×

Klaida

[SIGPLUS_EXCEPTION_SOURCE] Image source is expected to be a full URL or a path relative to the image base folder specified in the back-end but /Zmones/Jasinskas_Povilas is neither a URL nor a relative path to an existing file or folder.

Kunigas Povilas Jašinskas

Prisimename savo vadovus

Dėl tikėjimo jis ir miręs mums kalba (Hbr 11,4)

 Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios superintendentas, senjoras, kunigas Povilas Jašinskas

Prieš 40 metų, 1982-ųjų gegužės 19-ąją, į Amžinybę iškeliavo Lietuvos Ev. Reformatų Bažnyčios senjoras kun. Povilas Jašinskas (1889-1982), ilgą laiką buvęs vienintelis dvasininkas, tarnavęs Biržų, N. Radviliškio, Papilio, Švobiškio reformatams.

Povilas Jašinskas gimė 1889 rugpjūčio 19 d. Biržų vlsč. Melaišių kaime, Papilio ev. reformatų ūkininkų Stanislovo ir Kotrynos Užunarytės Jašinskų šeimoje. Būdamas septynerių jau gerai skaitė Kancionolą. Iš senelio, kaimo švintėjo  Motiejaus Užunario atmintinai išmoko daug giesmių. Jaunystėje Povilui teko daug ir sunkiai dirbti žemės ūkio darbus. Bet nežiūrint užimtumo, jau 14-os metų mokėjo groti vargonėliais, pats kūrė melodijas. 1910 metais mirus tėvui, teko išnuomoti savo žemę ir iš to pragyventi.  Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Biržų miesto keturklasę, kunigo prof. Jakubėno pastangomis įsteigtą. Jau suaugęs jaunuolis nuosekliai siekė mokslo – rengėsi gimnazijos dviejų klasių egzaminams, pradėjo mokytis groti vargonais pas ev. liuteronų vargonininką Stiebę. 1914 metais susirgus Biržų reformatų bažnyčios vargonininkui Mikelėnui, P. Jašinskas buvo pakviestas jį pavaduoti – groti bažnyčioje, mokyti konfirmantus  katekizmo, Bažnyčios istorijos.

Vėliau savaime įsijungė į taip vadinamų  švintėjų gretas, kurie Biržų krašte buvo žinomi ne tik kaip giedotojai, bet ir Dievo Žodžio skelbėjai. Pirmojo pasaulinio karo audros išblaškė reformatų kunigus, ir P.Jašinskui teko kas antrą sekmadienį laikyti pamaldas savo gimtosios parapijos Papilio bažnyčioje. Nuo 1916 m. iki 1918 metų rudens Jis vargonavo bažnyčioje ir kartu dirbo tikybos mokytoju pradžios mokykloje Papilyje. 1918 m. Vilniaus Sinodas paskyrė P. Jašinską vargonininku į  Nem. Radviliškio bažnyčią, kur Jis dirbo iki 1923 metų. Nesant kunigo, tvarkė parapijos reikalus, dėstė tikybą pradžios mokykloje. Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos nurodymu  tikybos mokytojai privalėjo būtų baigę bent 4 gimnazijos klases. Pats pasirengęs nesunkiai išlaikė egzaminus Nem. Radviliškio progimnazijoje ir įgijo reikalaujamą pažymėjimą.

Apsispręsti tarnauti Dievui Povilą Jašinską pastūmėjo lemtingas įvykis. 1919 m. balandžio 6 d. jis iš Biržų ėjo aplankyti likusių Melaišiuose motinos ir sesers. Kaip dažnai darydavo, ėjo ne keliu, o žmonių pramintais takeliais – kur tiesiau. Todėl niekieno nepastebėtas perėjo fronto liniją iš vokiečių pusės. Rusai buvo apgyvendinę Melaišiuose savo kareivius, pas Jašinskus gyveno kulkosvaidininkų kuopos vadas. Kai Povilas parėjo namo, to vado nebuvo, tačiau rusai pastebėjo, kad kaime atsirado jaunas, pačiame jėgų žydėjime vyras. Nespėjo Jašinskas pailsėti po kelionės, kai prisistatė patruliai ir, apkaltinę šnipinėjimu vokiečiams, išsivedė. Nugabeno į Svylius, uždarė į smuklininko daržinę, pasakę: tamsta, rytoj būsi sušaudytas. Namuose motina ir sesuo sugrįžusį rusą - „nuomininką“ pasitiko verkdamos, šiaip taip papasakojo kas įvyko. Tas išklausinėjo, ką sūnus Povilas veikė Biržuose. Kulkosvaidininkų vadas buvo giliai tikintis stačiatikis, ir sužinojęs, kad Povilas dirbo prie bažnyčios, pasakė: Jei jau prie bažnyčios, tai negali būti šnipas. Patikėjęs Povilo nekaltumu, su Povilo motinos broliu Užunariu Jonu išjojo į Svylius, kur buvo karinė vadovybė. Kitą rytą daržinės duris atidaręs sargybinis sulaikytajam pasakė: Jasinskij, esi laisvas, keliauk!. Nepatikėjęs ir bijodamas, kad nebūtų nušautas į nugarą, Povilas Jašinskas viršininko paprašė raštelio. Tas išplėšė iš sąsiuvinio pusę lapo ir parašė propuską namo, į Melaišius. Ta sąsiuvinio lapo pusė Jašinskui tapo antruoju gimimo liudijimu. Jis suprato, kad Dievas per visai nepažįstamą stačiatikį padovanojo jam antrą gyvenimą, kuris priklauso jau ne jam – Povilui Jašinskui iš Melaišių, o Dievui. Taip Povilas galutinai ir tvirtai pasiryžo savo gyvenimą pašvęsti tarnavimui Dievui.

1924 m. Sinodo kolegija pasiuntė P.Jašinską mokytis į Bazelio (Šveicarija) Evangeliškos Misijos Draugijos teologijos seminariją. Grįžęs iš Bazelio, 1928 m. birželio 24 d. Biržuose per Sinodą buvo ordinuotas diakonu ir paskirtas aptarnauti Švobiškio reformatų parapiją superintendento P.Jakubėno priežiūroje. Po metų, 1929 m. birželio 25 d., ordinuotas kunigu ir Sinodo nutarimu paskirtas nuolatiniu Švobiškio  parapijos klebonu, nes išlaikė visus gimnazijos kurso ir Kauno Vytauto Didž. Universiteto evangelikų teologijos fakulteto stojamuosius egzaminus ir pradėjo studijas. 

Kunigaudamas Švobiškyje kun. P. Jašinskas parašė bei apgynė diplominį darbą tema Jėzus buvo Dievas ar Žmogus?. 1935 metais Jam buvo suteiktas diplomuoto teologo vardas. Švobiškyje dirbo 12 metų, 1929 m. spalio 28 d. vedė mokytoją Emiliją Ruplėnaitę (1897-1984), Štakirių pradžios mokyklos mokytoją. Švobiškyje gimė dukra Emilija Irena (1933-2016) ir sūnus Povilas Algimantas (1935-2021).

Kunigaudamas Švobiškyje P. Jašinskas aptarnavo dar ir Aukštelkų, Kėdainių bei Šiaulių parapijas, o nuo 1935 iki 1939 metų dar ir Klaipėdoje Vyt. Didžiojo gimnazijoje dėstė tikybą evangelikams.  Šalia tiesioginio kunigo darbo, nemažai rašė reformatų, evangelikų spaudai. Jo straipsnių galima rasti tarpukario Lietuvoje leistuose Sėjėjuje, Mūsų Žodyje, Evangelikų Kelyje.  Kai kuriuos savo straipsnius ar eilėraščius, kurie virsdavo ir giesmėmis, jis pasirašinėjo Žagarėlio slapyvardžiu. Vertinga yra Švobiškyje parašyta išsami tos parapijos istorija, suregistruoti visi ten dirbę kunigai, pateikta daug unikalių faktų apie apylinkės dvarus, žymesnius žmones. Jis pirmasis susirūpino savo vaikystės draugo poeto Juliaus Janonio biografijos kūrimu ir parašė atsiminimus Vargo poetas.

Nuo 1940 m. balandžio 1 d. kun. P. Jašinskas buvo perkeltas į Biržų parapiją klebonu.

Be tiesioginio darbo, dar keletą metų, iki panaikinant tikybos mokymą mokyklose, dirbo kapelionu. Nuo 1942 metų Sinodo iki 1957 m. kun. P. Jašinskas ėjo Sinodo kolegijos viceprezidento pareigas. 1957 metis. tuometinė valdžia leido sušaukti Biržuose Jubiliejinį Sinodą  Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios 400 metų sukakčiai paminėti. Pakeitus Kolegijos pavadinimą, buvo išrinkta Konsistorija, kurios pirmininku tapo kurt. Kostas Burbulys (1889 01 26–1981 11 12), vicepirmininku – senjoras kun. Adomas Šernas, o kun. P. Jašinskas – Konsistorijos prokuratoriumi. 

Pasiligojusiam senjorui kun. A. Šernui 1965 metais atsisakius kunigystės, senjoro (superintendento) pareigas perėmė kun. P. Jašinskas, o po kun. M. Franko mirties 1968 metais, Jam teko aptarnauti visų išlikusių Lietuvos reformatų parapijų tikinčiuosius. Kun. P. Jašinskui vienam teko rūpintis visos Bažnyčios reikalais: veikiančių, išlikusių parapijų registravimu, atstovavimu valdžios įstaigose, atstovauti LERB įvairiuose renginiuose, konferencijose, palaikyti ryšius su kitų konfesijų vadovais, priiminėti retus, bet labai svarbius vos egzistuojančiai Lietuvos reformatų Bažnyčiai brangius svečius iš Latvijos, Rusijos, Vengrijos. Tik 1971 m. liepos mėn. Biržuose buvo ordinuotas diakonu Petras Čepas, o 1979 m. per iškilmingas pamaldas senj. P.Jašinskas kartu su WARC (Pasaulinės Reformuotų Bažnyčių Aljanso) viceprezidentu vengru dr. kun. Karoliu Tot‘u įšventino diakoną Petrą Čepą į kunigus ir perdavė jam pagrindinę savo darbo naštą.  1981 m. per Pjūties padėkos pamaldas Biržų reformatų bažnyčioje, dalyvaujant tam pačiam kun. K.Tot‘ui, 92 metų superintendentas senjoras kun. Povilas Jašinskas atsisveikino su parapija ir užbaigė Viešpaties palaimintą, daug skausmo, išmėginimų suteikusią tarnystę Bažnyčiai.

1982 m. gegužės 19 d. superint. Kun. P.Jašinskas užbaigė savo žemišką kelionę. Palaidotas Biržuose, Liepų kapinėse.

Jo visas gyvenimo kelias praėjo ne šalia, o su Bažnyčia, jai – Lietuvos reformatų Bažnyčiai, buvo atiduoti visi darbingi metai, laisvalaikis, jėgos. Jo paties žodžiais tariant: Į visą savo trumpo amžiaus bėgį žiūrint, tenka tarti: tai buvo įvairu, tai buvo varginga ir kartu gražu – tai buvo Viešpaties malonė.

Pasinaudota Povilo A. Jašinsko atsiminimais, Jono Jasiukėno straipsniais „Vilniaus reformatų žiniose“

{gallery}/Zmones/Jasinskas_Povilas{/gallery} 

1.  Jašinskai 1969 m.

2. Kunigai: P. Jašinskas, A. Šernas, M. Frankas.

3. P. Jašinsko šeima Švobiškyje.

4. Povilas ir Emilija Jašinskai Biržų bažnyčioje.

5. Senjoras Povilas Jašinskas

 

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Tomas Šernas   

+370 655 43677

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 655 43677

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376