Evangelikų reformatų parapija istorijos vingiuose. Švobiškis

Irena Andrukaitienė,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Anykščiai,

Evangelikų reformatų bažnyčios, XVI a. ketvirtajame dešimtmetyje pradėjusios kurtis kartu su Reformacijos atėjimu į Lietuvą, ne kartą išgyvenusios stichines ar religinių kovų laikais tyčinių veiksmų sukeltas nelaimes, išliko santūrios, atkakliai saugojusios gyvą tikėjimo dvasią ir ilgainiui tapusios svarbiais bažnytinės istorijos ženklais.

Negausiai evangelikų reformatų parapijai, įsikūrusiai nedideliame Švobiškio miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose prie Mūšos upės (Pasvalio r.), ir jos kukliai bažnyčiai XX a. pradžioje susiklosčiusios aplinkybės lėmė išskirtinę misiją.

Švobiškis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1567 m. Parapijos įsteigimas siejamas su bajoro Martyno Švobos vardu. 1606 m. Upytės pavieto bajoras M. Švoba, valdęs Švobiškio dvarą ir didžiulius žemių plotus Joniškėlio, Vaškų, Linkuvos, Saločių valsčiuose, Švobiškyje įsteigė evangelikų reformatų parapiją, kuri, matyt, pamaldoms naudojosi katalikų bažnyčia. Tais pačiais metais M. Švoba parašė testamentą, kuriuo visus savo didelius turtus paliko „Dievo garbei ir Švobiškio bažnyčios naudai“, nurodydamas, kad „Švobiškyje turi būti pastatyta nauja bažnyčia senosios bažnyčios vietoje“ ir šalia jos atidaryta mokykla, kurioje mokiniai turėjo būti mokomi nemokamai. Testamento vykdytoju M. Švoba paskyrė kaimyną, Plonėnų dvaro savininką Joną Puziną.

Parapijos gyvavimo pradžia buvo nelengva – evangelikų reformatų Sinodas kunigą Chžestovskį paskyrė tik 1613 m.  J. Puzinas aplaidžiai vykdė testamentą: ne tik kad nesirūpino naujos bažnyčios statyba, bet sumažino bažnyčios ir mokyklos išlaikymu testatoriaus numatytas lėšas, tinkamai neprižiūrėjo bažnyčios ūkio. 1616 m. kilus dideliam gaisrui sudegė klebonija, parapiją vėl liko be kunigo, ją aptarnauti buvo paskirtas atvažiuojantis pamokslininkas Rychlickis. 1622 m. jis skundėsi Sinodui, kad J. Puzinas nemoka jam algos, kad sumažinta mokytojo alga.

Evangelikų reformatų Sinodas, susirūpinęs dėl tokio padėties, 1636 m. nusprendė išnuomoti Švobiškio bažnyčios nuosavybę, bet su nuomininkais irgi nesisekė. Jie nesirūpino nei bažnyčia, nei mokykla, nuolat kildavo konfliktai.

Galiausiai Švobiškio dvaro lėšomis atstačius kleboniją, parapija vėl gauna kunigą ir pamažu dvasinis parapijos gyvenimas atgyja. Kunigai, tiesa, ilgai neužsibūdavo, dažnai keitėsi, nes  nesutarimai su dvaro valdytojais nesibaigė. Nuo 1622 m. iki XVIII a. pabaigos Švobiškio parapijoje dvasinę tarnystę ėjo vienuolika kunigų. Archyvinės medžiagos stoka kol kas neleidžia plačiau apibūdinti jų indėlio į parapijos bendruomenės augimą.

Parapijos dvasinis gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė, kai 1782 m. į Švobiškį buvo paskirtas jaunas, energingas, iš tos pačios parapijos kilęs kunigas Adomas Močiulskis. Jis atsakingai ėmėsi savo pareigų – rūpinosi parapijiečių sielovada, stengėsi gaivinti ir diegti evangeliškąsias tradicijas. Nepamiršo ir bažnyčios ūkio. Jo rūpesčiu 1784 m. pastatyta nauja klebonija, sutvarkyti kiti apleisti bažnytiniai pastatai. Tik bažnytėlė kol kas liko ta pati – sena, šiaudais dengta, sukrypusi, į žemę smenganti.

Kun. A. Močiulskis išsirūpino, kad būtų pradėtas vykdyti M. Švobos testamento priesakas dėl naujos bažnyčios. 1785 m. Sinode nuspręsta Švobiškyje pradėti statybas, numatytos lėšos, kunigui į pagalbą paskirtas statybų kuratorius Jonas Bukauskas. Per kitus metus parapijiečiai suvežė visą statybai reikalingą medžiagą, rinko aukas. 1787 m. (pagal E. Cherner – kertinis akmuo įmūrytas 1788 m. gegužės 15 d.) pradėta mūrinės bažnyčios statyba, o 1789 m. spalio 11 d. naujoji bažnyčia buvo pašventinta. Šias apeigas atliko Užnerio distrikto superintendentas Martynas Labovskis, dalyvaujant vicesuperintendentui, Papilio klebonui Aleksandrui Kopickiui, Biržų klebonui Mykolui Ceraskiui, Nemunėlio Radviliškio klebonui Stanislovui Stankarai, teologijos kandidatui Aleksandrui Labovskiui ir kuratoriui Jonui Bukauskui.

Bažnyčia buvo mūrinė, o stogui, matyt, tuomet pritrūko pinigų – uždengė šiaudais. Neilgai jie atlaikė, nes 1797 m. stogą teko perdengti. Stengtasi išsiversti pigiau, todėl dengta vėl šiaudais (Švobiškio dvaro nuomininkas S. Grotkovskis paaukojo 1800 kūlių šiaudų), o lėšas dengimo išlaidoms skyrė Sinodas.

1795 m. (pagal E. Cherner – 1794 m., per Kuršo gubernijoje kilusius neramumus T. Kosciuškos sukilimo metu) Švobiškio klebonija buvo visiškai apiplėšta. Pagrobti joje buvę sidabriniai bažnytiniai indai, ką tik pargabenti iš Rygos, kur jie buvo saugomi kartu su kitų evangelikų reformatų  parapijų bažnytinėmis brangenybėmis. Atgauti jų nepavyko, Sinodas parapijai bažnytinius indus parūpino iš kitų parapijų, kurios turėjo atliekamų.

1796 m. Kelmės evangelikų reformatų bažnyčiai likus be kunigo, jos globėjai – Gruževskių šeima – kreipėsi į Sinodą prašydama, kad mišriakalbei parapijai būtų paskirtas kun. A. Močiulskis, puikiai mokantis lietuvių ir vokiečių kalbas. Sinodas patenkino Kelmės bažnyčios globėjų prašymą, bet kun. A. Močiulskis dar metus laiko liko Švobiškio parapijoje, kartu administruodamas ir Kelmės bažnyčią. Iš Švobiškio išvyko tik 1797 m.

Tais pačiais metais į Švobiškį paskirtas ką tik ordinuotas į kunigus Gabrielius Balčiauskas, prieš tai keletą metų dirbęs Nemunėlio Radviliškyje vargonininku ir parapijinės mokyklos vedėju Biržuose. Paskirtas į Švobiškį, G. Balčiauskas nė karto (retas atvejis tarp evangelikų reformatų kunigų)  nebuvo perkeltas į kitą parapiją ir ištarnavo čia iki gyvenimo pabaigos – iki 1840 m.

Švobiškio parapija, buvusi viena mažiausių Užnerio distrikte (1815 m. ji turėjo tik 100 parapijiečių), kun. G. Balčiausko pasiaukojamos tarnystės dėka išaugo ir 1827 m. jau turėjo 807 parapijiečius.

Bendromis kun. G. Balčiausko ir seniūno S. Grotkovskio pastangomis 1816 m. buvo pradėtas kapitalinis bažnyčios remontas, čerpėmis perdengtas iki tol buvęs šiaudinis stogas, perstatyti kiti bažnytiniai ir jau gerokai pakrypę ūkiniai pastatai bei vargonininko namas. Paremontuota prie bažnyčios veikusi mokykla, kuri glaudėsi viename pastate kartu su špitole. Mokykloje kaip kuriais metais mokėsi nuo keturių iki dvylikos vaikų.

Kun. G. Balčiauskas pareigingai vykdė visas savo, kaip ganytojo, priedermes. Ypač rūpinosi kaimo žmonių švietimo ir knygos gimtąja kalba prieinamumu. Parapijiečiai jautė jo tėvišką globą, todėl kunigą labai gerbė ir mylėjo. Kun. G. Balčiauskas parengė ir pateikė Sinodui pasiūlymus dėl jaunimo rengimo konfirmacijai sistemos pakeitimų, parengė bažnytinių žemių perdavimo valstiečiams projektą (panašų buvo parengęs ir Lydos apskrities bajorų maršalka grafas Laurynas Putkameris). Kunigo pastoracinė veikla, profesionalumas, visuomeniškumas buvo įvertinti: 1920 m. jis buvo išrinktas Sinodo Edukacinės – ekonominės komisijos dvasiniu vadovu, 1830 m. – Baltarusijos distrikto, o 1833 m. – Vilniaus distrikto vicesuperintendentu. Jo sūnus Aleksandras tapo dvasininku, o dukra Konstancija Sofija ištekėjo už kun. Aleksandro Paškevičiaus, kuris po G. Balčiausko mirties 1841 m. (palaidotas Švobiškio kapinėse) perėmė šią parapiją ir atidavė jai 17 tarnystės metų.

Jam kunigaujant visą laiką teko vargti su bažnytinių pastatų ir bažnyčios remontais. Lėšų nuolat trūko, bet įstengta pastatyti naują kleboniją, o senąją, statytą kun. A. Močiulskio, perstatyti į parapijos mokyklą ir butą vargonininkui. 1850 m. Žemaitijos distrikto superintendentas A. Močiulskis kun. A. Paškevičių ordinavo garbės superintendentu, o po penkerių metų jis buvo išrinktas Žemaičių distrikto vicesuperintendentu. 1857 m. mirė ir palaidotas Švobiškio kapinėse.

Po kun. A. Paškevičiaus mirties į parapiją paskiriamas prancūzų kilmės kunigas Konstantinas Jungas. Išbuvo trumpai, iš parapijos buvo iškeltas 1860 m., bet per tą laiką spėjo aptverti šventorių mūrine tvora vietoj buvusios medinės.

1860 m. į parapiją iš Nemunėlio Radviliškio atkeliamas kun. Augustas Meškauskas, būsimojo generalinio superintendento Vilhelmo Meškausko tėvas. Jis kunigavo  vienuolika metų. Prie kun. A. Meškausko parapija pergyveno, kaip tuo metu buvo vadinama, lenkmetį – 1863 m. sukilimą. Kun. P. Jašinskas liudija, kad lenkų sukilėliai apiplėšė kun. A. Meškauską, kai kuriuos parapijonis mirtinai nukankino, kad nesidėjo prie sukilimo. Po lenkmečio klebonas susirgo džiova, trūko jėgų rūpintis parapijos ūkio reikalais, parapija nukentėjo, nes matininkams dalinant žemes, buvo paimta dalis ir bažnytinės žemės. Rūpesčiai pakirto kunigo sveikatą 1871 m. jis mirė, palaidotas Švobiškio kapinėse.

Po A. Meškausko mirties trejetą metų Švobiškyje nebuvo nuolatinio kunigo, parapiją aptarnaudavo iš Biržų atvažiuojantys kunigai – Konstantinas Močiulskis, Oskaras Kurnatauskas, Nemunėlio Radviliškio klebonas Martynas Cumftas ir Papilio kunigas Andrius Kaderas.

1874 m. Sinodas į Švobiškį paskiria jauną, ką tik ordinuotą kunigą Adolfą Neimaną, kuris pora metų jau buvo tarnavęs Biržuose ir kartu tobulinęs lietuvių kalbos įgūdžius. Kadangi Biržų parapijos kunigas O. Kurnatauskas tuo metu turėjo išsikelti į Mintaują, A. Neimanui teko dar likti Biržuose. Į Švobiškį išvyko tik po dviejų metų – 1876 m.

Švobiškyje A. Neimanas kunigavo dvidešimt metų. Jis parūpino bažnyčiai naujus vargonus, pastatė pavargėliams prieglaudą, iškilo nauji klebonijos ūkio pastatai. Didžioji A. Neimano pastoracinio darbo dalis buvo skirta bendravimui su parapija, stengiantis palaikyti tikėjimo dvasią. Sunkiai sekėsi parapijiečių dvarininkų širdyse atgaivinti jų protėvių uolumą tikėjimo dalykuose ir bažnyčios reikaluose.

Neimaną 1894 m. perkėlus į Papilio parapiją, į Švobiškį paskiriamas Jonas Šepetys – jaunas, energingas lietuvis, kilęs nuo Biržų. Nedelsdamas imasi parapijos reikalų: rūpinasi bažnyčios interjero gražinimu (puošniai išdekoruojamas vidus, pakeičiami langai, įstatomi spalvoti stiklai), su žmona per keletą metų išpuoselėja klebonijos aplinką (pasodina didžiulį sodą, kiemą išpuošia spalvingais gėlynais), pasiaukojamu darbu užsitarnauja parapijiečių pagarbą. Šalia pastoracinio darbo, jis visą savo energiją skyrė bendruomenės telkimui, skatino kultūrinę veiklą. Klebonija tampa apylinkės lietuvių inteligentų, šviesuolių sambūrio vieta, draudžiamų lietuviškų raštų platinimo židiniu. Į knygnešystės sąjūdį klebonas įtraukė daug parapijiečių.

Prasidėjus 1905 – 1907 m. revoliuciniam judėjimui Rusijoje, ir šiek tiek atlaisvėjus jos gniaužtams Lietuvoje, J. Šepetys tuoj pat iš parapijos mokyklos pašalina rusą mokytoją, nors jam dėl to ir teko nukentėti. Jo žmona Klara Šepetienė, kilimo vokietė, tobulai išmokusi lietuvių kalbą, talkino mokykloje – kaimo mergaites mokė skaityti ir rašyti, skatino imtis rankdarbių.

J. Šepetys, suprasdamas spausdinto žodžio svarbą, 1911 m. imasi vienas savo lėšomis leisti pirmą Lietuvos evangelikų reformatų periodinį leidinį „Pasiuntinys“, kuris ėjo iki 1913 m. Tai buvo daug jėgų reikalaujantis ir daug laiko atimantis darbas, nes J. Šepetys ne tik rengė medžiagą laikraščiui, bet ir rūpinosi spausdinimu, atgabenimu iš Kauno spaustuvės. Žinant tuometines susisiekimo sąlygas, prenumeratos platinimas buvo sudėtingas darbas. Šią naštą prisiėmė žmona – ištikima bendražygė.

Po aštuoniolikos pasiaukojamo pastoracinio darbo metų J. Šepečiui 1912 m. teko palikti Švobiškį ir perimti Nemunėlio Radviliškio parapiją, nes 1911 m. vėlyvą rudenį mirus  klebonui Adomui Cumftui, ji liko be ganytojo.

Į Švobiškį Sinodas 1913 m. birželio 23 d. klebonu paskiria ką tik teologijos studijas Dorpate baigusį jauną kunigą Adomą Šerną, būsimojo Vasario 16 – osios Akto signataro Jokūbo Šerno brolį. Deja, Švobiškyje dirbti teko neilgai, nes, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro valdžios nurodymu evangelikų reformatų dvasininkai 1915 m. antroje pusėje buvo priversti palikti namus ir trauktis į Rusijos gilumą, nes valdžia baiminosi, kad jie, puikiai mokėdami vokiečių kalbą, gali bendradarbiauti su vokiečiais.

Švobiškio, kaip ir kitas šio krašto evangelikų reformatų parapijas, aptarnavo vokiečių okupacinės vyriausybės paskirtas evangelikų kunigas Alfredas Miuleris, gyvenęs Biržuose ir šalia pastoracinio darbo Biržų gimnazijoje reformatams dėstęs tikybą, be to, mokinius skatinęs rinkti ir užrašinėti tautosaką.

Dar nesibaigus karui 1917 m. pavasarį kunigas A. Šernas iš Rusijos sugrįžo į Lietuvą ir parvyko į savo parapiją Švobiškyje.

Karo metu Sinodai nevyko, nes dalis reformatų kunigų buvo išblaškyti po Rusiją, tik keletui jų pavyko išvengti tos tremties, jie liko savo parapijose. Dalis Unitas Lithuaniae Kolegijos Vilniaus gubernatoriaus Piotro Veriovkino nurodymu evakuota į Slucką (Baltarusija) – svarbų evangelikų reformatų religinį, kultūrinį ir švietimo centrą. Iš Biržų į Slucką su šeima atvyko ir generalinis superintendentas Vilhelmas Meškauskas.

Pasibaigus karui ir reformatų kunigams sugrįžus į Lietuvą, Vilniuje 1918 lapkričio 18 d., po daugiau nei trejų metų pertraukos, įvyko pirmasis pokarinis Unitas Lithuaniae Sinodas, kuriame, remiantis generalinio superintendento V. Meškausko prašymu, nuspręsta jį laikinai paskirti į Švobiškio parapiją, jos kleboną Adomą Šerną perkeliant į Papilį.

Šio Sinodo dokumentai kalba apie strateginius evangelikų reformatų Bažnyčios planus atkuriant dvasininkijos pajėgas, atstatant karo metu suardytas Unitas Lithuaniae struktūras, sugriautą parapijų ūkį, atgaivinant okupacijos meto dvasiškai nualintas bendruomenes. Į kitą Sinodą numatyta susirinkti ateinančių metų birželio pirmoje pusėje Vilniuje, nors Biržų ir Nemunėlio Radviliškio parapijos, primindamos seną tradiciją Sinodus rengti ir kitose distriktų parapijose, prašė kitų metų Sinodą surengti Biržuose. Tačiau istorinės aplinkybės lėmė taip, kad kitas Unitas Lithuaniae Sinodas Vilniuje įvyko tik 1940 m. pradžioje.

Pradėtą darnų atkuriamąjį evangelikų reformatų bendruomenės darbą nutraukė Lenkija, okupavusi Vilniaus kraštą ir Unitas Lithuaniae padalinusi į dvi dalis. Todėl 1919 m. Sinodas įvyko pavėluotai – rugpjūčio 15 – 17 d. ir ne Vilniuje, o Švobiškyje, kur tuo metu dvasinę tarnystę ėjo generalinis superintendentas V. Meškauskas. Įvyko be Vilniaus krašto evangelikų reformatų atstovų. Sinodo memorialuose su apgailestavimu konstatuota, kad „negalėjo į Sinodą atvykti kaip dvasininkai, taip Sinodo kuratoriai iš lenkų okupuoto Lietuvos krašto.“

Sinode dalyvavo tik keturi dvasininkai (generalinis superintendentas, Švobiškio parapijos klebonas Vilhelmas Meškauskas bei trijų parapijų – Biržų, Papilio ir Kelmės – klebonai Povilas Jakubėnas, filosofijos dr. Konstantinas Kurnatauskas ir Adomas Šernas), du kuratoriai (buvęs švietimo ministras Jonas Yčas ir bankininkas Jonas Dagys – „vyriausias iždininkas Valstybės iždo“) bei penkiolika delegatų iš šešių parapijų (Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Aukštelkų ir Kelmės).

Sinodo posėdžiuose priimta penki kanonai ir dvidešimt penki memorialai.

Pirmuoju kanonu pasirūpinta tomis parapijomis, kurios neturėjo dvasininko. Kun. A. Šernas, Papilio parapijos klebonas, skiriamas Salamiesčio ir Naujamiesčio parapijų administratoriumi, o kun. K. Kurnatauskas skirtas administruoti Deltuvos ir Seirijų parapijas.

Sinodo metu dvasininkų bendruomenę papildė ką tik baigęs Dorpato universiteto Teologijos fakultetą čekų kilmės teologas Vilhelmas Fibichas, kuris, gavęs puikias kunigo dr. K. Kurnatausko rekomendacijas, paskutinę Sinodo dieną generalinio superintendento kun. V. Meškausko buvo įšventintas į diakonus ir laikinai paskirtas Kelmės klebono K. Kurnatausko pagalbininku, o nuo 1920 m. pradžios – Seirijų parapijos klebonu.

Istorinių aplinkybių verčiamas, Sinodas priėmė netradicinį sprendimą – trečiuoju kanonu įkuria atskirą Evangelikų reformatų Kolegiją, „kadangi lenkams Vilnių užgrobus, susisiekti su Lietuvos Evangelikų reformatų vykdomąja įstaiga Vilniaus Kolegija nebegalima, Sinodas nusprendė įkurti tokią vykdomąją įstaigą – Kolegiją Biržuose.“  Kolegijos prezidentu išrinktas Jo Ekscelencija Vyriausias Superintendentas V. Meškauskas, viceprezidentu – kun. P. Jakubėnas, Kolegijos nariais tampa Biržų gimnazijos direktorius Petras Šernas ir Biržų burmistras Povilas Klybas, mokytojas Jonas Dilys išrenkamas generalinių sekretoriumi, kun. A. Šernas – prokuratoriumi.

Ketvirtajame kanone pateiktas išaiškinimas dėl kryžiaus. „Caro laikuose Sinodo kunigai gaudavo iš rusų valdžios kaip dovaną aukso kryžių su mūka ir užrašu rusų kalba ant bažnytinių rūbų nešioti. <…> Pripažindami, jog tokių kryžių vartojimas nesutampa su mūsų Bažnyčios tradicija, Sinodas vistik leidžia savo kunigams nešioti paprastą krikščionybės simbolį reiškiančius aukso kryžius be mūkos.“ Sinodas numatė, kad tokie kryžiai bus įteikiami kunigams įšventinimo metu tos apeigos atminimui ir kaip kunigystės ženklas.

Sinodo posėdžiuose buvo įvertinta pokarinė situacija parapijose, aptarti svarbiausi Evangelikų reformatų bendruomenės tolesnio telkimosi keliai. Išklausęs pranešimus, „Sinodas su širdies gailesčiu ir nuliūdimu pažymi, jog vokiečių okupantai savo pasielgimu labai nužemino doros stovį“, o nuo karo padarinių nukentėjusių bažnyčių ir parapijų ūkio būklė kėlė didelį rūpestį – net devyni memorialai skirti ūkio atstatymo būtiniausioms reikmėms.

Nauja valstybės gyvenimo sankloda reikalavo neatidėliotinų pokyčių ir juridiniuose dokumentuose. Sinodas įpareigojo Kolegiją sudaryti komisiją parapijų įstatų atnaujinimui „prisitaikant prie šio laiko demokratizmo reikalavimų“. Pradėta nuo parapijų, kaip vieno svarbiausių Evangelikų reformatų Bažnyčios sandų.

Susirūpinta dėl religinės literatūros stygiaus. 1910 m. Kauno spaustuvėje išėjęs Stanislovo Dagilio „Giesmyno“ leidimas jau buvo pasibaigęs, o 1915 m. Biržų spaustuvėje pradėta leisti septintoji „Giesmyno“ laida dėl prasidėjusio karo buvo tik įpusėta, be to, dalis egzempliorių pražuvo jau po karo kovų su bolševikais metu. Kolegija įpareigota neatidėliojant rasti lėšų tolesniam „Giesmyno“ spausdinimui.

Karo sumaištis visada kelia grėsmę kultūros vertybėms, dalis jų pragaišindama negrįžtamai. Sinodo direktoriaus J. Yčo per posėdį pranešta žinia, kad karo metu okupantų išgrobstytas Evangelikų reformatų dvasinis turtas pamažu atgaunamas – iš Kėdainių bažnyčios į Berlyną vokiečių išvežta Brastos Biblija jau susigrąžinta – buvo džiaugsmingai sutikta.

Istorinis 1919 m. Sinodas, priėmęs sprendimus, sudariusius sąlygas Bažnyčiai ne tik  atsigauti po karo sukeltų negandų, bet ir lėmusius nuolatinį Evangelikų reformatų bendruomenės stiprėjimą,  baigdamas darbą padėkojo svetingai Švobiškio parapijai už susitelkimą, svetingumą ir visokeriopą pagalbą rengiant Sinodą šiuo Lietuvos Evangelikams reformatams skaudžiu atskirties metu. Švobiškis, atlikęs garbingą misiją, tolimesnę Sinodų tradiciją perdavė Biržams, kurie ją išlaikė iki  šių dienų.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius, F 93-5. Copia Funduszu Szwabiszek na Zbór.
  2. Biržų krašto muziejus „Sėla“. Акты канонов Евангедическо – Реформатского Синода, производившего в Вильне 1868 – 1914, 1918. GEK 18351/6.
  3. Biržų krašto muziejus „Sėla“. Memorialy Synodu Wileńskiego Ewangelicko reformowanego od 1914, 1918, 1924 – 1927, 1929 – 1939, Wilno. GEK 18352/1.
  4. Biržų krašto muziejus „Sėla“. 1919 – 1939 m. Sinodų kanonai. GEK 18351/7.
  5. Biržų krašto muziejus „Sėla“. 1919 – 1939 m. Sinodų memorialai. GEK 18352/2.
  6. Kun. Povilas Jašinskas. Švobiškis. „Sėjėjas“ Nr. 4 (347) 1940, Nr. 5 (348) 1940, Nr. 7 (350) 1940.
  7. Lietuvių enciklopedija, XXX t., Bostonas, 1965.
  8. Ewa Cherner. Słownik biograficzny duchownych Ewangelicko – reformowanych. Jednota Litewska i Jednota Wileńska 1815 – 1939. Warszawa, 2017.

 

 

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 655 43677

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas

8 655 43678

Vicesuperintendentas

8 686 66383

Kanclerė

8 699 04137

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376