susirinkimas negali paversti dieviškais tų įstatymų, kurie iš prigimties nėra dieviški. Susirinkimai yra prieštaravę vienas kitam... Paprastas pasaulietis, apsiginklavęs Šventuoju Raštu, galbūt yra aukščiau už popiežių ir tarybą, kurie nesiremia Raštu... [Tikėjimo straipsniai] turi kilti iš Šventojo Rašto. Gindami Šventąjį Raštą, mes galime atmesti net popiežių ir susirinkimus." (cit. iš R.H. Baintono Čia aš stoviu)

Po Leipcigo, kelio atgal nebeliko. Roma aiškiai atpažino Liuterio mokyme J. Huso (XV a.) tariamą ereziją. Tik politinių aplinkybių dėka Liuteris išvengė teismo (ir mirties nuosprendžio). 1520 metais jis veikalu Visų straipsnių tvirtinimas reagavo į popiežiaus Leono X bulę, kurioje įspėjamas apie atskyrimą nuo Bažnyčios ir pareiškia: "Aš noriu, kad vien tik Raštas viešpatautų".

1521 m. Vormso susirinkimo metu Liuteris patvirtino savo poziciją ir neišsižadėjo raštų. Tai pačiais metais jam į pagalbą atėjo bičiulis P. Melanchtonas ir plačiai pagrindė Rašto aukščiausiąjį autoritetą veikale Prieš piktą Paryžiaus teologų sprendimą (nes tų pačių metų balandį Paryžiaus Sorbonos teologai pasmerkė Liuterio mokymą).

Principas "vien tik Raštas" tik tada turi prasmę, kai dieviškieji raštai yra gerai suprantami tikintiesiems ir "paprastam pasauliečiui". 1525 m. ginče su Erazmu Roterdamiečiu Liuteris veikale Apie nelaisvą valią įnirtingai ginė Biblijos aiškumą ir suprantamumą.

Reformatų teologai, be abejo, perėmė sola scriptura. Bulingeris, Cvinglio įpėdinis Ciūriche, 1566 m. patvirtina: "Tikėjimo byloje nepripažįstame jokio kito teisėjo, tik patį Dievą, kuris per Šventuosius Raštus skelbia, kas yra teisinga, kas – klaidinga, kuo reikia sekti ir ko vengti." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, II,4) Po šimtmečio Vestminsterio tikėjimo išpažinime (1647) taip pat patvirtinama: Tikėjimo ir gyvenimo praktikos klausimuose Šventasis Raštas yra "aukščiausias teisėjas" (I,10).

Sunku tikslai nustatyti, kada solus Christus – "vien tik Kristus" – lotyniškai nuskambėjo pirmą kartą. Tačiau jo mintis persmelkia jau pirmuosius reformatorių tekstus. U. Cvinglis savo pirmajame Šveicarijos Reformacijos programiniame rašte 67 straipsniai (1523) dažnai akcentavo Kristaus unikalumą: "Kristus yra visiems vienintelis kelias į išganymą" (3); "Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir mūsų" (19); "Vien per Kristų [mes] viską gauname" (21); "Vien tiktai Dievas atleidžia nuodėmes per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį" (50); "Kuris atgailos darbams priskiria visa, kas priklauso vien Kristui, tas klysta ir niekina Dievą" (54). 1528 m. Berno tezėse išdėstoma protestantų kristocentriškumo santrauka: "Kristus yra mūsų vienintelė išmintis, teisumas, išganymas ir užmokestis už viso pasaulio nuodėmes." (3)

Visi reformatoriai pratęsė šią liniją. J. Kalvinas pabrėžė, kad mūsų išteisinimas remiasi "vien Kristaus teisumu" (Inst. III,11,16); "Visas mūsų išgelbėjimas, viskas, kas su juo susiję, įtvirtinta vien tik Kristuje" (II,16,19). Bulingeris: "Jo paties [Dievo] vienintelio šaukiamės visuose savo gyvenimo išbandymuose ir nelaimėse, dalyvaujant mūsų vieninteliam tarpininkui bei užtarėjui Jėzui Kristui." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, V,3) Ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimas: "Vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus" yra Kristus (VIII,2).

Teiginio soli Deo gloria – "vien tik Dievui garbė" – kilmė gana mįslinga. Jį išpopuliarino žymusis vokiečių kompozitorius (ir liuteronas) J. S. Bachas (1685–1750), kuris savo kūrinių pabaigoje užrašydavo "Soli Deo Gloria" arba "SDG". Šie žodžiai lotynų kalba užbaigė ir lietuvišką M. Mažvydo katekizmo antraštinio lapo tekstą (po "Catechismusa prasty Szadei...").

Teiginys "vien tik Dievui garbė" šiandien puošia ne vienos Lietuvos reformatų bažnyčios sienas (išverstas ir užrašytas žodžiais "vienam Dievui garbė"). Iš tikrųjų garbė Dievui ypatingai rūpi reformatams ir kalvinistams. J. Kalvinas savo Institutio teigia, kad tikros ir teisingos religijos bruožas yra teisingas Dievo garbinimas. Dievo garbinimas gadinamas, jeigu garbę iš Dievo sumanoma atimti ir išdalinti "būriui mažesnių dievukų". Garbė Dievui negali būti dalijama, sako Kalvinas. Kūrinių garbinimas "neišvengiamai suteršia Dievo garbę". "Jeigu iš tiesų norime turėti tik vieną Dievą, negalime nė trupinėlio atimti iš jo garbės... Bet koks religinis garbinimas, skiriamas kokiai nors kitai būtybei, o ne vieninteliam Dievui, laikytinas nusikaltimu." (Inst. I,12,1–3)

Santraukos santrauka

Penkios solae gerai atspindi evangelišką mokymą. Teiginiai, t. y. lotyniškos frazės, siekia Reformacijos laikus, nors ten juos aptinkame tik vienur kitur ir ne visus kartu. Plačios ir išsamios, kartu ir trumpos protestantų principų santraukos iš paties XVI a. neturime. Ir tai ne toks rimtas trūkumas kaip kam gali atrodyti. Nes į klausimą, ką evangelikai tiki, ir taip galima paprastai atsakyti: skaitykite bažnyčių išpažinimus. Jie jau yra santraukos; jie yra santykinai trumpi, bet kartu ir gilūs bei dažnai aprėpia daugiau temų (pvz., kalba apie bažnyčią, sakramentus, etiką ir t.t.) negu liečia penki teiginiai.

Be to, būtent tuose dokumentuose randame ir vieną kitą išskirtinai gerą ir įsimintiną santrauką. Tai būtų jau cituotas ketvirtas straipsnis iš Augsburgo išpažinimo, arba Liuterio Tikėjimo išpažinimo paaiškinimai Mažajame katekizme. Puikią santraukos santrauką pateikia ir Heidelbergo katekizmas atsakyme į 21 klausimą ("Kas yra tikrasis tikėjimas?"):

"Tai ne vien mano aiškus supratimas, kad tiesa yra tai, ką mums Dievas apreiškė savo Žodyje. Tai ir Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne vien tik kitiems, bet taip pat ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą."

Šiuose sakiniuose (vok. originale vienas sakinys) turime viską! Pats klausimas jau byloja, jog apibrėžiamas tikėjimas: išpažinimo autorius Z. Ursinas labai vykusiai jungė tikėjimo aspektus kaip tiesos pripažinimą ir pasitikėjimą. Tikėjimas ne mūsų įgimta dorybė ir ne mūsų darbas, bet Dievo dovana. Šv. Dvasia mumyse kuria šį tikėjimą. Todėl nėra ko girtis. Taip pat sužinome, ką šis tikėjimas mums duoda. Kartu pabrėžiamas jo asmeniškumas: tiki žmogus kaip atskiras individas.

Nors atsakymas, skirtas tikėjimui paaiškinti, bet subjektu visur eina Dievas: Dievas apreiškė, Dvasia žadina, Dvasia dovanoja. O pačiame centre – Kristaus nuopelnai, visa jo veikla, atlikta dėl mūsų. Jis yra centras, ašis, šerdis, bet visi Trejybės asmenys dalyvauja mūsų išganyme, o su jais visais mus jungia tikėjimas. Bet ir žmogus čia niekur nedingsta: viskas atlikta vardan mūsų, viskas žmonėms, ir Dievas šlovina save per savųjų išgelbėjimą. Visos išganymo palaimos suteikiamos "vien iš malonės" – jos visos mums dovanojamos. Savo pastangomis nieko nei užsidirbame, nei užsitarnaujame.

Atsakymas prasideda Rašto reikšmės akcentavimu. Dievo užrašytas Žodis mums objektyviai apreiškia tiesas, kurias turime žinoti, priimti ir tikėti. Bet tai dar ne viskas. Biblija yra ne vien informacijos šaltinis. Šventoji Dvasia, pati būdama Dievas, iki šiol naudoja senuosius Dievo tekstus ir per Evangelijos žodžius žadina, sukelia arba kuria mumyse tikėjimą. Visa tai vyksta dažniausiai Žodžio skelbimo metu, pvz., per pamokslavimą (žr. ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, XIV,1).

Taigi Heidelbergo katekizmo viename atsakyme turime net keturias solae iš penkių! Trūksta tik soli Deo gloria, bet apie Dievo garbę ir garbinimą katekizmas išsiplečia 91–102 klausimuose.

Heidelbergo katekizmas garsus savo pirmuoju klausimu ir atsakymu ("Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?"). Tai savotiška veikalo preambulė ir vienas svarbiausių bei gražiausių krikščionybės istorijos tekstų. Bet tokių deimantų šioje tikybos mokymo ir teologijos karūnoje yra ir daugiau. Šalia 60-ojo klausimo bei atsakymo, rikiuojasi būtent atsakymas į 21 klausimą – paprastais žodžiais perteiktas pagrindinių Evangelijos tiesų vėrinys. Jau vien dėl to šis katekizmas yra puikus "Dvasinis vadovas evangelinio išpažinimo krikščionims" (2014 m. lietuviško leidimo paantraštė).