Kun. Frank van Dalen

Reformatų žinia 

Danieliaus knyga 10, 1-21:  Trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais Danieliui, vadinamam Beltšacaru, buvo suteiktas apreiškimas. <...> Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną stovėjau ant didelės Hidekelio upės kranto. Pakėlęs akis, pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu.

Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas ­- kaip žaibas, akys - ­kaip fakelai, rankos ir kojos - ­kaip žėrintis varis, o žodžių garsas - ­kaip didelės minios triukšmas. Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė. Aš likau vienas. Kai pamačiau šitą didingą regėjimą, manyje neliko jėgų. Mano veidas persikreipė, aš netekau jėgų. Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę. Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų. Jis man tarė: “Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!” Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas. Jis toliau kalbėjo: “Danieliau, nebijok! Nuo pirmos dienos, kai nusprendei širdyje suprasti ir nusižeminti savo Dievo akivaizdoje, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. Persų karalystės kunigaikštis priešinosi man dvidešimt vieną dieną. Bet štai Mykolas, vienas iš vyresniųjų kunigaikščių, atėjo man į pagalbą. Aš palikau jį ten, prie Persijos karalių, ir atėjau tau paaiškinti, kas atsitiks tavo tautai paskutinėmis dienomis, nes šitas regėjimas yra tolimai ateičiai”. <...> Dabar vėl grįšiu kovoti su persų kunigaikščiu ir, kai išeisiu, ateis Graikijos kunigaikštis. Aš tau paskelbsiu, kas parašyta tiesos knygoje.

Praeitą savaitę mes studijavome Danieliaus knygos 9 skyrių. Dauguma žmonių galvoja, jog šį skyrių sunku suprasti, tačiau pats Jėzus mums davė taisykles ir reikiamus įrankius, kurie mums padėjo suprasti tą skyrių. Taigi mums pavyko išsiaiškinti pagrindinę 9 skyriaus mintį. Mums galbūt sunkiau sekėsi su detalėmis, tačiau jos nėra tokios svarbios. Perskaitę Danieliaus knygos 9 skyrių, mes sužinojome, jog Jėzus atėjo pagal Dievo planą, kad išgelbėtų visus nusidėjėlius, kurie Jį priima.  

Šiandien, žvelgiant į Danieliaus knygos 10 skyrių, mums reikia turėti omeny pagrindinę Danieliaus knygos 9 skyriaus mintį. Tęsdami savo studiją, mes taip pat turėtume toliau naudoti jau išmoktas taisykles Senojo Testamento interpretavimui, kurias naudojome aiškinantis Danieliaus knygos 9 skyrių. Greitai jas apžvelkime:

1. Pirma Senojo Testamento interpretavimo taisyklė: ieškokite Jėzaus. „Kur šiame skaitinyje yra Jėzus?“ Radę atsakymą į šį klausimą, mes greitai sugebėsime surasti pagrindinę Biblijos ištraukos mintį.
2. Kai randame Jėzų, mums reikia paklausti: „Ką šis skaitinys mums pasako apie Jį?“ Praeitą savaitę matėme, jog atsakymas į šį klausimą buvo, kad Jėzus ateis pagal Dievo dangišką grafiką. Mes taip pat matėme, jog Jėzus turės ypatingą užduotį - atstatyti nutrūkusius santykius tarp Dievo ir žmogaus. Nors mes, atmetę Dievą, Gyvenimo Davėją, nusipelnėme mirties, tačiau Jėzus tą mirties bausmę prisiėmė ant savęs, kad mums vėl būtų suteiktas gyvenimas.

Visa tai turėdami omenyje, atsiverskime Danieliaus knygos 10 skyrių. Pažiūrėkime, ar mums dar kartą pavyks atsakyti į du pagrindinius klausimus: „Kur yra Jėzus šiame skaitinyje?“ ir „Ką šis skaitinys apie Jį pasako?“

Danieliaus vizija

Pirmiausia aš trumpai papasakosiu, kas šiame skyriuje vyksta. Mūsų skaitinys buvo tik ištrauka iš šio skyriaus. Visas skyrius yra tiesiog per ilgas mums jį šiandien perskaityti, taigi mes paskaitėme tik jo dalį. Namuose galite perskaityti visą skyrių. Šio skyriaus pradžioje pateikiama svarbi informacija: šis apreiškimas Danieliui buvo suteiktas trečiaisiais Persijos karaliaus Kyro metais. Atkreipkite dėmesį, jog Kyras buvo Persijos karalius. Tai reiškia, jog Babilono imperija jau buvo sunaikinta ir ją pakeitė kita imperija.

Iki Jėzaus pirmo atėjimo turėjo būti keturios imperijos, ir viena iš jų jau sugriuvo. Dabar įsigalėjo antra imperija - Persijos. Naujas valdytojas buvo Kyras. Jis leido izraelitams palikti Babiloną ir grįžti į Izraelį. Taigi 70 tremties metų Babilone baigėsi. Į Danieliaus maldas buvo atsakyta. Dievas, pasibaigus Jo auklybai, sugrąžino savo žmones į jų žemę. Viskas vyko pagal Dievo planą. Danielius neturėjo pagrindo nerimauti dėl ateities.

Tačiau vietoj to, kad būtų užtikrintas  ir kupinas džiaugsmo, Danielius puolė į gilią depresiją. Jis rašė: Tuomet aš, Danielius, gedėjau tris savaites. Skanios duonos nevalgiau, mėsos ir vyno neėmiau į burną ir nesitepiau, kol praėjo trys savaitės. Kodėl Danielius taip jautėsi? Dėl vizijos, kurią mes studijavome praeitą savaitę. Mums gali atrodyti, jog Danielius turėjo jaustis padrąsintas. Juk Jėzus ateis pagal Dievo planą ir sutaikins mus su Dievu. Taigi, kodėl Danielius liūdėjo ir buvo prislėgtas?

Danielius visgi turėjo savo nerimui rimtą gerą priežastį. Jis buvo susirūpinęs, nes pranašystėse apie Jėzaus atėjimą taip pat buvo pranašaujama ir apie žiaurius persekiojimus. Tie persekiojimų laikotarpiai bus tokie žiaurūs, kad praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas. Ir tai liūdino Danielių. Jis negalėjo suvokti, kaip pranašystė galėjo tuo pačiu metu būti ir kupina vilties, ir beviltiška. Jis buvo panašus į tuos du mokinius, apie kuriuos skaitėme praeitą savaitę (žr. Luko 24, 13-24). Jie matė, kaip Jėzus mirė. Kai kurie iš jų matė, kaip Jis buvo palaidotas... bent jau iš tolo. Tačiau tą rytą jie išgirdo keisčiausią naujieną - Jo kapas buvo tuščias. Jie to niekaip negalėjo suvokti. Jie pilnai nesuprato pranašysčių apie Jėzų iki tol, kol Jis neatėjo ir pats jiems nepaaiškino Dievo plano.

Mums, Naujojo Testamento krikščioniams, daug lengviau nei Danieliui. Mes galime pažvelgti atgal ir pamatyti, kas jau įvyko. Mes, žiūrėdami atgal, matome daug aiškiau, nei Danielius žvelgdamas į ateitį. Senojo Testamento tikintieji nesuprato visų detalių. Jie neturėjo progos pamatyti, kaip visos pranašystės išsipildė Jėzuje. Bet mes turime. Mes žinome, kad po kentėjimų ir mirties Jėzus prisikėlė. Mes žinome, jog Jėzus nugalėjo.

Tačiau Danielius to nežinojo. Jis tik žinojo, kad Izraelio ir Pateptojo Kunigaikščio laukia pasipriešinimas. Ir jam tai kėlė nerimą. Tačiau jis nebuvo susirūpinęs, nes nežinojo, ar Dievas įvykdys savo planą, ar ne. Jis rūpinosi savo žmonėmis, izraelitais. Koks bus jų atsakas Dievui per suspaudimo laikotarpį? Ar jie išliks ištikimi? Danielius pažinojo savo žmones. Jis žinojo, kad, nors jiems jau buvo leista sugrįžti į Izraelį ir atstatyti Jeruzalę, kol kas tik 50 000 iš 1.5 milijono izraelitų sugrįžo. Kiti nenorėjo grįžti. Jie nusprendė toliau gyventi tremtyje. Jiems buvo patogiau gyventi tarp pagonių ir jų dievų nei sunkiai dirbti, atstatant Izraelį nuo nulio.

Taigi, Danielius nerimavo. Ir jo rūpestis jį slėgė. Kaip jau buvo įpratęs tokiose situacijose, Danielius atsidėjo maldai. Kadangi reikalas buvo labai rimtas, jis taip pat nevalgė gero maisto ir negėrė vyno tris savaites. Jis tarsi iš naujo išgyveno pirmas dienas Babilone, kuomet atsisakė valgyti karaliaus maisto. Danieliui reikėjo patikinimo iš Dievo, jog Jis pasirūpins savo žmonėmis. Neilgai trukus jis sulaukė to patikinimo: pas jį atėjo įspūdį keliantis angelas.

Pasiklausykite, kaip Danielius apibūdina šį angelą: Pamačiau ten stovintį vyrą, apsivilkusį drobiniais ir susijuosusį grynu Ufazo auksu. Jo kūnas buvo kaip berilis, veidas - kaip žaibas, akys - kaip fakelai, rankos ir kojos - kaip žėrintis varis, o žodžių garsas - kaip didelės minios triukšmas. Galbūt girdėdami šį apibūdinimą, mes negalime pilnai įsivaizduoti, koks nuostabą keliantis buvo šis angelas. Mums sunku įsivaizduoti jo išvaizdą, nes mes nesame asmeniškai matę angelų. Tačiau galime bent šiek tiek nutuokti, kaip tas angelas atrodė, pažvelgę į Danieliaus draugų reakciją. Jie girdėjo angelo balsą, tačiau jo nematė: didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė. Susitikimas su vienu iš Dievo angelų, išties, gali būti baimę keliantis.  

Šiame skaitinyje mes čia matome Viešpatį Jėzų. Susitikimas su Juo taip pat gali būti keliantis baimę, ypač dėl to, kad Jis dabar jau yra pašlovintas danguje. Kai kurie iš jūsų galbūt atsimenate apaštalo Pauliaus atsivertimą.  Jam kartu su draugais keliaujant į Damaską (Apaštalų darbų 9, 7), pats Viešpats jį pašaukė. Mes skaitome, kad su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. Abejose situacijose, pranašo Danieliaus ir apaštalo Pauliaus draugai buvo persigandę vien nuo švento asmens iš dangaus būvimo tarp jų.

Ar kada susimąstėte apie tai? Ar kada pagalvojote, kad Jėzaus ir Jo angelų šventumas gali sukelti daugiau baimės negu blogis? Siaubo filmai mus įtikino, kad tik blogi žmonės yra baisūs. Mes taip pat galvojame, kad šventi žmonės yra gražūs, angeliški ir meilūs. Mes norime manyti, jog Jėzus taip pat toks yra, tiesa? Mums sunku įsivaizduoti, kad Jis ir Jo angelai yra nuožmūs ir keliantys baimę.

Tačiau šventumas turėtų kelti baimę, ypač demonams ir žmonėms, kurie yra atsidavę nuodėmei ir blogiui. Jie dreba ir net bėga nuo šventumo. Būtent dėl to Jokūbo laiške mes skaitome: priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų (Jokūbo 4, 7). Tai puikus pavyzdys, koks galingas yra šventumas, tiesa? Su Jėzaus ir Jo angelų šventumu, tu gali net ir patį galingiausią iš visų demonų – velnią - priversti nuo tavęs bėgti.  

Bet tai sukelia problemų Danieliaus knygos 10 skyriuje. Jeigu Jėzaus ir Jo angelų šventumas yra toks galingas ir baisus, kaip tuomet Persų karalystės kunigaikštis galėjo priešintis pas Danielių atėjusiam angelui dvidešimt vieną dieną? Ir ne tik, jis taip stipriai priešinosi, kad archangelas Mykolas turėjo ateiti iš dangaus ir patraukti tą trukdį. Kodėl Dievas leido šiam blogiui turėti tiek daug galios? Ar Senajame Testamente velnias ir jo demonai turėjo daug daugiau galios negu dabar?

Nemanau, kad jie buvo stipresni. Paaiškinsiu dėl ko taip galvoju. Ar atsimenate, kas buvo, kai Jėzus pradėjo savo tarnystę? Velnias atėjo ir Jį gundė. Tuo metu velnias švaistėsi arogantiškais teiginiais. Evangelijos pagal Luką 4 skyriuje mes skaitome: Tada velnias, užvedęs Jį į aukštą kalną, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes. Velnias Jam tarė: ‘Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu. Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo‘ (Luko 4, 5-7). Kaip velnias galėjo taip gundyti Jėzų? Žinoma, Jėzus nepasidavė velnio gundymams. Bet net ir tada atrodė, jog velnias turėjo daugiau jėgų negu mes tikėtumėmės. Kodėl taip buvo?

Aš manau, kad atsakymą randame fakte, kad Jėzus vis dar vykdo išgelbėjimo darbą. Jis vis dar renka žmones iš Šėtono karalystės. Kad galėtų tai daryti, Jis vis dar leidžia Šėtono karalystei egzistuoti. Dievas lengvai dar šiandien galėtų sunaikinti Šėtoną ir jo karalystę. Bet, jeigu Dievas tai padarytų, jeigu Jis sunaikintų Šėtoną šiandien ir įmestų jį į amžiną pragarą, tuomet kartu su juo Dievas taip pat ištiktų ir kiekvieną žmogų, kuris yra Šėtono valdžioje. Taigi, kol Dievas vis dar renka žmones iš Šėtono karalystės, Jis leidžia egzistuoti jo karalystei bei tos karalystės „karaliui“.

Tačiau blogio būvimas slegia krikščionį. Taip yra, nes blogis mus gundo. Jis dažnai silpnina mūsų santykį su Dievu. Ar nebūtų geriau, jeigu mes būtume laisvi nuo visų savo nuodėmių ir nesėkmių? Taip, būtų. Ir ateis toks laikas, kada būsime. Tačiau dar kol kas nesame. Dar yra daugybė žmonių, kuriuos reikia išgelbėti iš Šėtono valdžios. Iki tol, kol jie visi nebus įvesti į Dievo karalystę, mes turėsime gyventi pasaulyje, kur Šėtonas turi galios. Šėtono jėga ir laisvė elgtis, kaip jis nori, mums kelia sumišimą taip pat, kaip tai kėlė sumišimą Danieliui. Mes žinome, kad Dievas yra valdžioje. Mes žinome, kad Jo planas vyksta būtent taip, kaip Jis sakė, kad viskas įvyks. Mes žinome kuo viskas baigsis. Tačiau, kai mes susiduriame su pasipriešinimu, kurį Dievas leidžia, tai mus sutrikdo ir išmuša iš vėžių.

Angelas, kuris kalbėjo Danieliui, taip pat ir mums šiandien atneša žinią iš Dievo. Jis mums sako: „Taip, bus pasipriešinimas ... dabar ir Danieliaus laikais ... iki tol, kol Jėzus užbaigs savo darbą.“ Tai, kad net pats angelas susidūrė su pasipriešinimu, mums primena, jog visa tai turi dvasinį pagrindą. Laiške efeziečiams 6, 12 apaštalas Paulius rašė: mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.

Dvasinės kovos dažnai „iškyla į paviršių“, į fizinį pasaulį. Mes tai matome Danieliaus knygoje: Persų imperijos pergalėje prieš Babilono imperiją. Tai buvo gąsdinantis laikotarpis Izraeliui. Jie nežinojo, kas jiems nutiks. Jie nuogąstavo, jog įstrigs tarp dviejų kovojančių imperijų.

Tačiau mes čia matome, kaip nuostabiai Dievas veikia. Pasiklausykite, kas toliau vyko. „Kad įvyktų Viešpaties žodis, paskelbtas Jeremijo, pirmaisiais persų karaliaus Kyro metais Viešpats paragino persų karalių Kyrą, kad jis visoje savo karalystėje paskelbtų žodžiu ir raštu: <...> ‘Visas žemės karalystes man atidavė Viešpats, dangaus Dievas; Jis man pavedė atstatyti Jo namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Kas iš jūsų yra iš Jo tautos, Viešpats, jo Dievas, tebūna su juo ir jis teeina’“ (2 Kronikų 36, 22-23).

Argi ne nuostabu, kaip Dievas veikia? Pagonių karalius atliko Dievo darbą Dievo žmonėms, kad Dievo planas būtų įvykdytas. Nieko keisto, kad velnio pasiuntinys - Persų karalystės kunigaikštis - bandė sustabdyti Dievo angelą. Jis bandė sustabdyti Dievo planą. Bet jam pavyko jį sustabdyti tik 21 dienai. Po to, nepaisant pasipriešinimo, Dievo armija prasiveržė, ir Dievo planas toliau tęsėsi. Mes šiandien galime būti už tai dėkingi. Dievui priklauso pergalė. Ar susidursime su pasipriešinimu? Taip. Bet Dievui priklauso pergalė. Sunkumais? Taip. Bet Dievui priklauso pergalė. Dievas te primena tau šią tiesą kiekvieną dieną. Tu esi laimėtojo pusėje. Beeidamas į iššūkių pilną pasaulį, dėkok Dievui už tą pergalę. Jam priklauso pergalė. Amen.