Reformacijos moterys (IV)

Vibrandis Rosenblatt (Wibrandis Rosenblatt 1504–1564) buvo trijų žymių Reformacijos veikėjų: Johaneso Ekolampadijaus (Johannes Oecolaampadius, 1482–1531), Volfgango Kapito (Wolfgang Fabricius Capito, 1478–1541) ir Martino Bucerio (Martin Butzer, 1491-1551) žmona. Ji nebuvo nei kankinė, nei kunigaikštienė, tik darbšti ir ištikima savo namų šeimininkė, protestantų moters idealas, gyvenusi audringu ankstyvosios Reformacijos laikotarpiu Šveicarijoje.

Vibrandis Rosenblatt gimė 1504 m. Sakingene, Vokietijoje. Jos tėvas buvo imperatoriaus Maksimiljano pareigūnas. Užaugo Bazelyje – motinos gimtajame mieste, į kurį persikėlė šeima. Apie jos vaikystę, jaunystę mažai žinoma.

Pirmą kartą dvidešimtmetė Vibrandis ištekėjo už jauno Bazelio mokslininko, humanisto Liudviko Kellerio. Apie jų santuoką, kuri truko tik dvejus metus – nuo ​​1524 iki 1526 metų, mažai žinoma. Vyras netikėtai mirė, palikdamas Vibrandis vieną su maža dukrele, kuri buvo pavadinta motinos vardu – Vibrandis.

Po dvejų našlavimo metų Vibrandis ištekėjo už 46 metų Johaneso Ekolampadijaus – kunigo, teologijos profesoriaus, žymaus mokslininko. Ekolampadijus, vienas iš artimiausių Ulricho Cwinglio draugų, iki savo motinos mirties buvo užkietėjęs viengungis. Net po jos mirties jis sakė, kad ves tik tada, kai suras tokią žmoną kaip Monika (garsioji Šv. Augustino iš Hipo motina). Vibrandis išlaikė testą.

1528 m. kovo 15 d. jie susituokė. Jų amžiaus skirtumas (21 metai) daug kam kėlė nuostabą. Johanesas laiške rašė: Viešpats man davė seserį ir žmoną. . . našlę, turinčią kelerių metų kryžiaus nešimo patirtį. Norėčiau, kad ji būtų vyresnė, bet nematau joje jokių jaunatviško veržlumo požymių. Melskite Viešpatį, kad suteiktų mums ilgą ir laimingą santuoką.

Vibrandis su Ekolampadijumi susilaukė trijų vaikų, iš kurių du mirė vaikystėje.

Tai buvo įtemptas ir kupinas iššūkių laikas Bazelyje, kuris ką tik buvo tapęs oficialiu reformatų miestu. Tam reikėjo daug išminties, organizuotumo. Vibrandis aktyviai įsijungė, buvo puiki vyro  pagalbininkė. Ji prižiūrėjo didelius namus, kurie buvo panašūs į užvažiuojamąjį kiemą, amžinai pilną svečių. Šeimoje, be jos pirmosios dukros, augo dar trys vaikai – sūnus ir dvi dukros. Šešioliktojo amžiaus reformatorių žmonos stengėsi bendrauti tarpusavyje, formavo žmonos – kunigo pagalbininkės įvaizdį. Vibrandis susidraugavo, susirašinėjo laiškais su kitų reformatorių žmonomis: Katarina Zell, Anna Zwingli, Agnese Kapito, Elizabete Butcer. Jos padėjo viena kitai tais audringais laikais.

Vibrandis santuoka su Ekolampadijumi truko nepilnus ketverius metus. Vyras staiga dėl kraujo užkrėtimo 1531 m. mirė, palikdamas Vibrandis su keturiais našlaičiais.

Maždaug tuo metu 54 metų Volfgangas Kapito, Strasbūro Naujosios Šv. Petro bažnyčios klebonas, teologas ir mokslininkas, neteko žmonos Agnesės, su kuria draugavo Vibrandis. Draugai reformatoriai stengėsi surasti Kapitui tinkamą žmoną. Reformatorius Martinas Buceris, užsitarnavęs piršlio reputaciją, pasiūlė Vibrandis. Jo manymu, vienas iš labiausiai vertintinų jos bruožų buvo nuolankus charakteris, puikiai tinkantis Kapitos gyvsidabriniam charakteriui.

Apsvarstęs įvairias galimybes, Kapito aplankė Vibrandis ir buvo sujaudintas jos rūpesčio vaikais. Ji persikėlė į Strasbūrą ir 1532 m. jiedu susituokė. Nors jai jau buvo 28 metai, bet vis vien buvo gerokai jaunesnė už savo vyrą. Pora susilaukė penkių vaikų. Maždaug tuomet Wibrandis motina Magdalena Strub apsigyveno pas ją ir liko su ja visam laikui. Ji padėjo Vibrandis auginti devynis vaikus: dukrą iš pirmos santuokos, tris – iš antros ir penkis – 3 dukras ir 2 sūnus, kurių susilaukė su Kapito.

Strasbūre Wibrandis tapo aktyvia ganytojų ir jų žmonų bendruomenės dalimi, jie kartu siekė plėsti Reformaciją mieste. Kaip buvo įprasta tuo metu, Kapita ir Wibrandis atvėrė savo namus nuolatiniam lankytojų ir pabėgėlių srautui, tarp jų ir italui reformatoriui Peteriui Vermigliui, kuris dėl savo įsitikinimo slapstėsi nuo inkvizicijos.

Vibrandis santuoka su Volfgangu Kapito truko devynerius metus.

Kai 1541 m. Strasbūrą užklupo baisus maras, Kapito buvo vienas iš jo aukų, o po jo – trys jo ir Vibrandis vaikai. Vibrandis ir vėl liko našlė, jau su penkiais vaikais. Maras nusinešė daugybę gyvybių, įskaitant Elisabetę Silbereisen, kunigo, teologo Martino Bucerio žmoną. Prieš mirtį Elisabetė paprašė vyro vesti Vibrandis ir sujungti dviejų namų ūkius. Kai Buceris pro ašaras sutiko, ji to paties paprašė draugės našlės Vibrandis. Ši mirties patale gulinčiai draugei pažadėjo ištekėti už Martino ir rūpintis jų mažu sūneliu, kuris vienintelis liko gyvas iš jų trylikos vaikų.

Buceris ir Vibrandis susituokė 1542 metais. Tai buvo laiminga sąjunga, nors Buceriui prireikė šiek tiek laiko, kad atsigautų po brangios žmonos ir penkių jų vaikų netekties skausmo ir prisitaikyti prie kitokios Vibrandis prigimties. Nėra nieko, ko galėčiau trokšti savo naujoje žmonoje, išskyrus tai, kad ji yra per daug dėmesinga ir rūpestinga, – sakė jis.

Vibrandis ir Martinas Buceriai susilaukė dviejų vaikų ir augino juos kartu su vieninteliu išgyvenusiu Elisabetės vaiku Natanieliu, kuris turėjo raidos sutrikimų. Pora taip pat įvaikino Bucerio dukterėčią, kuri buvo netekusi abiejų tėvų. Visa namų ūkio priežiūra gulė ant Vibrandis pečių, taip pat ji vėl užsiėmė studentų ir pabėgėlių globojimu. Martinas Buceris retai būdavo namie.

1548 m. Vokietijoje nauji įstatymai, laukiant Tridento susirinkimo sprendimų, reikalavo, kad protestantų Bažnyčios atitiktų sąlygas, kurioms Buceris nepritarė. Įsisiūbavus Reformacijai Anglijoje, jis priėmė Kenterberio arkivyskupo Tomo Kranmerio kvietimą dėstytojauti Kembridže, versti biblijinius tekstus, sutvarkyti liturgiją. Šeima kuriam laikui liko Strasbūre. Jis sunkiai iškentė šaltą, drėgną žiemą, jį kankino ligos, prisidėjo pervargimas. 1549 metais Buceris paprašė Vibrandis atvykti pas jį, kartu atsivežti dukrą Agnesę Kapito, vieną ar dvi tarnaites, kurios galėtų padėti prižiūrėti namus. Padedama žento Christolpho Söll‘o (Bucerio sekretoriaus ir Aletejos Ekolampadijus vyro), Vibrandis susiruošė į kelionę slaugyti vyro. Rugsėjo mėn. Vibrandis ir Agnesė Kapito atvyko į Kembridžą. Įvertinusi situaciją, ji paliko Agnesę su Buceriu ir grįžo į Strasbūrą pasiimti likusios šeimos: vaikų ir savo senos motinos.

Nors ir gerai prižiūrimą, Bucerį kamavo reumatas, žarnyno negalavimai, kosulys. Tokie simptomai kaip vėmimas, drebulys ir prakaitavimas rodė, jog sirgo sunkia tuberkuliozės forma. 1551 metų vasario 22 d. reformatorius Martinas Buceris mirė Kembridže, būdamas 59 metų amžiaus, palaidotas Švč. Marijos bažnyčioje.

1551 m. vasario mėn. Wibrandis parašė daugybę svarbių laiškų, kad po vyro mirties sutvarkytų jų finansus ir grąžintų šeimą į Strasbūrą. Kai kurie laiškai rašyti vokiškai, kiti lotyniškai, parodantys jos gebėjimus bendrauti įvairiomis kalbomis.

Vibrandis, vėl tapusi našle, kreipėsi pagalbos į arkivyskupą Tomą Kranmerį padėti jai ir vaikams grįžti į Strasbūrą, kur kurį laiką gyveno su mažamečiais vaikais. Bet prasidėjus maro epidemijai, išvyko į Bazelį. Ten gyveno 1553–1564 metais. Bazelyje, prasidėjus buboninio maro epidemijai, susirgo ir mirė 1564 m. lapkričio 1 d., būdama 60 metų. Buvo palaidota Bazelyje, katedroje, šalia antrojo savo vyro – reformatoriaus Johaneso Ekolampadijaus. Antkapyje, apeliuojant į jos mergautinę pavardę Rosenblatt , iškaltas dvieilis:

Tokia miela buvo mūsų Rožė ir nieko nėra sąžiningesnio už ją nei Elzase, nei tarp šveicarų.  

Vibrandis Rosenblatt dažnai vadinama Reformacijos nuotaka, nes ji buvo tapusi net keturių vyrų, iš kurių trys buvo garsūs reformatoriai, žmona. Ji, nagrinėjant Reformacijos istoriją, dažniausiai būtent ir prisimenama dėl šios aplinkybės, ir parašyta apie ją vos keletas eilučių. Ir, vis dėlto, jos, kaip drąsios moters, dariusios tai, ką reikėjo padaryti tuo metu, buvo ir yra pavyzdys dvasininkų žmonoms, jos gyvenimas ir veikla buvo svarbūs Reformacijos Strasbūre ir Bazelyje vienybei ir plėtrai.

Sakingeno mieste, jos gimtinėje, yra Vibrandis Rosenblatt (Wibrandis-Rosenblatt-Weg) vardu pavadinta trumpa gatvė, vedanti į Reino pakrantę. Šalia gatvės stovi Evangelikų bažnyčios (Evangelische Kirchengemeinde) bokštas.

Pilnametystės sulaukė tik vienas Vibrandis sūnus – Simonas John‘as Kapito, kuris nepasekė savo tėvo pėdomis, tuo sukėldamas daug liūdesio motinai. Yra išlikęs jos laiškas sūnui, kuriame ji prašo jo būti taupiu, mokytis, negerti, nežaisti... Jei tik išgyvenčiau iki tokios dienos, kai sulaukčiau gerų naujienų iš tavęs, tada numirčiau džiaugdamasi, – viliasi Vibrandis. Simonas, matyt,  nepaklausė savo motinos, ir 1567 m. buvo paskelbtas dingusiu.

Kiti Wibrandis vaikai gyveno vaisingą gyvenimą. Išlikusios gyvos mergaitės: Vibrandis Keller, Aletheja Ekolampadijus, Elisabetė Bucer bei Agnesė ir Irenė Kapito – turėjo labai dideles šeimas (14 vaikų – Aletheja ir 13 – Elisabetė), todėl Vibrandis paliko daugybę palikuonių. Septyni Agnesės vaikai gimė Vibrandis dar esant gyvai. Jauniausias šios dukters sūnus (Vibrandis anūkas) Volfgangas Meyeris tapo žymiu teologu. Jam mirus, jis buvo palaidotas šalia Ekolampadijaus ir Vibrandis Rosenblatt. Daugelis Vibrandis palikuonių vis dar gyvena Bazelio regione.

Daugiau apie Wibrandis Rosenblatt:

Women of the Reformation by Roland Bainton

Ernst Staehelin, Frau Wibrandis: A Woman in the Time of Reformation