Dievaži, kas yra taip bedieviška, kas žiauriau, kas labiau svetima tikrajam Kristaus tikėjimui už norą ir bandymą tironiškai pavergti žmogaus mintis, kurios <...> yra laisvos, ir sulaikyti nuo tikrojo dievobaimingumo, tikrojo Dievo pažinimo, tikrosios meilės, baimės, Dievo šaukimosi ir kitų krikščioniškų poelgių. (M. Radvila Juodasis, 1556 m.)

 XVI a. 6 - jame - 7 jame dešimtmetyje reformacijos judėjimas (II - oji reformacijos banga) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galėjo įgyti galios dėl jos garbingų bei žymių šalininkų iš turtingiausių didikų ir bajorų šeimų. Reformacijos kalvinizmo atšakos pasekėjų pirmiausia atsirado iš trijų LDK didikų giminių: Radvilų, Kęsgailų ir Chodkevičių. Radvilų giminė padovanojo Lietuvai ne vieną evangeliško tikėjimo puoselėtoją, globėją, lyderį ir gynėją. Radvilos Juodasis ir Rudasis buvo kalvinizmo lyderiai Lietuvoje, kurie padėjo ne tik plisti evangeliškajam tikėjimui, bet ir susikurti bažnytinei organizacijai. Radvila Juodasis - to meto galingiausias asmuo po karaliaus, LDK kancleris, Vilniaus vaivada, pereidamas į protestantizmą nuo pat savo apsisprendimo pradžios tapo didžiausiu evangelikų reformatų bažnyčios globėju, viso judėjimo aktyviu vadovu ir veikėju.

1552 - 1553 m. manoma, kad pirmasis kalvinistų susirinkimas Lietuvoje vyko Lukiškėse - Radvilo Juodojo privačiose valdose. Jo rūmuose rinkdavosi į susirinkimus 2-3 tūkstančiai bajorų ir miestiečių. Nuo 1555 m. M. Radvila Juodasis gana intensyviai susirašinėjo su garsiu Europos reformatoriumi Kalvinu, kuris ragino jį imtis reformacijos plėtimo iniciatyvos. To pasėkoje M. Radvila Juodasis pradėjo kurti bažnyčią ir jos organizaciją Lietuvos DK krašte. 1556m. M. Radvilai Juodajam viešai pareiškus laiške popiežiaus nuncijui Aloysijui Lipomanui, kad jis visokeriopai remiąs evangelišką tikėjimą, atsirado galimybė Lietuvos valstybės centre, Vilniuje, kurtis reformacijos židiniui. Iš pradžių kalvinistų bendruomenė veikė Vilniaus vaivados rūmuose priemiestyje Lukiškėse, tačiau jai išaugus, bažnyčios reikėjo pačiame mieste. 1560-1564 m. M. Radvila Juodasis padėjo bendruomenei įrengti maldos namus buvusiame Goštautų name (Didžiojoje pilies gatvėje). 1557 m. Vilniaus vaivadai vadovaujant, įvyko pirmasis steigiamasis reformatų sinodas (aukščiausia bažnyčios dvasinė institucija - Unitas Lituaniae - „Lietuvos vieneta“), kuriame buvo svarstomi  tikėjimo išpažinimo klausimai.[1]

Akivaizdžiai matome, kad M. Radvila Juodasis savo naujų įsitikinimų ne tik neslėpė, bet rimtai puoselėjo, karštai skelbė, ryžtingai kūrė bažnyčios struktūrą. Be to gebėjo apginti evangelišką tikėjimą, remdamasis geru Švento Rašto žinojimu, bei tapo išsimokslinusių vyrų pirmosios reformacijos bangos (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapalionis, Martynas Mažvydas), kuriems teko trauktis iš Lietuvos dėl kylančios kontrreformacijos, reikalo tęsėju.
Šiame rašinyje norėčiau panagrinėti M. Radvilo Juodojo 1556 m. rugsėjo 1d. Vilniuje parašytą atsakymą popiežiaus legato A. Lipomanui, kuris tapo jo viešu tikėjimo išpažinimu ir teologiniu tikėjimo teiginių argumentavimu. Šis Vilniaus vaivados traktatas buvo įtrauktas į draudžiamų raštų sąrašą apie 150 metų.

1555 m. į Vilnių atvyko Aloysijus Lipomanas - popiežiaus legatas (lot. legatus - pasiuntinys, katalikų dvasininkas (paprastai kardinolas), atstovaujantis popiežiui, nuo XVI a. popiežiaus pasiųstas diplomatinis atstovas vadinamas nuncijumi) [2]. Jo vizito tikslas įteikti popiežiaus raštą, kuriame be kitų priekaištų, M. Radvila Juodasis buvo smerkiamas kaip protestantų globėjas. Legatas stengėsi perkalbėti vaivadą sugrįžti į katalikišką tikėjimą. Nepavykus pakeisti reformacijos globėjo apsisprendimo, A. Lipomanas išvyko į Varšuvą, kur parašė kaltinantį raštą dėl M. Radvilo eretiškumo. 1556m. pradžioje A. Lipomanas rašė apie M. Radvilą Juodąjį: Girdėjau, kad Vilniaus vaivada yra šioje karalystėje eretikų vėliavnešys. Pas jį randa prieglobstį subėgę visi blogiu apsikrėtę naujovių ieškotojai. Savo namuose ir valdose, kur tik valdžia siekia, vietoj dievobaimingumo altorių jis užkrėstą katedrą stato. Ne tik pats Komuniją dviem pavidalais palaiko, bet ir pirmasis savo rūmuose ją įvedė [3].

Tais pačiais metais M. Radvila Juodasis viešai išdėstė savo apsisprendimą ir pasirinkto tikėjimo išpažinimą „Atsakyme popiežiaus legatui A. Lipomanui“. Traktatas buvo parašytas lotynų kalba, išspausdintas 1556 m. Karaliaučiuje, o po kelerių metų dar kartą išleistas lenkiškai Bresto spaustuvėje. Šis poleminis raštas - tai tipiška XVI a. reformatoriaus apologija ir Romos katalikų bažnyčios kritika. Po tokio viešo pareiškimo negalėjo likti jokių abejonių dėl LDK kanclerio pasirinkimo rimtumo, nuoširdumo ir tikrumo.

Šiame laiške M. Radvila Juodasis drąsiai gina savo sąžinės ir tikėjimo tyrumą: Nieko daugiau negalvojau ir daugiau nesiekiau, tik ištikimai atlikti doro vyro, tikro krikščionio <...> pareigas. Tiek piliečių valdymo klausymais, tiek tikėjimo ir religijos reikaluose rodžiau švarią, tyrą, be jokios dėmės ar kaltės, gryną kiek tai nuo manęs priklausė, sąžinę (Chrestomatija, psl. 51). Be to vaivada ryžtingai oponuoja jam metamus kaltinimus dėl „eretikų“, jų mokslo globos ir sklaidos: Taigi, aš prisipažįstu, kad  ir esu, ir būsiu draugas, o ne vadas tų žmonių, kuriuos Tu, Gerbiamasis Pone, iš pykčio ir nepakantumo norėdamas įžeisti, vadini eretikais. <...> Aš turiu reikalų su tokiais žmonėmis dėl krikščionybės ir evangelijos, mane traukia draugauti, bendrauti, bičiuliautis su jais, aš ne tik pakenčiu, bet ir karštai, trokštu, kad jie pas mane rinktųsi, ir tu neįkalbėsi manęs neleisti, kad atvirai ir viešai tai būtų skelbiama, ir nelaikyti didžiausia garbe sau. (Chrestomatija, psl. 47). Kaltinamas, kad pats skaito eretiškas knygas, kitiems siūlo skaityti bei rūpinasi jų spausdinimu, atsako: Dalį šių knygų, parašytų gimtąja kalba, dalį išverstų iš lotynų ir vokiečių kalbų ir seniau daviau spausdinti, ir duosiu ateityje, manydamas, kad šioje srityje vykdau doro žmogaus ir krikščionio labai svarbią pareigą: juk tik mūsų laikais šioje mūsų <...> karalystėje ir šiose provincijose esančios bažnyčios pradėjo ir gilintis, ir suprasti Evangelijos tiesą, o anksčiau šito niekados nebuvo (Chrestomatija, 47 psl.). Taip pat laiške argumentuotai gina jau išryškėjusius pagrindinius protestantizmo teiginius (kurie gyvavo lietuviškuose evangeliškuose susirinkimuose), bandydamas apibrėžti krikščioniškos bažnyčios sampratą kaip Kristaus tikinčiųjų bendriją:

1. Iškelia Šventojo Rašto autoritetą krikščionio ir bažnyčios gyvenime - reformatoriškasis sola Scriptura (vien tik tai Raštas) - „<...> paties gyvojo Dievo tikras ir nepakeičiamas žodis, bažnyčiai perduotas per pranašus, Kristų ir apaštalus, neaptrauktas jokiais žmonių blizgučiais. Jo mokoma su didžiausiu dievobaimingumu. Nemanau, kad be jo dar kas yra, kuo galima būtų kaip nors tikėti...> Netikėjimas tuo, kas yra Šv. Rašte, įvedimas kažko kito vadovaujantis savo nuomone, manau, yra nepaprasta grėsmė išdrįstantiems tai daryti“ (Chrestomatija, psl. 47). Jis kaip ir visi Europos reformatai atskiria Šventojo Rašto autoritetą nuo žmonių tradicijos ir papročių  autoriteto, nuo „laisvos“ šventraščio interpretacijos, kai aiškinimas vyksta per bažnyčios dogmą, bet ne hermeneutiškas Dievo Žodžio supratimas.

2. Skelbė nuteisinimą per tikėjimą - sola fide (vien tik tikėjimas). M. Radvila Juodasis kritikuoja Romos katalikų bažnyčios mokyme esančius aspektus, kurie su krikščionio išganymu ir išteisinimu nėra susiję: indulgencijas, aukojimo darbus, permaldavimo darbus, skaistyklą, privačias mišias, pamaldas už mirusiuosius, maldininkų keliones į atlaidus, jubiliejus, popiežiaus bules. Visa tai laiko ne išteisinimo priemonėmis, bet bažnyčios pasipelnymui įvestais dalykais (Chrestomatija, psl. 52).

3. Skelbė Viešpaties vakarienės priėmimą dviem pavidalais - Šventąją Komuniją, tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo sakramentą, patį tikriausią mūsų atpirkimo laidą, jei paisome teisingo ir tinkamo jo naudojimo būdo, nustatyto paties Kristaus, perduoto apaštalų, visada saugoto senosios bažnyčios, laikau visų švenčiausiu dalyku ir nemanau, kad jame gali būti kas stabmeldiška, jei jis tinkamai naudojamas, - rašo Radvila Juodasis savo traktate (Chrestomatija, psl. 47). Tai bendros visų reformatų pastangos grąžinti bendruomenei abu eucharistijos pavidalus, kaip tai darė Viešpats Kristus Paskutinės vakarienės metu bei apaštališkoji bažnyčia lauždama duoną ir gerdama iš laiminimo taurės tai vienur, tai kitur namuose. Šv. Raštas nedviprasmiškai moko, kad Paschos vakarienės metu Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: „imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmės atleisti“ (Mat 26, 26-28; Mork 14, 22-24; Luk 22, 15-19).

4. Pripažino kunigų santuoką. M. Radvila Juodasis paliečia šį klausimą taip pat. Traktate kritikuojamas kunigų celibatas ir vienuolių įžadai (Chrestomatija, psl. 52).

5. Atsisakė pripažinti Romos katalikų bažnyčios primatą - pirmenybę. Vilniaus vaivada kalba apie Kristaus katalikišką (visuotinę) universalią bažnyčią, kuri nėra susijusi su vietove, Roma, Konstantinopoliu, Jeruzale ar Aleksandrija bei Romos sostu, popiežyste, bet turinčią Dvasios prigimtį, teisiųjų susirinkimą. Už ją Kristus aukojo save, idant atvestų ją be dėmės ir kliaudos. O Romos katalikų bažnyčią, kaip tai buvo būdinga to meto visiems reformatoriams, lygino su pasaulietišku Babilonu, šėtono sinagoga, Antikristo karalyste, popiežiui priskirdavo „begėdiškai ir klastingai pakilusio karaliaus, antikristo“ epitetus. M. Radvilos J. vertinimuose akivaizdžiai  pastebimi ir girdimi visi apokalipsinių pranašysčių motyvai apie pasileidusios Babelės žlugimą (Chrestomatija, 49 psl.).

6. Aktyviai pasisakė ir siekė grąžinti gimtosios kalbos vartojimą pamaldų metu. Be jokios abejonės tame yra didžiulis reformacijos  nuopelnas (tarp kitų pasiekimų), kad tikėjimo tiesos galėjo pasiekti žmones jų gimtąja kalba ir žmonės dalyvautų ne „teatrinėse apeigose“, kur liktų tik žiūrovais, kai siela nepasiekiama suprantamu žodžiu, bet būtų sąmoningais Kristaus mokiniais. Radvila J. su būdingu jo visam laiškui įkarščiu rašė: „Apie apeigų atlikimą gimtąja kalba aš manau štai ką: visi žmonės turi garbinti ir šlovinti Dievą, kreiptis turi į Jį, turi Jam dėkoti, bet tai turi būti suprantama ir plaukti iš pačios širdies. Kas gali būti absurdiškiau už dalyvavimą pamaldose, atliekamose lotynų ar graikų kalba?! Čia yra pašlovinimų, ir kreipinių, ir dėkojimų, kuriuos jis turi paskirti Dievui. Bet kaip jis gali atverti širdį ir sielą, jei nieko nesupranta? <...> Todėl esu įsitikinęs ir manau, kad kokia kalba šneka atskiros tautos, tokia būtinai turi būti atliekami sakramentai ir apeigos“ (Chrestomatija, psl. 50).

Akivaizdu, kad to meto Romos katalikų bažnyčiai iškilo gilus būtinumas reformuotis, radikaliai keisti imperialistinę, politinę, žemvaldišką, tironišką ir pasaulietinio godumo pertvinkusią nuostatą į dvasia tarnaujančios krikščioniškos bendruomenės poziciją. Šioje srityje darbavosi ne vienas Europos didis reformatorius, didikai, tautų veikėjai. Lietuva nebuvo išimtimi su jos garsiais reformacijos vyrais, vadovais ir globėjais priešaky. Europos religiniame gyvenime kilo didžiulė politinė, teologinė, moralinė, socialinė ir psichologinė įtampa, sukėlusi religinius karus ir represijas dėl tikėjimo ne vienoje tautoje. Už reformaciją ir gyvenimo modernizaciją buvo sumokėta didžiulė kaina, tačiau ji nešė naujų pasikeitimų vaisių. Manau, kad tai buvo neišvengiama, visose kartose pasikartojanti biblijinė kova ir konfrontacija tarp tų, kurie ieško tikėjimo ir tų, kurie puoselėja įstatymo teisumą, užkliūdami už suklupimo akmens - Jėzaus (Rom 9, 32,33). Tai buvo susidūrimas tarp kūniškos ir dvasinės prigimties, apie kurią kalbėjo Jėzus ir Jo apaštalai: Bet kaip tada gimęs pagal kūną persekiojo gimusį pagal Dvasią, taip ir dabar (Gal 4, 29). To meto Romos bažnyčia, sulaukusi aštrios kritikos, ėmėsi kontrreformacinių atkirčių: teologinių, moralinių, represinių. Tačiau reformacijos judėjimas, kaip per gimdymo skausmus, atnešė pasikeitimus ne tik švietimo, kultūros, filosofijos, teologijos, religijos tolerancijos srityse ar įtakojo naujos krikščioniškos - protestantizmo srovės susikūrimą, bet lėmė tolimesnę, nors ir nesparčią, Romos katalikų bažnyčios reformą iš vidaus.

Šiandien, augant ekumeniniam judėjimui visame pasaulyje, įtempta konfrontacija tarp tikinčiųjų nėra priimtina. Nors vis dar išlieka doktrininiai bažnyčių skirtumai,  įvairių konfesijų krikščionys labiau siekia atsigręžti į Kristų. Ieškoti bendro, vieno tikėjimo pamato ir Kertinio akmens, surasti Dvasios vienybę, kuri teikia tikinčiųjų santykiams gyvybę, leisdama kartu atlikti krikščioniškos Bažnyčios misiją - „būti pasaulio šviesa ir žemės druska“ - evangelizacinę, moralės ir etikos, krikščioniškos tarnystės misiją sekuliariame vakarų pasaulyje. Vienas tikėjimo pamatas, Kristaus garbinimas ir viena visų krikščioniškų srovių misija leidžia keisti tarpusavio santykių kultūrą. Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei (Jn 17, 23).

Anželika Krikštaponienė

ramios lankos

[1] Ingė Lukšaitė „Reformacija“. Baltos lankos, 1999, psl. 250-252, 286
[2] Valerija Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas
[3] Ingė Lukšaitė „Reformacija“. Baltos lankos, 1999,  iš Duae epistolae, psl. 251

Literatūros sąrašas:
Ingė Lukšaitė „Reformacija“, Baltos lankos, 1999, psl. 250-288
Chrestomatija, „Atsakymas popiežiaus legatui A. Lipomanui“, psl. 46-54

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction