Holger Lahayne

Didieji gelbėtojai

Politinės valdžios istorija yra svarbus tyrimo objektas ir tokiu tegu lieka. Tačiau Popperis teisus perspėdamas, kad žiūrėti turėtume ne tik jos. Politinės valdžios istorija buvo ir tebėra, be kitų dalykų, taip pat ir žudynių istorija – tad kodėl autoritetų ieškome tik joje? Savotiška atsvara politikai, pavyzdžiui, gali būti medicinos istorija – viena bene svarbiausių žmogaus gyvenimo sričių, kurioje taip pat nestinga didvyrių ir didžiųjų. Tai istorija, kurioje reiškėsi tikri didieji žmogaus gyvybės gelbėtojai!

Bet kelias buvo ilgas. Laikotarpis iki XVIII a. pabaigos Rimgaudo Virgilijaus Kazakevičiaus knygojeMedicinos atradimų istorijos (2017; visos citatos šiame skyriuje iš šio veikalo) užima tik trečdalį. Iki tol apie medicinos pažangą kalbėti sunku. Net turtingieji didelės naudos iš gerą išsilavinimą turinčių gydytojų nedaug teturėjo, nes gydymo metodai buvo gana primityvūs. Šimtmečius galiojo taisyklė: daktarai dažniausiai viską tik pablogina. Pavyzdžiui, populiarusis kraujo nuleidimas beveik niekada nepadėdavo, o tik pablogindavo paciento būklę. Prieš daugumą ligų ir epidemijų iš viso nebuvo jokių veiksmingų priemonių.

  

Viskas pasikeitė apie 1800-uosius – nuo to laiko pažanga ėmė kilti tiesiog stulbinamai. Pavyzdžiui,chirurgijoje: iki tol chirurgai pacientus savo peiliais ir pjūklais tik kankindavo; operacijos be narkozės būdavo siaubingai, kartais net mirtinai skausmingos. Chirurgiją iš esmės revoliucionavo „trys pagrindiniai veiksniai: atrastas nuskausminimas, sustabdytas kraujavimas ir įdiegtos aseptika bei antiseptika“, rašo Kazakevičius.  

XIX a. viduryje buvo pagerinti ir pirmą kartą sėkmingai pritaikyti įvairūs anestezijos būdai. Šioje srityje ypatingai pasižymėjo JAV gydytojai odontologai H. Wellsas (narkozė azoto oksidu) ir T. Mortonas (eteriu); škotų ginekologas J. Y. Simpsonas pradėjo naudoti chloroformą gimdymo palengvinimui.

Tuo metu buvo pradėta suprasti ir higienos svarbą ligoninėse bei operacinėse. Vengrų ginekologas  I. Semmelweissas (1818–1865), dirbęs Vienos akušerinėje klinikoje ir kasdien matydavęs gimdymo pavojus, kai daugybė moterų po gimdymų mirdavo nuo karštligės, nustatė, kad infekcijų plitimą galima sumažinti tiesiog dažniau ir kruopščiau plaunantis rankas. 

Dar vienas aseptikų pradininkas buvo anglų chirurgas J. Listeris (1827–1912). Operacijose matydamas, kaip nuo infekuotų žaizdų miršta labai daug žmonių, padarė išvadą apie mikroorganizmus, užkrečiančius žaizdas ir sukeliančius pūliavimą. Todėl jis gydyti ėmėsi pirmiau žaizdą išvalydamas, paskui dezinfekuodamas karbolio rūgšties tirpalu (fenoliu), ką vėliau pakeitė kiti antiseptikai.

Trumpam grįžkime į XVIII amžių. Tais laikais marą kaip didžiausią negandą keitė raupai – virusinė liga, sėjusi nemenką mirtingumą. Raupais susirgdavo maždaug vienas iš dešimties gyventojų, mirdavo daugiausiai vaikai ir jaunuoliai. Per metus galėjo žūti  milijonai žmonių. 1977 m. raupai buvo išnaikinti visame pasaulyje – pirmoji liga, visiškai išnykusi įvedus visuotinę vakcinaciją.  

Šio išsigelbėjimo pradininku laikomas Edvardas Jenneris (1749–1823). Kazakevičius vakciną nuo raupų vadina „žymiausiu XVIII a. medicinos atradimu“. Jis rašo: „Jenneris pastebėjo, kad melžėjos, kurios melždavo karves, sergančias raupais, nesusirgdavo. Karvių raupai yra galvijų liga, kuria kartais suserga ir žmonės, bet nuo jos pasveiksta gerokai lengviau. Jenneris manė, kad tai galima panaudoti žmonėms apsaugoti nuo raupų. 1796 m. jis iš karvių raupais užsikrėtusios melžėjos rankų pūslės paėmė pūlių ir užkrėtė jais abi sodininko aštuonmečio sūnaus Jameso Phippso rankas. Berniukui pakilo aukšta temperatūra, jis šiek tiek sunegalavo, bet sunki infekcija nepasireiškė. Po 6 savaičių vaikui dar sušvirkštė žmogaus raupų viruso, bet jokios reakcijos nebuvo. Žinia apie Jennerio rezultatus greitai pasklido, ir 1799 m. daugiau negu 5 tūkst. žmonių buvo vakcinuoti.“

 

Žmonės, užsikrėtę karvių raupais, įgijo imunitetą daug pavojingesniems, žmogiškiems raupams. Nuokarvinių raupų (variola vaccina, nuo lot. vacca – karvė) kilęs ir pavadinamas „vaccination“, vakcinacija.

XIX amžiuje Europoje pradėjo siautėti kita baisi neganda– cholera. Tai infekcinė žarnyno liga, atkeliavusi iš Indijos. Ji pasižymi aukštu mirtingumu (maždaug kas trečio ligonio). Augančiuose žemyno didmiesčiuose cholera rado puikiausias sąlygas plisti, kadangi, prieš atrandant mikrobų ir ligų ryšį, vanduo miestuose buvo tiekiamas vamzdžiais, į kuriuos patekdavo kanalizacijos nuotekų, plukdančių įvairiausių ligų užkratą.

Londoną cholera pasiekė 1832 m. Iš pradžių buvo manoma, kad ligą sukelia dujos ir kad ji plinta oru. Per 1849 m. epidemiją mirė daugiau nei 50 tūkstančių žmonių. Kaip ir Jenneris, taip ir anglų chirurgas Johnas Snowas (1813–1858) lemiamu momentu parodė mokslininkams būtiną dorybę: itin akylai ir tiksliai stebėti aplinką, ir problemą tyrinėti iš esmės. Kazakevičius apie jo atradimą:

„Londono gydytojo Johno Snowo abejonės dėl choleros kilmės prisidėjo prie didžiausio medicinos atradimo. Johnas Snow, priešingai nei dauguma, netikėjo, kad cholera plinta per dujas. Jis manė, kad ja užkrečiama per vandenį, kuris, užterštas sergančių ligonių išmatomis, pasklinda požeminiais vandenimis, užteršia šulinius ir geriamąjį vandenį. 1854 m. Londono Soho rajone vėl kilo choleros epidemija. Snow registravo kiekvieną atvejį ir padarė išvadą, kad visi susirgusieji vartojo vandenį iš vieno užteršto šaltinio. Uždraudus iš jo gerti, epidemija baigėsi. Snow teorija pasitvirtino. Jo teiginys, kad cholerai plisti svarbus yra infektuotas vanduo, o ne dujos, buvo labai svarbus visuomenės pažangai. Neturtingiausiose Londono rajonuose mirtingumas nuo choleros labai sumažėjo.“

Cholera nebuvo įveikta iš karto, nes vandens kokybė gerėjo itin lėtai. 1892 m.  epidemijos metu Hamburge dar susirgo net 17000 miestiečių ir pusė jų mirė. Tačiau, žvelgiant į istorinę pažangą, Europoje ji atrodo tikrai įspūdingai: XIX a. viduryje net Šveicarijoje dar kas antras vaikas mirdavo iki penkerių metų, dažniausiai dėl choleros – šiandien prie didžiųjų upių įsikūrę metropoliai Bazelis, Hamburgas ar Londonas       priklauso pasaulio didmiesčiams su aukščiausia gyvenimo kokybe. 

Medicinos pažanga koja kojon žengė su naujų technologijų ir naujai išrastų ar patobulintų prietaisų gausėjimu. XIX amžiuje ištobulėjo modernusis mikroskopas, tapęs vienu svarbiausių patologijos, ligų tyrimo ir diagnozavimo mokslo įrankių. Tai atvėrė galimybę vokiečių patologui R. Virchowui (1821–1902) sukurti naują medicinos sritį – ląstelinę patologiją.

Iki XIX a. vidurio ryšys tarp infekcinių ligų ir mikroorganizmų nebuvo nustatytas.  Prancūzų chemikas L. Pasteuras (1822–1895) ir vokietis medikas R. Kochas (1843–1910) sukėlė tikrą mikrobiologijos perversmą. 1877 m. Pasteuras, pradėjęs tyrinėti infekcinių ligų prigimtį, nustatė mikrobų, infekcinių ligų sukėlėjų, vaidmenį. Per metus jam pavyko identifikuoti stafilokoką, o kitais metais ir streptokoką.

1882 m. Kochas atrado tuberkuliozės bakteriją. Ši pavojinga ir senai žinoma liga, aprašyta dar Hipokrato, sparčiau ėmė plisti tik nuo XVIII a. dėl žmonių masinio kėlimosi į miestus. Tuberkulioze sergančiųjų mirtingumas visai laikais buvo aukštas. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje JAV nuo jos mirdavo kas penktas užsikrėtusysis. Per visą XIX a. nuo tuberkuliozės Prancūzijoje mirė apie 9 milijonus žmonių. Spėjama, kad tarp 1700 ir 1900-ųjų nuo šio užkrato galėjo mirti šimtai milijonų žmonių. R. Kochas rašo: „Jeigu ligos svarbą žmonijai vertintume mirusių nuo jos skaičiumi, tuberkuliozė gerokai pranoktų tokias infekcijas kaip maras ir cholera. Nuo tuberkuliozės miršta vienas žmogus iš septynių.“

Tuberkuliozė buvo tik viena iš baisių žmonijos rykščių. Nuo kitų bakterinės kilmės ligų kaip meningitas be modernių vaistų mirdavo net apie 90 proc. ligonių. Tam kelias buvo užkirstas tik XX a., kai atsirado veiksmingas vaistas prieš bakterijas – antibiotikai.   

Medicinoje (kaip ir kitose mokslo srityse) geriausią rezultatą atnešdavo dažniausiai kelių žmonių pastangos bei visa grandinė atradimų. Škotų mikrobiologas Alexanderis Flemingas (1881–1955) turėjo garbės pirmasis pastebėti penicilino antibakterinį veiksmingumą. Tačiau teisingiau būtų, jeigu sakytume, kad jis peniciliną atrado iš naujo. Italas B. Gosio dar 1893 m. išskyrė tokį pat pelėsinį grybelį, po jo panašių rezultatų šioje srityje jau buvo pasiekęs ir vokiečių gydytojas P. Ehrlichas. Tačiau visą gydantyjį potencialią atskleidė būtent Flemingas. 1928 jis buvo išrinktas Londono universiteto bakteriologijos profesoriumi, o peniciliną atrado atsitiktinai...

„1928 m. rugsėjo 3 d., po vasaros atostogų sugrįžęs į Londono Šv. Marijos ligoninės laboratoriją, A. Flemingas, apžiūrinėdamas prieš atostogas paliktas Petri lėkšteles su stafilokokų kultūromis, nustebo pamatęs jose augančius pelėsius, aplink kuriuos stafilokokų kolonijos buvo suirusios. Mokslininkas netruko identifikuoti šiuos pelėsius – jie priklausė grybelio Penicillium notatum rūšiai. A. Flemingas nustatė, kad pelėsio grybelis išskiria biologiškai aktyvią medžiagą, kuri stabdo stafilokokų augimą ir ją pavadino penicilinu. Vėlesni tyrimai parodė, kad ši medžiaga žmogui nėra toksiška.“

 

Deja, išskirti grynojo penicilino Flemingui dar nepavyko. Tai vėliau padarė E. B. Chainas ir H. Florey‘us. Masinė vaisto gamyba prasidėjo tik II Pasaulinio karo metu, ypač JAV vyriausybei suvokus, kad vaistas gali išgelbėti gyvybę daugybės karių, iki tol dažniausiai mirdavusių būtent nuo žaizdų užkrėtimo. Taip ir atsitiko. Antibiotikai taip pat padėjo įveikti ir milijonus gyvybių nusinešusią tuberkuliozę.

Bendromis pastangomis, ilgą laiką ir plačiai bendradarbiaujant, žmonėms pavyko ligų pavojingumą sumažinti itin reikšmingai. Tam reikalingos dorybės buvo ir tebėra tos pačios: protingumas ir pastabumas, smalsumas ir įžvalgumas. Taip pat ir drąsa, narsumas bei ištvermė – kovinės dorybės, padedančios kovoti su ligomis ir mirtimi. Karai ir užkariavimai kai kurias dorybes taip pat ugdo, tačiau medicina tai daro daug geriau – žmogaus nenužudant, o tik padedant jam, sumažinant kančias, išgelbstint gyvybę. Išgelbstint milijonus gyvybių. 

Prakeikta industrializacija?

Didžiausia medicinos pažanga įvyko per praeitus du šimtmečius. Nors tuo laiku industrializacija sukūrė ir nemažai naujų iššūkių (pridygo daug didmiesčių su dar didesniu kiekiu problemų), dėl smarkiai išaugusios pragyvenimo gerovės, atvėrė galimybę vis daugiau laiko ir lėšų investuoti į mokslą bei tyrimus, į visuomenės sveikatos apsaugą ir higieną.

Tačiau A. Šliogerio šis pažangos laikotarpis „nežavi“. Atsakymuose į gimnazijos klausimyną jis save pavadina „pasiklydusiu valstiečiu“. Filosofas teigia, „kad mano pavyzdinis autoritetas yra žemdirbys, valstietis, sugebantis gyventi sandoroje su gamta“. Tuo tarpu „technologinė civilizacija man svetima“. Į technologinę pažangą filosofas žiūri labai skeptiškai:

„Manęs nežavi nei ‘pasaulio keitimas’, nei ‘civilizacijos laimėjimai’, nei ‘aukštosios civilizacijos’, nes manau ir matau, jog būtent civilizacija, ypač technologinė, labai daug naikina, ir kad kiekvienas civilizacijos ‘laimėjimas’ kartu yra ir barbarybės laimėjimas: visi didieji statiniai ar ‘kūriniai’ pastatyti ant žmonių kaulų, jau nekalbant apie sunaikintą nežmogiškąją gamtą.“ Toliau dar aštriau: „Mano galva, per visą žmonijos istoriją nebūta tokio radikalaus smūgio visuomenės egzistavimui, kaip 19 a. industrinė revoliucija ir ypač jos nuoseklus tęsinys, informacinės technologijos...“

Sunku net patikėti, kad šitaip mąstantis žmogus kai kurių ekspertų akyse gali būti „pats originaliausias ir iškiliausias Lietuvos filosofas“ (N. Kardelis). Kur gi Šliogerio laimėjimai? Deja, mūsų aptariamame kontekste tegalime tik kalbėti apie jo iškilų kvailumą ir cinizmąŠliogerio pasmerktieji „civilizacijos laimėjimai“ kaip ir visa industrializacija buvo nė kiek ne mažiau, nei tikras palaiminimas žmonijai. Tas kuris teigia atvirkščiai, stoja prieš gausybes lemiamos statistikos.     

Naujųjų technologijų dėka ir dėl medicinos pažangos vis daugiau žmonių nugali anksčiau mirtį sėjusias ligas. Ekonomistas J. L. Simonas (1932–1998) medicinos pažangą laiko „didžiausiu žmonijos pasiekimu“! Ankstyva mirtis (ypač didelis vaikų mirtingumas), vienas iš ryškiausių ikindustrializacinio pasaulio ženklų, žinoma, visiškai dar nėra panaikinta. Tačiau būtent industrinio kapitalizmo bei techninės pažangos dėka ji patyrė „tokį radikalų smūgį“, kad mūsų visuomenėje telikusi tik kaip anomalija ar nedidelė išimtis. Jei XIX a. pabaigoje lietuvių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė tesiekė vos 42 metus – tai Šliogeris (g. 1944) šiandien jau bebaigiąs pasiekti ir antra tiek. Ir už  mėgavimąsi ilgu amžiumi turėtų padėkoti ne kam kitam, o jo prakeiktam „radikaliam smūgiui“.

Šliogeris taip pat teigia nesąs „joks ateistas“, nors aiškiai atmeta „krikščionybės metafiziką“, tvirtai pabrėždamas: „Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Mano dievo altoriai yra ąžuolai, miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai.“ („Šiaures Atėnai“, 2010 05 21) Su ypatinga panieka jis žvelgia ir į žmogaus dieviškojo atvaizdo koncepciją („žmogaus narciziškumas“): „Aš kategoriškai atmetu šitokio antropocentrinio egoizmo tironiją. O kodėl tik žmogus? O kodėl ne, pavyzdžiui, baltieji debesys, o kodėl ne ąžuolai, o kodėl ne bebrai, o kodėl ne upėtakiai, o kodėl ne upeliai? Kuo aš geresnis už laukų ramunę?“

Kodėl tik žmogus? Nes tik žmogus siunčia mašinas į Marsą, tik žmogus atlieka širdies transplantacijas ir, atėjus metui, žmogus visiškai išnaikins poliomelitą. Šliogerio „Gyvosios Gamtos Galybės“ metafizikair jo difuzinis panteizmas gal ir tinkamas filosofams, bet ne tikram gyvenimui – jam jis nei suprantamas, nei naudingas. Juolab kad verkšlenimas dėl „žmogaus narciziškumo“ netrunka liautis sunkiai susirgus ar prie mirties atsidūrus savam vaikui arba kitam artimajam. Tuomet ir tokiems cinikams kaip Šliogeris labiau norisi, kad kuo greičiau gelbėtų žmogaus gyvybę, o ne ąžuolynus ar laukų ramunes.   

 

Nepilni sąrašai       

Tad kuriuos žmonijos istorijos veikėjus teisėtai galėtume vadinti Didžiaisiais? Pagal kokius kriterijus turėtume ieškoti atsakymo į šį klausimą? Kokiose gyvenimo srityse turėtume ieškoti pakankamos pažangos, kad galėtume tvirtinti, jog ją kuria tikri „didieji“? Šie klausimai labai svarbūs ir verti kuo atviresnio aptarimo mokyklose ir apskritai visoje švietimo sistemoje. Ieškodami atsakymų, kuo mažiaudėmesio negu įprastai turėtume skirti politinės valdžios istorijai, neužsiliūliuoti pagarba valstybės veikėjams, valdovams, juolab užkariautojams.

O tokiems kaip Šliogeriui turėtume tiesiai paprieštarauti: Makedonietis ir Cezaris nėra ir negali būti„aukščiausiojo žmogiškumo“ pavyzdžiai. Gaila, kad ir kūrybingieji Bumblauskai savo knygoje pabijojo pabraukti prieš plauką ir daugeliu klausimų nepasisakė nei drąsiau, nei aiškiau – jūdviejų knygos viršelį taip pat puošia ne kas kitas, o kovos scena (LDK husarai).    

Tačiau pagarba perlenkiama ne tik karvedžiams, bet ir filosofams, kadangi neretai didžiųjų žudikų veiksmai kyla būtent iš universitetų mąstytojų ir filosofų raštų. Todėl ir filosofų mintis būtina kuo kruopščiau analizuoti ir kuo plačiau kritikuoti. Juk idėjos, blogos ar geros, turi pasekmes. Ekonomisto ir publicisto R. Baaderio (1940–2012) veikalo Totgedacht antraštė byloja: „Kodėl intelektualai naikina mūsų pasaulį“ (Warum Intellektuelle unsere Welt zerstören; žr. ir P. Johnsono Intellectuals ir R. Scrutono Fools, Frauds and Firebrands).   

Ne tik nesuklystume, o būtent naudingai pasielgtume žymiai  daugiau dėmesio nei dabar skirdami išradėjams ir tyrinėtojams, mokslininkams ir verslininkams, medikams ir technologams, ekonomistams ir kultūros veikėjams – „visokiausių žmogaus gyvenimo aspektų“ (K. Popperis) istorijoms. Taip galėtume geriau suvokti, kas tikrai išgelbėjo daug gyvybių ir praeityje pagerino gyvenimą tiek, kad tos gerovės padarinius juntame šiandien (ir jusime ateityje).

Nuo nulio pradėti nebūtina. Lietuvos mokslų akademijos narių ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI, šiandien MELC) sudarytas 100 iškiliausių Lietuvos žmonių sąrašas yra gana platus ir įvairiaspalvis (jo pagrindu 2009 išleista puošni knyga 100 iškiliausių Lietuvos žmonių). Jame minima daug iškilių mokslininkų kaip gamtininkas ir zoologas Tadas Ivanauskas ar archeologė Marija Birutė Gimbutienė. Į sąrašą pateko ir fizikochemikas Teodoras Grothusas (1785–1822) bei XVII a. inžinierius Kazimieras Semenavičius (Simonavičius). Įvardijami net keturi XX a. fizikai (Kazimieras Baršauskas,Povilas Bradžiūnas, Vincas Čepinskis ir Adolfas Jucys). Deja, Petras Avižonis (1875–1939) – vienintelis minimas gydytojas tarp daugelio meno ir muzikos, poezijos ir kalbotyros, filosofijos ir teatro korifėjų. Šimtukui priskiriami ir beveik dvidešimt krikščionių kunigų, vyskupų, šventųjų bei kitų religijų atstovų ؘ– tačiau nė vieno verslininko!

„Delfi“ sudarytame „Šimtmečio žmonės“ sąraše tarp 120 išrinktų nusipelniusių žmonių nemažai politikų ir valstybės veikėjų, taip pat daug rašytojų, dailininkų, režisierių ir kompozitorių – greta „kardo“ rikiuojasi „dvasia“ ir „protas“. Negalima sakyti, kad ir tie nedaug ar per mažai žinomi menų ir kultūros vyrai bei moterys neprisidėjo prie visuomenės pažangos, tačiau, matyt, jų paminėjimo gausos tikslingai besiekiant, sukuriamas disbalansas: dėl laimėjimų profesijos srityje įvardijamas tik vienas gydytojas kardiochirurgas Vytautas Jonas Sirvydis, iš gamtos mokslų – tik fizikas Algis Petras Piskarskas, o dvasininkų ؘ– ir vėl net visas tuzinas.

Rimtai stebina, kad ir į šį sąrašą beveik neįtraukiami verslo ir pramonės, gamybos ir prekybos atstovai. Paminimas tik J. Kazickas, bet, ko gero, labiau dėl mecenatystės. Labai keista, kad visų laikų svarbiausias Šiaulių miesto pramonininkas, odos gamybos karalius, kadaise savo fabrikuose sukūręs galimybę pragyvenimui užsidirbti tūkstančiams krašto darbininkų, didysis Chaimas Frenkelis (gimęs 1851 m. Ukmergėje), nepateko nei į MELI, nei į Delfi sąrašą. Nė vienas kitas žmogus daugiau už Frenkelį nepaliko pėdsakų šiame Šiaurės Lietuvos krašte. Frenkelis išgarsino visą regioną ir net Lietuvą ne tik savo verslu, bet ir gausiai steigdamas bei dosniai remdamas švietimo įstaigas. O šiandien pats puošniausias Šiaulių miesto pastatas, tapęs ir vizitine kortele, yra būtent šio verslininko palikuonių miestui padovanota vila (Aušros muziejaus padalinys). Frenkelio pavardės  sąrašuose nebuvimas sutampa su faktu, kad nei Šiauliuose, nei kur kitur nerastume ir jo vardu pavadintos gatvės.  

 

Nekeista, kad pramonininkams ir prekybininkams taip sunku patekti į iškiliausių žmonių sąrašus – juk jie prakeiktos industrializacijos atstovai! Ši panieka, nežinojimas ir neigimas yra itin nekrikščioniškas dalykas, atspindintis požiūrį, kylantį labiau iš graikų filosofijos neigiamo fizinio darbo vertinimo. Ūkininkai ir amatininkai, verslininkai ir prekybos tinklų savininkai, reklamos agentūrų steigėjai ir IT specialistai – tai visų mūsų pagrindiniai darbdaviai ir aprūpintojai. Taip – jie „kūno“ atstovai: medikai mūsų kūnus gydo, o šie maitina, rengia ir visaip kitaip aprūpina.   

Martynas Liuteris šiuos dalykus suprato daug geriau negu Šliogeris. Jis rašė tikįs, kad „Dievas yra mane sutvėręs kartu su visais tvariniais, davęs man kūną ir sielą, akis, ausis ir visus sąnarius, išmintį ir visus pojūčius ir ligi šiol mane išlaiko. Be to, drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą, namus ir ūkį, žmoną ir vaikus, dirvą, gyvulius ir visokį turtą – visa, kas reikalinga kūnui ir gyvybei. Jis dosniai kasdien mane aprūpina...“ (Mažasis katekizmas) Dievui rūpi ne vien tik mūsų sielos. Jis „išlaiko“ mus ir fiziškai, duoda viską, „kas reikalinga kūnui ir gyvybei“; Jis mus kasdien „aprūpina“. Visa tai Jis atlieka beveik visuomet ne tiesiogiai (tarsi manos iš dangaus priberdamas, žr. Iš 16, 31), o per ‘tarpininkus’, pvz., per natūraliuosius gamtos dėsnius, kultūrinių augalų augimą, mūsų darbą, rinkos procesus ir taip pat per pramonę bei prekybą. „Drabužius ir apavą, valgį ir gėrimą“ davė ir Frenkelis bei daugelis kitų verslininkų. Šiandien duoda N. Numavičius per savo „Maximą“, A. Rakauskas per „Senukus“, E. Vaicekauskienė per „Nemateką“ ir taip toliau.

Pramonininkai ar apskritai kapitalistai, kaip ir karvedžiai, be abejo, nėra angelai. Tačiau jie užkariauja tik rinkas, nenukariavę nei daugelio žemių, nei pražudę (arba tai padarę nepalyginamai mažiau negu valdžios vyrai) žmonių gyvybių. Jeigu ir juos, jeigu ir šiuos „kūno“ (o ne tik „dvasios“) atstovus, jeigu ir darbdavius, gydytojus bei išradėjus laikytume savo mokytojais, autoritetais ir tikrais didžiaisiais, tai visiems nuo to būtų tik geriau.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas