Katech. Holger Lahayne

Ištrauka iš „‘O viešpats turi Viešpatį…’:  Religija demokratinėje visuomenėje – iš reformatų perspektyvos“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2008/11-12)

Laisvė

Krikščionių tikėjimas yra laisvės tikėjimas. Refor­muotoji krikščionybės tradicija pabrėžia ne absoliučią laisvę daryti kas patinka. Turime nepamiršti Kūrėjo–kūrinio perskyros. Tik Dievas yra absoliučiai laisvas. Joks gyvas ar negyvas daiktas negali Jo suvaržyti. Žmo­gus yra laisvas Dievo valdžioje ir santykyje su Dievu.

Jonas Kalvinas pirmiausia pabrėžė dvasinę laisvę, kurią turi krikščionys. Dievas kaip aukščiausiasis Valdovas veikia tiesiogiai žmonių širdyje, kurdamas tikėjimą ir naują gyvenimą. „Todėl Dievas, kuriam priklauso iš­gelbėjimo ir sunaikinimo galia, turi būti pripažįstamas vieninteliu sielų Karaliumi“. Jis „vienintelis turi val­džią mūsų sieloms“ (Institutio, IV, 10, 8).

Dievas vykdo šią valdžią ypač per savo Žodį, Šv. Raš­tus (IV, 10, 30). Tai reiškia, jog Bažnyčia neturi teisės ką nors įsakyti „be Dievo žodžio įgaliojimo“ (IV, 10, 7). Todėl krikščionis yra laisvas nuo visų nebiblinių įsta­tymų ir tradicijų, kurias sugalvojo žmonės. Kalvinas griežtai kritikavo Bažnyčios vadovus, kurie „prievar­ta... lyg tironai prislegia [tikinčiųjų] sąžinę“. Tiktai Kristus yra karalius Bažnyčioje, o krikščionis „valdo tik vienintelis laisvės įstatymas – šventasis Evangeli­jos žodis“. „Mūsų sąžinės turi tenkintis ne žmonėmis, bet tik Dievu“ (IV, 10, 5; taip pat žr. Vestminsterio iš­pažinimas, 20, 2).

Šie principai yra svarbūs politiškai. Valstybė irgi neturi viešpatauti žmonių sąžinei ir sielai. Vieninte­lis Dievas gali reikalauti absoliutaus paklusnumo. Abraomas Kuyperis (1837–1920), kur kas išsamiau už Kalviną ra­šęs apie laisvę, valdžią ir valstybę, savojoje esė Sphere Sovereignty sušunka: „Štai kur didingas laisvės prin­cipas! Šis tobulas nenuodėmingo Mesijo suverenumas tuo pat metu tiesiogiai paneigia ir meta iššūkį visam absoliučiam suverenumui tarp nuodėmingų žmonių žemėje...“

Kuyperis dažnai primena principą, kad „valdžia žmo­nėms negali kilti iš žmonių“. Esama valdžios tarp žmo­nių, bet visa valdžia yra išvestinė: „Žmogiškoji laisvė yra saugi, vadovaujama Žmogaus Sūnaus, patepto Aukš­čiausiuoju Valdovu, nes kartu su valstybe visos kitos gy­venimo sritys pripažįsta iš Jo kylančią valdžią – tai yra turi suverenią valdžią savo srityje“ (Sphere Sovereign­ty). Vyrai ir moterys turi valdžią ir galią tarp savęs, nes jos yra suteiktos Dievo – kai kuriose srityse ar sferose, kaip sako Kuyperis, ir su tam tikrais apribojimais. Pats Dievas nustatė socialines sritis, kurios yra tiesiogiai pavaldžios jam. Tai sritys – šeima, verslas, mokslas, me­nas ir pan., – „kurios už savo buvimą yra skolingos ne valstybei ir kurios kildina savo gyvenimo įstatymą ne iš valstybės viršenybės, bet paklūsta aukštajai valdžiai savo pačių širdyje“. Šeimoje esama valdžios ir tam tikros galios struktūros. Kadangi Dievas nori, jog viskas taip būtų, ir nustato tėvų valdžios ribas.

Valstybės pareiga yra saugoti šių sričių laisvę, ginti jų santykinę autonomiją. Tik bėda ta, kad „kiekviena valstybinė galia linkusi į visas laisves žvelgti įtariai“ (Sphere Sovereignty). „Laisvei kyla pavojus tada, kai piliečiams stinga išdidumo, o valstybei stinga ribų“, – sakė Kuyperis. Jis pranašiškai numatė centralizacijos keliamą pavojų: „Negalima, kad Valstybė pasidarytų lyg aštuonkojis, užsmaugiantis visą gyvybę. Ji privalo užimti savo vietą, ant savo šaknų, tarp visų kitų miško medžių, ir taip ji privalo gerbti ir palaikyti kiekvieną gyvybės pavidalą, nepriklausomai augantį savo šven­toje autonomijoje“ (Stone Lectures).

Kuyperio įsitikinimu, pagrindinė problema yra Dievo nepaisymas. Jei kuri nors iš sričių nesusivokia esan­ti Dievo valdžioje, ji linksta uzurpuoti pernelyg daug galios, o tai darydama, suvaržo kitų sričių laisvę. Kuy­peris labai kritikavo Prancūzų revoliuciją, kuri „nepai­so Dievo“ ir „nukirsdino karūnuotą valdovą, kad galėtų karūnuoti žmonių valdovą“ (Stone Lectures). Kuype­rio nuomone, tai buvo „siaubą keliantis įvykis, gimęs iš laisvės troškulio, o kartu ir iš neapykantos Mesijui, tik dar labiau suvaržęs laisvę“. Viskas baigėsi tuo, jog „laisvė vėl suteršė savo vardą, ir antrą kartą pavienis suverenumas pagrasino praryti visus kitus suverenu­mus“ (Sphere Sovereignty).

Kuyperis neigė, jog tautos suverenumas yra demo­kratiją grindžiantis pamatas. Jis pabrėžė, kad jeigu „grupė žmonių sutarties būdu, savo pačių teise privers jus paklusti savo artimui“ (Stone Lectures), tai atves prie stipriausiojo valdžios ir sumažins laisvę.

Bet negalime suversti kaltės tik valstybei. Kuyperis suvokė, jog problemos esmė yra ir pačių piliečių požiū­ris: „Didžiausias kaltininkas yra pilietis, kuris pamirš­ta savo pareigą, švaisto jėgas nuodėmės ir juslinių ma­lonumo miegui ir taip praranda savo iniciatyvos galią“ (Sphere Sovereignty).

„Jei mūsų nevaldys Dievas, tada valdys tironai“, – sakė Williamas Pennas (1644–1718), Pensilvanijos įkūrėjas. Bet kas šiandien yra tie tironai? Pernelyg ga­lingos valstybės pavojus niekur neišnyko. Jei valstybė kontroliuos ekonomiką ir šeimas, kaip socialistinėse ar komunistinėse šalyse, tada mes būsime „kelyje į vergo­vę“, kaip tokio pavadinimo knygoje teigė ekonomistas Friedrichas Augustas von Hayekas (1899–1992). Kuy­peris nebuvo socializmo draugas, bet jis nebūtų pritaręs ir laissez-faire kapitalizmui, kokį dažnai matome šian­dien. Nemažiau rimtas negu valstybės dominavimas yra „juslinių malonumų“, vartotojiškumo ir diktatūros pavojus kone visiškai globalizuotoje ekonomikoje.

Lygybė

Mes nesame Dievas, esame sukurti. Bet Dievas mus sukūrė aukštesnius už visus kitus kūrinius. Žmonės yra vieninteliai, sukurti pagal Dievo paveikslą, jo pa­našumą (Pr 1, 26–27). Visa mumyse – protas, judesiai, valia, netgi kūnas – tam tikra prasme yra Dievo atšvai­tas. Šis Dievo paveikslas priklauso visiems žmonėms, visoms rasėms. Vyras ar moteris, juodaodis ar baltodis, neįgalus ar sveikas, negimęs ar arti mirties – Biblija niekada nė vienam neužgina orumo būti sukurtam pa­gal Dievo paveikslą. Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776) sako: „Laikome savaime suprantama tiesą, kad visi žmonės yra sukurti lygūs...“ Mes ne tik gimėme lygūs; mes esame sukurti lygūs Dievo.

Prieš patyrinėdami kai kurių šių principų taikymą, turime aiškiau nusakyti lygybę. Tai, kad esame sukur­ti lygūs, nereiškia, jog esame lygūs visomis prasmėmis. Žinoma, žmonės skiriasi daugybe būdų. Galėtume sa­kyti ir taip, kad esame sukurti skirtingi. Lygybė yra teologinė, socialinė ir politinė sąvoka, bet jos nevalia išplėsti iki „egalitarizmo“ – kuo daugiau lygybės kiekvienoje gyvenimo srityje. Clive’as Staplesas Lewisas vienoje savo esė išmintingai pastebėjo:

„Lygybė (už matematikos ribų) yra grynai socialinė sąvoka. Ji taikoma žmogui kaip politiniam ir ekonomi­niam gyvūnui. Dvasios pasaulyje jai nėra vietos. Gro­žis nėra demokratiškas... Dorybė nėra demokratiška... Tiesa nėra demokratiška... Politinė demokratija bus pasmerkta, jei mėgins plėsti lygybės reikalavimą į šias aukštesnes sritis“ (Democratic Education).

Nuo XX a. antros pusės mes šią politinę lygybę laiko­me tarytum savaime suprantamu dalyku. Bet istorijo­je lygybės idėja buvo svetima – buvo paplitusi visiškos nelygybės sąvoka. Asirijos karaliaus Ašurbanipalo ka­rūnavimo himnas, sukurtas VII a. pr. Kr., byloja: „Te­įsivyraus Ašure santarvė ir taika! Dievas Ašuras yra Karalius, tikrai, Ašuras yra Karalius! O Ašurbanipalas yra Dievo Ašuro paveikslas!“ Vienintelis karalius yra dievo paveikslas. Bibliniame pasakojime apie pasaulio sukūrimą ši sąvoka iš esmės pakeičiama – ir sudemo­kratinama: kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Die­vo paveikslą.

Konkretūs karaliaus išaukštinimo rezultatai aiškiai matyti ištikimybės priesaikoje, kurią visi imperijos subjektai (tarp jų ir žydai) turėjo duoti Ašurbanipalui 672 m. pr. Kr. Dešimtame skirsnyje sakoma, jog mo­narcho nevalia kritikuoti, jog bus pranešta apie kiekvieną neigiamą žodį jo atžvilgiu. Reikalaujama absoliu­čios ištikimybės. Asirai nebuvo išimtis. Senovės laikais valdovas buvo daugiau negu žmogus ir stovėjo aukš­čiau už visus kitus – jis buvo tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jis pats buvo dievas arba pusdievis, arba bent be galo išaukštintas žmogus. Egipto faraonas irgi buvo laikomas dievu ant žemės, tegu ir ribotu.

Izraelyje visiškos ištikimybės objektas buvo ne val­dovas, o Dievas. Biblinis monoteizmas, pasak vokiečių egiptologo Jano Assmanno, „išganymą padarė tik Die­vo darbu ir taip pašalino jį iš žemiškų institucijų įtakos sferos“ (Die Mosaische Unterscheidung). Monarchas turėjo paklusti Dievo ir įstatymo valdžiai. Radikaliai nauja Senojo Testamento mintis buvo visų lygybė teis­me ir prieš įstatymą.

Deja, ir judaizmas, ir krikščionybė daugybę kartų tai pamiršdavo. Tik XVII a. lygybės principas buvo iš nau­jo atrastas, o reformatų mąstytojai tęsė izraelitų tradi­ciją. Čia reikia paminėti didįjį škotų kalvinistų teologą Samuelį Rutherfordą (1600–1661), kurį galima teisė­tai vadinti vienu moderniosios demokratijos tėvų. Rut­herfordas buvo vienas iš Vestminsterio Susirinkimo (1643–1647), parengusio Išpažinimo tekstą, delegatų.

Kovodamas prieš absoliučiosios monarchijos pavo­jų savo laikų Britanijoje, Rutherfordas 1644 m. išleido pagrindinį veikalą programiniu pavadinimu Lex Rex: įstatymas yra karalius, o ne karalius yra gyvasis įsta­tymas; įstatymas yra aukščiau karaliaus, o ne atvirkš­čiai, kaip manė monarchistai.

Veikalas yra suskirstytas į 44 „klausimus“ ir daugybę potemių, kur Rutherfordas išsamiai analizuoja rojalistų argumentus. Rutherfordas pabrėžia, jog karaliùs suku­ria tauta. Valdovo galia yra skolinta: „Karaliaus galia yra pagrįsta pasitikėjimu ir atiduota į jo rankas pagal įgaliojimą ir turi būti tarnaujamoji, pasiskolinta iš tų, kurie su pasitikėjimu išskiria jį iš savo tarpo, todėl jo galia privalo būti mažesnė ir įgyta iš parlamento...“ (q 21). Karalius įgyja galią per tautą. Tačiau kadangi visa galia galiausiai ateina iš Dievo, patys žmonės neturi ab­soliučios galios: „Visa galia, kurią jie [žmonės] turi, yra teisėta ir prigimtinė galia vadovauti sau patiems taiko­je ir Dievo baimėje ir gelbėtis nuo neteisingos prievar­tos, pasinaudojant valdovais. Tuo tarpu absoliuti galia virš įstatymo yra galia daryti pikta ir naikinti tautą, o šito patys žmonės neturi“ (q 22, arg. 2).

Karaliaus galią pirmiausia riboja įstatymas. Ruther­fordas cituoja Izraelio karalių įstatymą:

Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. Tepasilie­ka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus bro­lius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje... (Įst 17, 18–20)

Tarp kaimyninių senovės kultūrų šie teiginiai skam­bėjo nepaprastai keistai, tiesiog revoliucingai. Net ir karalius yra saistomas įstatymo, privalo būti paklus­numo pavyzdžiu! „Ne karalius, o įstatymas turi gyvy­bės ir mirties galią“, – sako Rutherfordas (q 22, arg. 1). Visi valdžios atstovai yra apreikštojo Dievo Žodžio valdžioje. O soste sėdintis karalius išlieka savo paval­dinių „brolis“!

Rutherfordas grindė samprotavimus daugeliu Senojo Testamento tekstų. Kaip ir kiti reformatai jis pabrėžia, jog ten randami moraliniai principai iki šiol tebėra privalomi krikščionims. Svarbiausi teisiniai principai, išreiškian­tys lygybę, be jau minėtų, yra šie: kiekvienas privalo žinoti įstatymą (Įst 29, 9–12; 31, 12–13). Sandora tarp Dievo ir jo tautos sudaryta tarp jų visų, vyrų ir mote­rų, net svetimšalių. Yra tik vienas įstatymas, tas pats įstatymas visiems (Įst 10, 17–19; Iš 12, 49), nėra ypa­tingų įstatymų turtingesniems ir mažiau turtingiems. Turi būti užtikrintas teisingas teismo procesas ir lygy­bė teisme (Įst 1, 17; 2 Met 19, 7; Pat 18, 5; 24, 23; Job 13, 10). Valdovai ir teisėjai patys privalo gerbti teisingumą (Ps 72, 1–4; Pat 29, 4.14; 16, 13).

Visa tai nebuvo vien teorinės kalbos. Matėme, kaip senovės monarchai stengėsi visiškai uždrausti valdan­čiojo sluoksnio kritiką. Biblija pateikia absoliučiai kitą vaizdą. Gerai žinomos dvi istorijos apie dviejų Izraelio karalių elgesį. 2 Sam 11–12 skaitome apie didžiojo ka­raliaus Dovydo svetimavimą ir įvykdytą žmogžudystę. Istorija papasakojama su visomis nepatogiomis smulkmenomis. Pranašas Natanas griežtais žodžiais apkal­tina Dovydą. Mintis aiški: net ir karalius negali taip elgtis, jis irgi turi paklusti įstatymui.

Antroji istorija yra iš 1 Kar 21: karalius Ahabas, pa­dedamas savo žmonos gudrybių, neteisėtai įsigyja vy­nuogyną. Jis irgi įvykdo žmogžudystę ir sulaukia prie­kaištų (kur kas griežtesnių negu Dovydas, nes taip neatgailavo dėl savo nusikaltimo kaip anas). Čia svar­biausia mintis nėra ta, kad Izraelio karaliai buvo ge­resni ar blogesni už Egipto, Asirijos ar Romos valdovus (tiesiog paskaitykime ST). Valdovai dažniausiai būna vidutiniški, ir kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis, kar­tais neįstengiantis atsispirti pagundai. Čia svarbiausia tai, kad šios istorijos įtrauktos į oficialią Izraelio istori­ją, dalį tautos šventosios knygos. Taigi valdovų kritika nėra uždrausta, atvirkščiai, ji skatinama! Tai galiau­siai atvedė prie vakarietiškos savikritikos tradicijos.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas