Bryce Klassen

Penktadienį, birželio 10 dieną, aš bei trys mano bičiuliai autobusiuku išvykome į Ivano - Frankivsko miestą. Autobusiuką pripildėme įvairiausių prekių. Pasirinkome Ivano-Frankivską, esantį apie 130 km į pietryčius nuo Lvivo, nes būtent tame mieste buvo Mark‘as Agarkov‘as. Marko brolis Sergejus yra reformatų bažnyčios kunigas Charkove, iš kurio jam teko bėgti dėl Rusijos invazijos.

Prasidėjus karui Markas, jo brolis bei keletas kitų bažnyčios narių persikėlė į Ivano-Frankivską, kuriame įkūrė humanitarinės pagalbos centrą. Jie išsinuomojo patalpas sandėliui ir pradėjo rinkti būtiniausius, reikalingiausius  daiktus, prekes, kurias vėliau veždavo į Charkivą ir aplinkinius rajonus kas savaitę.

Taigi mūsų misija taip pat buvo pristatyti kuo daugiau būtinų reikmenų į Ivano-Frankivską. Tačiau, lėšoms surinkti, supirkti prekes bei kitus reikmenis, juos sukomplektuoti turėjau tik savaitę laiko.  Laimei žmonės buvo dosnūs. Gavau paramą iš kanadiečių (ypatingai norėčiau paminėti Šventyklos baptistų Bažnyčią ir šios babtistų bažnyčios Swan Riveryje ir Gladstono Krikščioniškuosius sekėjus), iš amerikiečių ir, aišku, aukojo vietiniai lietuviai. Kunigas Frank‘as van Dalen‘as bei jo žmona Emily kaip visada labai palaikė. Jauna misionierė Erika Allen iš Šiaurės Karolinos taip pat labai prisidėjo. Eglė pasakojo apie Vilniaus bei Biržų evangelikų reformatų parapijos narius, kurie nuo pat karo Ukrainoje pradžios teikė paramą pabėgėliams, bei kurie mielai norėjo prisidėti ir prie šios kelionės savo lėšomis. Mūsų, Kauno parapijos globojami pabėgėliai, pasidalino turimais rūbais, žmonės paaukojo pinigų, kad būtų įgyti elektros maitinimo šaltiniai (generatoriai), o Kauno parapija padovanojo pilną dėžę vitaminų.

Žinoma, kelionė būtų net neprasidėjusi, jei nebūtų transporto priemonės, dėl ko aš labiausiai nerimavau. Tačiau vėlgi Dievas mums buvo maloningas. Baltušių šeima iš Panevėžio evangelikų reformatų parapijos sutiko padėti: jie mums parūpino savo įmonės autobusiuką ir Tadas Baltušis su savo drauge Otilija  mielai prisijungė prie kelionės. Beje, jie ir vairavo didžiąją dalį kelionės.

Piotras - jaunas rusas studentas iš Kauno tarptautinės reformatų parapijos, kurią subūrė kunigas Frank‘as pernai rugsėjį, studijuojantis VDU, pareiškė norą važiuoti su mumis kartu. Taigi jis, puikiai kalbėdamas rusiškai ir angliškai, galėjo mums padėti susikalbėti kelionės metu. Tačiau mes nebuvo tikri, ar Piotras bus įleistas į Ukrainą. Bandžiau tai išsiaiškinti, tačiau iki pat kelionės pradžios jokių žinių negavau. Taigi Piotras nusprendė surizikuoti ir vykti kartu su mumis.

Taigi, po pakankamai užimtos savaitės, kuomet buvo perkami, renkami bei pakuojami daiktai bei priemonės, mes iš ryto 9.30 pajudėjome nuo Kauno bažnyčios (esame dėkingi Merūnui, Frank‘ui, Erikai ir Indrei, kurie padėjo sukrauti visus įsigytus daiktus į autobusiuką). Važiavome visą naktį (vairavo Tadas ir Otilija) ir apie 7 ryto atvykome prie Ukrainos – Lenkijos sienos.

Ukrainos pasieniečiai išsivedė Piotrą ir apie valandą ar dar ilgiau klausinėjo, tuo tarpu mes su nerimu laukėme ir dvejojome ar bus suteikta Piotrui galimybė keliauti toliau su mumis. Aišku, aš pergyvenau ir dėl to kaip su juo bus elgiamasi apklausos metu. Net sunku įsivaizduoti, ką jis pats turėjo išgyventi.

Pagaliau sulaukėme naujienų. Deja, tai nebuvo tai, ko mes laukėme ir tikėjomės.  Paaiškėjo, kad nieko neįmanoma padaryti ir jis turi grįžti atgal į Lenkiją. Gerai nors tai, kaip  jis sakė, kad pasieniečiai elgėsi su juo gerai ir bandė rasti būdą kaip jį įleisti į Ukrainą. Netgi skambino į Kijevą, kad būtų suteiktas leidimas įvažiuoti į Ukrainą.

Tad teko greitai atsisveikinti su Piotru, sutarus, kad pakeliui namo jį paimsime. Aš giriu Piotrą už drąsą ir norą padėti.

Otilija norėjo stabtelėti Lvive ir susitikti su senu vaikystės draugu, tad mes nuvykome jo aplankyti. Lvive virė gyvenimas, dūzgė mašinos, skubėjo žmonės, ir jei ne pakelėse sukrauti smėlio maišai, net nebūtum pagalvojęs, kad vyksta karas. Manau, kad gerai, jog žmonės gali gyventi  „normalų“ gyvenimą net ir tokiomis sąlygomis. Žinoma, mirtys ir destrukcija, visa ko naikinimas, kas dabar vyksta Ukrainos rytuose, kaip Damoklo kardas kabo virš kiekvieno Ukrainoje beesančių žmonių, tačiau jie nenori slėptis ar bėgti nuo to.