Kunigo Povilo Jašinsko (1889-1982) atminimui

 

 

Prieš 40 metų, 1982-ųjų gegužės 19-ąją, po 1981-ųjų metų pabaigoje patirtos klubo traumos nebegalėjęs pakilti iš lovos į amžinybę iškeliavo senosios kartos biržiečiams gerai žinomas buvęs ilgametis Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas ( tarnavęs 1940–1979 m.), kunigas Povilas Jašinskas.

Net ir prabėgus ilgiems išsiskyrimo metams šviesaus kunigo atminimas su didele pagarba buvo perduodamas iš lūpų į lūpas ateities kartoms. Juk tai jis, kaip pagrindinis parapijos kunigas, rūpinosi per Antrąjį pasaulinį karą po visą pasaulį išsisklaidžiusios evangelinio tikėjimo krikščionių bendruomenės sutelkimu Biržuose ir tarpusavio meile. Tai patvirtino visi mano kalbinti žmonės, artimai bendravę ir pažinoję kunigą.

Brandus žmogus, kurį mylėjo visi
Klaipėdos m. evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kun. Reincholdas Moras: „Kun. Povilą Jašinską teko mažai pažinti, tik vieną kartą teko matyti dalyvaujant pamaldose Biržuose kartu su evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Jonu Viktoru Kalvanu. Tai buvo jo pasitraukimas iš oficialios tarnystės, perduodant vairą kun. Petrui Čiapui. Jau garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, bet gana blaivaus proto kalbėjo atsirėmęs nugara į Dievo stalą. Tą dieną už šventoriaus, vasaros estradoje, vyko renginys – triukšmas girdėjosi ir bažnyčioje. Kun. P. Jašinskas sako: „Mes čia bažnyčioje susirinkę džiaugiamės, ir ten lauke žmonės džiaugiasi. Gerai, kad džiaugiasi“. Taip nekaltai buvo paliesta pamaldų trukdymo problema. Juk tam valdžia priešais bažnyčią ir pastatė tą vasaros estradą. Kiek teko su žmonėmis kalbėtis, jie mylėjo kun. P. Jašinską, juk jis ilgiausiai ištarnavo ir buvo likęs vienas mirus kunigams Mykolui Frankui ir Aleksandrui Balčiauskui, kurie gana jauni apleido šį pasaulį. Teko dalyvauti ir kunigo laidotuvėse, sakyti homiliją kapinėse. Vėliau bendrauti su našle ir vaikais, lankyti prieš mirtį našlę ir ją laidoti. Kadangi asmeninio bendravimo nebuvo, tai ir prisiminimų mažai. Tačiau, manau, tai svarbi, ryški pokario metų evangelikų reformatų bažnyčios asmenybė. Daug bendraudavo vysk. J. V. Kalvanas vyresnysis, nes ir liuteronų bendruomenė glaudėsi reformatų bažnyčioje. O ir kun. P. Jašinskas dalyvaudavo liuteronų šventėse. Tačiau laikas bėga ir daugelis liudininkų jau išeina. Linkiu Jums sėkmės surinkti, kas dar įmanoma“.

Kunigo P. Jašinsko gyvenimo prasmė – bendrystė su Dievu ir žmonėmis
Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas, kan. Stanislovas Krumpliauskas: „1974 m. balandžio 9 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje J. E. vysk. Romualdas Krikščiūnas suteikė man kunigystės šventimus. Po diplominių teologijos mokslo egzaminų išlaikymo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje pradėjau eiti vikaro pareigas Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijoje. Žinojau iš studijų, kad Biržų krašte gyvena įvairių tikėjimų žmonės.

Tais pačiais metais, švenčiant Šv. Kalėdų šventę, po pamaldų, vidurdienį, ėmė skambėti reformatų bažnyčios varpai. Man buvo įdomu užeiti į tą bažnyčią ir pirmą kartą pamatyti, kaip atrodo evangelikų reformatų pamaldos.

Pastebėjau didelį skirtumą: nors buvo darbo diena, aukojant Piemenėlių Šv. Mišias, katalikų bažnyčia buvo perpildyta. Ten – bažnyčia didelė, tačiau kur ne kur sėdėjo močiutės baltomis skarelėmis, ant sienos kabojo Psalmių giedojimo numeriai, altoriuje – vietoj Kryžiaus – užrašas: „Vienam Dievui garbė“. Tada pirmąkart pamačiau kunigą, vedantį pamaldas. Tai buvo orus žmogus, jau vyresnio amžiaus.
Atsisėdęs į suolą, vadinamą „lomkomis“, dalyvavau Šv. Kalėdų šventime, klausiausi giedamų psalmių. Mačiau, kaip į sakyklą įlipo kunigas Povilas Jašinskas. Pamokslas buvo įtaigus, pasakojantis apie Kristaus gimimą, Dievo Žodį, Jo reikšmę žmonijai. Pagrindinis pamokslo akcentas – Dievo Žodžio skelbimas. Prie altoriaus sėdėjo aukšta ponia su juoda skrybėle, rankine – po pažastimi (vėliau sužinojau: kun. P. Jašinsko žmona Emilija).

Parėjęs į kleboniją, papasakojau kun. dek. Broniui Strazdui, kur lankiausi Kalėdų vidurdienį, dalinausi įspūdžiais apie evangelikų reformatų bažnyčios kunigą, kuris paliko išsilavinusio, prasmingai kalbančio dvasininko įspūdį.

Dekanas sakė, jog palaikąs ryšį su kun. P. Jašinsku (tuo metu buvo populiarūs kunigų vizitai – vienų pas kitus). Dekanas susitarė su kun. P. Jašinsku, kad mes padarysime vizitą į jo namus. Paskirtą dieną ir valandą nuvykome pas kun. P. Jašinską. Mandagiai pasitiko, pasisveikinau su p. Emilija. Dek. kun. B. Strazdas pristatė jiems, kad esu naujai paskirtas vikarauti ir pasakė, kad jau lankiausi jų bažnyčioje per Šv. Kalėdas.
Buvome pakviesti prie pietų stalo (pietūs buvo šventiški, stalas vaišingas). Patiekalus ruošė ir prie stalo patarnavo p. Emilija. To meto dvasininkai mėgo tarpusavy bendrauti, kviestis į svečius įvairiomis progomis (kur gauti darbininkų, statybinių medžiagų), dalijamasi, kiek žmonių buvo atlaiduose ir t.t. Buvo mezgamas dvasinis ryšys, kurio pasigendu dabar. Kunigai buvo mažiau užimti pasaulietiniais reikalais.

Bendraudamas kun. P. Jašinskas rėmėsi įtaigiais pavyzdžiais: „Klebonas parapijoje – tai vienišas stulpas, kurs be pagalbos gali nugriūti. Tam yra skiriami vikarai ir kiti pagalbininkai – zakristijonai, vargonininkai. Jie – atramos tam stulpui, kad nenugriūtų“, – iki šiol įstrigę šie žodžiai.
Kun. P. Jašinskas pasakojo, kaip studijavo teologijos mokslus Šveicarijoje, kad dar prieš karą (1940 m.) buvo perkeltas klebonauti į Biržų parapiją; daug metų ėjo Sinodo kolegijos viceprezidento pareigas. Jis buvo labai kunigiškas – norėjo pasikalbėti apie gyvenimą, dalintis įvairiais prisiminimais. Tiesa, į kambarį dažnai užeinant žmonai, atrodė, kad jis kažkaip sutrikdavo. Man įsiminė atsitikimas, pasakotas iš jo asmeninės patirties: „Turėjau gerai pažįstamą – religingą ūkininkų šeimą, kurioje buvo dvi jau suaugusios dukterys. Kai atvažiuodavau vakare – šeimininkas visada pasitikdavo su liktarna, nukinkydavo arklį, paduodavo jam šieno. Mane draugiškai vesdavosi į namą; čia jau visada laukė padengtas gausus vaišių stalas.

Grįžtant namo, atsisveikinant šeimininkas pakinkydavo arklį, pašviesdavo liktarna, į vežimą įdėdavo lauktuvių – kaimiškų gėrybių. Taip grįždavau į savo kleboniją – savo parapiją.
Po kurio laiko į svečius pas tuos pačius šeimininkus nuvažiavau jau su žmona Emilija… Ir kas įvyko?
Arklio niekas nebenukinkė, šieno nebepadavė. Stalas buvo padengtas labai kukliai, abejingai. Kalba tarpusavyje jau nebesirišo, draugiškumo irgi nebejaučiau. Atsisveikinta šaltai. Grįžau be lauktuvių…“.
Supratome: šeimininkai tikėjosi, jog jis bus žentas. Šiuo savo gyvenimo pasakojimu leido suprasti, kad katalikų kunigai laimingesni, nes jie nėra vedę.

Mūsų bendrystė tęsėsi: pirmiausia aplankė mane, vikarą (gyvenau privačiame bute). Vėliau – dek. kun. B. Strazdą. Kun. P. Jašinskas mėgo būti bendrijoje su katalikų kunigais. Žmona Emilija net ėmė įtarinėti, baimintis, kad nepereitų į katalikų tikėjimą. Tuo metu Biržuose net buvo kalbama, kad jų kunigas yra prokatalikiškas.

Kun. P. Jašinskas (centre) nežinomo asmens laidotuvėse. XX a. II p. Asmeninio archyvo nuotr.1976 m., kai mirė Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos altarista – garbingas kunigas jubiliatas Juozapas Laniauskas, laidotuvėse tarp dviejų vyskupų (vysk. R. Krikščiūnas ir tremtinys vysk. Vincentas Sladkevičius) ir gausiai susirinkusių kunigų dalyvavo ir evangelikų reformatų bažnyčios kun. P. Jašinskas (ėjo superintendento pareigas). Jis pagarbiai pabėrė žemių saują ant velionio karsto. Tas gestas buvo ypatingas. Kun. P. Jašinskas buvo palankus vyskupams, greit užmegzdavo bendrą kalbą. Vysk. V. Sladkevičius labai vertino jį kaip gabų, išsilavinusį evangelikų reformatų kunigą, kuris nebuvo nusistatęs prieš katalikus.
1977 m. mane iškėlė į Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų parapiją. Ryšys su šiuo kunigu nutrūko. Gaila, kad vikaraudamas Kupiškyje negalėjau 1982 m. dalyvauti evangelikų reformatų kun., gerb. P. Jašinsko laidotuvėse“.

 

„Atiduoti save kaip kvapią auką Dievui“ (plg. 5, 2)
Buvusi biržietė, nuo 1964 m. vilnietė Dalija Gudliauskienė: „Kunigą Povilą Jašinską prisimenu kaip vienintelį buvusį reformatų kunigą, kurį matydavom vaikštantį po Biržų miestą, sekmadieniais – reformatų bažnyčioje, kapinėse, laidojant man vaikystėje brangius žmones – senelį ir bobutę… Man tada buvo 12-13 metų… Kunigą Mykolą Franką buvau mačius vos keletą kartų Biržų reformatų bažnyčioje, taip pat ir kunigą Adomą Šerną tik iš toli, kai kartu laikydavo iškilmingas pamaldas.

Mūsų namuose, pas tėvus, kun. P. Jašinską atsimenu atėjus gal tik kartą… Net nežinau kokiu reikalu. Apie 1956 m., kai Biržuose buvo įsteigta muzikos mokykla, tėvai nutarė mus su sese leisti mokytis groti pianinu. Tėvelis per pažįstamus sužinojo, kad „Draugijoj“ parduodamas „rojalis“ – nedidelis fortepijonas, ir pas mus namuose „salone“ atsirado muzikos instrumentas, kurį iki to laiko buvom mate tik… kino filmuose. (TV dar nebuvo…). Atėjusiam į namus kunigui mamytė pasigyrė, kad dukros mokosi muzikos, kad net instrumentą turim… Neatmenu, ar tuo metu jau tas instrumentas buvo „apremontuotas“, suderintas… Kun. P. Jašinskui, matyt, tokia žinia buvo labai įdomi (gal jam Mama spėjo papasakoti instrumento „istoriją“) ir jis labai greitu žingsniu (šiaip vaikščiojo lėtai, ramiai, išdidžiai…) nubėgo pažiūrėti, atkėlė klaviatūros dangtį: „St. Petersburg“ buvo metalinės raidės. Sėdo prie instrumento ir, paspaudęs keletą akordų, pasakė: „Šiuo instrumentu aš mokiausi groti!“. Įsidėmėjau visam gyvenimui. Kunigas vargonavo Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje (1918–1923 m.), matyt, tas instrumentas pas kažką ten buvo…

Kitas susitikimas „akis į akį“ buvo jau tik 1972 metais. Su kauniečiu pusbroliu buvom paprašyti būti kūmais sūnėnui – sesers sūnui…
Mamytė iš anksto susitarė su kunigu, Tėvelis nuvežė, sustodamas ne prie jų namų, o gerokai atokiau. Mes atsinešėm mažąjį sūnėną pakrikštyti. Aptarė vardą – Emilis, įdomus, geras vardas. Paklausinėjo, ką mes veikiam – jau abu su pusbroliu dirbom, prisiminė mūsų abiejų dėdę Jokūbą Dagį (skulptorių), pusbrolio tėvą – ekonomistą Joną Dagį. Neprisimenu, jog būtų „griaudenęs“ dėl tikėjimo dalykų… „Tėve mūsų“ – aišku, mokėjom pasakyti kartu su juo…

Ir paskutinis susitikimas su kunigu buvo jau 1976 metais: mus su vyru jis sutuokė savo namuose… Kunigo žmona buvo paruošusi nedidelį apskritą staliuką, prie kurio vyko sutuoktuvių ceremonija. Nei ji, nei jų namuose gyvenusi kunigo sesuo Konstancija nesirodė. Kun. P. Jašinskas buvo atsargus žmogus, stengėsi „neužkliūti“ valdžiai. Sutuokė be jokių liudininkų, pašalinių žmonių. Mes su vyru pas juos nuėjome pėsčiomis pirmadienį, jau po oficialaus santuokos įregistravimo. Jokių dokumentų nepasirašėm, tik kunigas mums padovanojo tos dienos atminimui 1976 m. Bažnyčios kalendorių, be jokių įrašų…

Kunigas, senjoras P. Jašinskas pabaigoje gyvenimo liko vienišas ne tik kaip senos kartos dvasininkas, bet neliko ir bendraminčių, bendražygių. Valdžia neleido šaukti bažnytinių Sinodų, išskyrus 1957 m., kai buvo švenčiamas 400 metų Lietuvos reformatų bažnyčios įsteigimo jubiliejus. Nebuvo atnaujinama konsistorija, išmirė bažnyčios ramstis – pasauliečiai kuratoriai. Ypač jam buvo skaudu, kai mirė paskutinis Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (LERB) konsistorijos pirmininkas Konstantinas Burbulis (1889-1981). Vaikų sutarimu, K. Burbulis buvo laidojamas „be kunigo“, pasaulietiškai… Mamytė pasakojo, kad kun. P. Jašinskas buvo nuėjęs atsisveikinti su ilgamečiu (nuo 1957 m.) konsistorijos pirmininku į kapines. Stovėjo labai liūdnu veidu, atsirėmęs į medį, atokiai…

Kunigas rašė eilėraščius, sukūrė keletą giesmių, bendradarbiavo tarpukario bažnytinėje ir pasaulietinėje spaudoje, bet nepaliko jokio rašyto pamokslo… Tiksliau, po karo pamokslus bažnyčioje iš sakyklos, ar kapuose, laidojant parapijiečius, sakė nesinaudodamas užrašais, kad nebūtų „rašytinių įrodymų“ tiems, kurie sekė kiekvieną dvasininko žingsnį… Kad kiek galima ilgiau gyvuotų reformatų bažnyčia, kad nebūtų preteksto ją uždaryti…

Savo amžinojo poilsio vietą kunigas buvo išsirinkęs senosiose Biržų reformatų kapinėse prie ežero, arti Kunigų kalnelio. Buvo tokia laisva vietelė įkalnėje, ten pastatydavo stalelį, kai vykdavo Kapų šventės. Kunigo žmona Emilija net gėlių buvo pasodinus. Bet… kažkam „prireikė“ tos vietos ir dar gerokai anksčiau „užėmė“… Jašinskai tada išsirinko vietą Liepų kapinėse. Ir kitus biržiečius reformatus „iš sakyklos“ kvietė „užsiimti sklypelius“ tose kapinėse, nes ne tiek „kitatikių“ bijojo, kiek „nekrikštų“… Kad paskui tų artimieji neimtų prieštarauti kasmet vykstančioms Kapų šventėms. Išsirūpino praplėsti kapines. Atsimenu, kaip šventino Liepų kapų antrąją dalį. Dabar jau pušys, tada ką tik pasodintos, jau susilygino su senosiomis…nebeatskirsi… Kunigo kapavietė kaip tik yra beveik ant ribos…

Tokia liūdna gaida ir užbaigiu prisiminimus apie kunigą – eruditą, išlaikytą, gabų, mokėjusį keletą kalbų, rasdavusį bendrą kalbą su mokytais ir nemokytais, visą savo gyvenimą pašventusį tarnavimui Dievui, be atostogų, poilsio dienų…“.

Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios
bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro
struktūrinio padalinio vyresn. bibliotekininkas E. Timukas

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Tomas Šernas   

+370 655 43677

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 655 43677

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376