Istoriją pamėgau dar nepradėjęs jos mokytis. Pradinėje mokykloje. Kai ėmiau savarankiškai skaityti. Berods, 3-ioje klasėje į mano rankas pateko istorijos vadovėlis. Jau skaičiau įvairias pasakas, padavimus, visi jie mane žavėjo riterių kilnumu, vyriškumu ir nuotykiais. Ir štai, mano rankose kiek patriušusi, bet iliustruota knyga. Ne pasakų, ne legendų, bet mokslinė knyga – tikras 5-os klasės istorijos vadovėlis! Su gražiais riterių, jų herbų, pilių ar batalijos scenų paveiksliukais. Susidraugavau su istorija ilgam. Dar labiau man pasisekė, jog 4-oje klasėje, jau pradėjus mokytis istorijos, mano pirmuoju istorijos mokytoju tapo mūsų fizinio lavinimo ir istorijos mokytojas – Jonas Vilčiauskas! Jaunas, stiprus vyras, ech, mūsų berniukų neabejotinas autoritetas...nebent dėl pareigų nusileidžiantis tik mokyklos direktoriui L. Dilkui. Beje, direktorių taip pat labai, labai gerbėm, o vėliau patyriau, jog ir jam istorija buvo svarbi.

Jis kolekcionavo senovines monetas. Spėkit, ar tas pavyzdys neužkrėtė manęs? Na, tikru numizmatu netapau, bet šiokią tokią kolekciją sukaupiau.... Ir istorijos studijas Vilniaus Universitete baigiau, diplomą gavau. O Dievas žino, koks esu tinginys iš prigimties... va, kodėl mane patraukė istorija! Istorijos mokytis nebūtina, būtina galvą ant pečių turėt, rinkt informaciją iš kelių ir daugiau šaltinių, analizuot ir mąstyt! Tiesa, truputį reikia ir padirbėt. Reikia „iškalt". Vardus, datas, su jomis susijusius faktus- įsiminti būtina. Be jų istorija netruks pavirst legenda arba pasaka... Bažnyčioje, pažindamas bendruomenės narius, pastebėjau, jog dažnas gyvena legendų ir pasakų „pasaulyje", menkai suvokdami savo pačių tikėjimo istoriją. Nekalbu tik apie asmeninę. Ją verta įsisąmoninti, bet svarbu žinoti, suvokti ir priimti savo tikėjimo bendruomenės istoriją, kaip dvasinį-kultūrinį palikimą. Savo šimtmečiuose suformuotą tapatumą, veidą. Laike esame smėlio grūdeliai. Laikas tuos grūdelius suformuoja į nuostabius Dievo darbų liudijimus. Juose esame mes. Verta suvokti ir įsiminti svarbius Bažnyčios istorijos įvykius ir jų datas. Įgyti mūsų istorijos „žemėlapį" praėjusiame laike. Šitokiam datų štrichui buvau įkvėptas vienos nuostabios istoriko doc. dr. Deimanto Karvelio paskaitos Biržuose. Ilgokai išsinešiojau šią idėją, kol ši išsiliejo į baltus MacBookAir ekrano lapus... Kviečiu į kelionę:

1009 m. šaltiniai pamini pirmąjį misionierių vienuolį iš Vakarų Europos. Nužudytas kažkur Lietuvos paribiuose... Krikščionybė beldžiasi į prolietuvių stabmeldiškas širdis ir protus.
1202 m. ir 1226 m. Baltų žemėse įsikuria kryžiuočių ordinai - prūsų ir kuršių žemėse, Rygoje. Pasibeldžia kalba, kuria patys stabmeldžiai mielai kalbina savo kaimynus - kalaviju. Kryžiaus žygių Lietuvoje pradžia.
1253 m.- pirmasis Lietuvos krikštas. Lietuvos karaliumi karūnuojamas kunigaikštis Mindaugas. Pirmasis mūsų valdovas – krikščionis. Bent formaliai...
1263 m. -1387 m. Pagonybės Lietuvoje atkūrimas ir stabmeldiškos Lietuvos kovos su kryžiuočių ordinais.
1387 m. dalinis Lietuvos krikštas. 1417 pakrikštyta paskutinė Lietuvos dalis - Žemaitija (Samogitia).
1387 m. - 1525 m. krikščionybės vegetacija Lietuvoje. Silpna, bažnyčių tinklas retas.
Reformacinės idėjos, tikėtina, Lietuvą pasiekė dar XV amžiuje iš Čekijos. Lietuvos valdovai aktyviai dalyvavo husitų politikoje, jiems remti net buvo išsiuntę karinį dalinį, vadovaujamą kunigaikščio Kaributo Lengvenio iš LDK valdovų giminės. Vėliau, karinius dalinius atšaukus, jis liko Čekijoje ir aktyviai dalyvavo politiniuose įvykiuose, gindamas reformacines idėjas. Įtakos valdovų dvarui turėjo ir Čekijos žymaus religinio veikėjo - Jeronimo Pragiškio misioneriavimas 1414 m. LDK. Jis po metų grįžo į Prahą, kartu su Husu buvo apkaltinti erezija ir sudeginti Konstancoje 1415 m.
1520 m. - Evangelija įsižiebia lietuvių širdyse ir protuose, bet Lietuvos valdovai ima kovoti prieš Reformacijos idėjas. Nepaisant to, jos ima skverbtis į Lietuvą per Lietuvos diduomenės vaikus, studijavusius Vakarų Europos universitetuose. XVI a. Pirmieji mokslo daktarai – M. Liuterio mokiniai iš Vitenbergo.
1520,1522,1525 ir 1534 paskelbti ediktai, draudžiantys Lietuvos bajorams vykti studijuoti į Reformacijos universitetus. Vienok, šie įstatymai buvo sėkmingai apeinami ir joks bajoras dėl to nenukentėjo. Vilniuje 1540 -1543 veikė naujo tipo - evangelinė mokykla. Kontrreformacinės valdžios uždaryta, o jos įkūrėjas dr. Abraomas Kulvietis ir kiti išsilavinę Evangelijos nešėjai turėjo bėgti iš Lietuvos. Juos priglaudė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (1525–1568 Prūsijos kunigaikštis, valdovas), pakviesdamas dirbti Karaliaučiaus universitete (įsteigtas 1544).
1525 m. - Teutonų ordinas virsta pasaulietine ir protestantiška valstybe. Didelėje (rytinėje) jos dalyje gyvena BALTAI - prūsai ir lietuviai. Neabejotina įtaka Lietuvai.
1548 m. - 1568 m. LDK atsiveria Evangelijai – kyla Reformacijos banga... atsimušdama į uolą, kietesnę nei valdovų įstatymai: Evangelikų Bažnyčios skilimas į reformatų kalvinistinį ir liberalųjį arijonų surinkimus(1565). Organizuotos kontrreformacijos pradžia. Jėzuitų atvykimas į Lietuvą (1568). Reformatų Sinodas atsiriboja nuo arijonizmo pasekėjų – nors jų gretose daug iškilių visumenės asmenybių. Reformatų pusėje lieka Andrius Volanas (Andreas Volanus; Andrzej Wolan +1610) - LDK evangelikų reformatų pamatinio (ortodoksinio) tikėjimo gynėjas, polemizavo su jėzuitais iš vienos pusės ir su evangelikų reformatų liberaliąja atšaka – neoarijonais (antitrinitoriais, sociniečiais, arijonais). Labai tikėtina, jei ne jis, tai šiandien Biržų-Dubingių kunigaikštystės Radvilos nebūtų tokie, kokius mes su pagarba dabar atmename – evangelinio tikėjimo gynėjais.
Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam (1548), jo sostą perėmė jo sūnus Žygimantas Augustas. Jis buvo palankus Reformacijos idėjoms, iki 1568 metų visiškai jas toleravo. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia oficialiai, kaip institucinis vienetas, veikia nuo 1557 metų pirmojo Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suvažiavimo Vilniuje. Gyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau- LDK) teritorijoje, suskirstyta į 6 distriktus. 3 iš jų centrų šių dienų Lietuvos teritorijoje - Vilniaus, Biržų ir Kėdainių, likusieji - šių dienų Baltarusijos Respublikoje (nebeišliko dėl bolševikų ir sovietinio ateizmo, kuris ten veikė nuo 1920 metų).
1569 m. -1648 m. religinės konkurencijos laikotarpis. Reformacija palaipsniui pralaimi: vis labiau apribojamos reformatų pilietinės teisės, pirmieji reformatų bažnyčių pogromai (1610 m. nuniokojama bažnyčia, sudeginamas reformatų Sinodo archyvas Vilniuje), sostinėje evangelikų reformatų bažnyčia iškeliama „už miesto sienų" (1648).
1648 m. -1768 m. Disidentinis laikotarpis: 1717 m. LDK evangelikams reformatams atimamos visos pilietinės teisės (išskyrus karo tarnyboje). Biržų-Dubingių kunigaikštystė 1692 atitenka valdytojams katalikams, evangelikai reformatai šalinami iš valdymo institucijų. 1695 miršta paskutinė evangelikų reformatų dinastijos kunigaikščių Radvilų palikuonė Liudvika Karolina Radvilaitė, Bažnyčia netenka paskutinio stambaus savo politinio ir finansinio globėjo.
1768 m. - 1794 m. išgyvenimas ir atsitiesimas po disidentinio laiko.
1795 m. -1918 m. Bažnyčia naujose sąlygose. Rusijos imperijos valdžios tolerancija protestantams. Atsigavimas, bažnyčių statybų laikotarpis.
1918 m.-1944 m. Atsigavimo ir suklestėjimo laikas po I pasaulinio karo. Bažnyčia atgauna visišką tikėjimo išpažinimo laisvę, valstybės pripažįstama lygiateise su kitomis konfesijomis. Lietuvos ev. ref. Bažnyčia (Unitas Lithuaniae / Jednota Litewska) - veikia dvejose valstybėse - Lietuvoje ir Lenkijoje atskirai, kaip savarankiški vienetai, tačiau palaiko draugiškus santykius. 1940 01 06, pasikeitus politinėms sąlygoms, susijungia.
1945 m.-1989 m. vėl priespauda, Ateistinio sovietinio karo prieš Bažnyčią laikas. Draudžiami Sinodų suvažiavimai (išimtis – jubiliejinis 1957 m.). Bažnyčia išgyveno, liko 5 parapijos Šiaurės Lietuvoje, kitos buvo uždarytos, nepaisant to, kad didžiuosiuose miestuose – Kaune ir Vilniuje tikinčiųjų buvo daug. Valdžia naudojo formalų pretekstą – nebėra vietinio dvasininko, uždarom.
1989 m. - 2001 m. po-sovietinis atgimimas. Šį laikotarpį būtų galima pavadinti Bažnyčios spontaniško atgimimo metais. Bažnyčioje buvo daug entuziazmo, bet labai mažai kompetencijos. Daug emocijų ir klaidų, formuojasi privačių siekių grupuotė, kuri 2011 metais iššvaistė didelę dalį Bažnyčios nekilnojamo paveldo ir ją įtraukė į daugybę civilinių bylų.
2001 m. -2013 m. Bažnyčios konsolidavimo ir atviros vidinės konfrontacijos metai. Nuo 1989 atsikūrė senos arba formaliai buvo įsteigtos naujos 9 parapijos. Jos savo dydžiu ir ekonomine galia labai skirtingos. Stipriausios ir gausiausios bendruomenės šiuo metu yra Biržuose, Vilniuje, Panevėžyje. Vyksta konsolidaciniai ir teisiniai procesai, kurių išdava – Bažnyčiai visuose lygiuose ima atstovauti Sinodo ir bendruomenių įgaliota vadovybė. Bažnyčios turtą iššvaistę asmenys yra patraukiami atsakomybėn. Demografinės krizės smūgis Bažnyčiai. 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis evangelikų reformatų išpažinimo krikščionių buvo virš 7000 t.y. 0,2% visų šalies gyventojų ir sudarė 4-tą pagal dydį religinė bendruomenę Lietuvoje. Po dešimties metų vykusio 2011m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis evangelikų reformatų buvo virš 6700 gyventojų, kas sudarė vėlgi 0,2% visų šalies gyventojų. Evangelikai reformatai išliko 4-ji religinė bendruomenė pagal savo dydį.
Nuo 2013 m. naujo laikotarpio gimimas - jo svarbiausi įvykiai dar bus įvardinti.

Būsiu dėkingas visiems už pastabas ir mintis, pasiūlymus. Viliuosi, jog šis Bažnyčios istorijos štrichas mūsų visų pastangomis ir gebėjimais bus deramai subrandintas ir ilgam pasitarnaus studentams, visiems, ką Dievas pažadins domėtis Kristaus tikėjimo keliu į mūsų gyvenimą. Galėsime jį įtraukti į Bažnyčios istorijos, tikybos mokymo, katekizacijos kursų programas, informacinius leidinius.

Kun. Rimas Mikalauskas