2018 metų pabaigoje Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenę pagaliau pasiekė džiugi žinia, kad Lietuvos Respublikos Seimas spalio 9 d. patvirtino Kauno evangelikų reformatų bažnyčios pastato sugrąžinimą tikinčiųjų bendruomenei – Lietuvos evangelikų reformatų Sinodui. 

Reformatų bažnyčia Kaune, E.Ožeškienės g. 41, pagal žymaus prieškario architekto Karolio Reisono (latv. Kārlis Reisons, 1894-1981) projektą, už visos Lietuvos reformatų suaukotas lėšas, buvo pastatyta 1937-1938 metais. Vidus buvo įrenginėjamas dar dvejus metus, bet, nespėjus baigti darbų, II pasaulinio karo pradžioje buvo sovietų valdžios nacionalizuota.

Buvo nugriauta viršutinė bažnyčios bokšto dalis, nacionalizuotas pastatas paversta alaus, vėliau - tabako fabrikų sandėliu, kuriuo naudotasi iki 1952 metų. Tais metais Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimu pastatas perduotas VRM Kauno specialiosios mokyklos žinion, pritaikytas valgyklai ir įrengta sporto salė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sužibo viltis atgauti pastatą, ten, nors minimaliai susitvarkius, laikyti pamaldas. Deja, pritaikius netobulus jaunos šalies Įstatymus, pastato valdymą perėmė policijos mokykla, vėliau – Mykolo Romerio universitetas.

Ir tik beveik po 30 metų, spaudžiant visuomenei, padedant Seimo nariams, po daugybės prašymų, įrodinėjimų pagaliau 2019 m. vasario 26 d., tarp Mykolo Riomerio universiteto ir Reformatų Bažnyčios buvo pasirašyti paskutiniai priėmimo-perdavimo aktai dėl pastato grąžinimo ir perdavimo evangelikų reformatų bendruomenei. Kovo 7 d. Kauno parapijos pirmininkas Žydrūnas Pavinkšnis perėmė Kauno bažnyčios raktus iš MRU dekano prof. Sauliaus Greičiaus – Kauno reformatų parapija tapo pilnateise, prieš 80 metų protėvių lėšomis pastatytos bažnyčios, šeimininke.

Balandžio 27 d. Kauno parapija pakvietė visos Lietuvos reformatus šį džiugų įvykį atšvęsti kartu – atvykti į iškilmingas Kauno reformatų bažnyčios pastato atgavimo pamaldas.

Suvažiavę svečiai buvo pilni euforijos, džiaugsmo netemdė nei apleistas pastatas, nei sutręšę langų rėmai, nei tai, jog laiptų įveikti nepavyko gen. superintendentui kun. Tomui Šernui, kuris iškilmingas pamaldas stebėjo kompiuterio monitoriuje žieminėje-žemutinėje salėje...

Pamaldų liturgiją viršutinėje salėje, kartu su kun. Franku van Dalenu, vedė lektorius Dainius Jaudegis, dalyvavo kunigai – svečiai: Biržų parapijos klebonas kun. Rimas Mikalauskas, Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius.

Iškilmingas pamaldas prie Dievo stalo pradėjo Kauno parapijoje tarnaujantis kunigas-misionierius iš JAV – Frankas van Dalenas žodžiais Mūsų pagalba yra Viešpaties, dangaus ir žemės Kūrėjo, vardas, pakvietęs šlovinti Viešpatį 135 psalme (1-3 eilutės) Girkime VIEŠPATĮ! Girkime VIEŠPATIES vardą! Girkime jį VIEŠPATIES tarnai, kurie tarnaujate mūsų VIEŠPATIES Namuose, mūsų Dievo Namų kiemuose. Girkime VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS geras, giedokime giesmę Jo vardui, kurį mylime.

Iš pranašo Agėjo knygos antro skyriaus Paguodos ir vilties žodžius skaitė lektorius D. Jaudegis, po jų, kaip įprasta Kauno bažnyčioje, buvo skaitomi Bažnyčios atgavimo šventei  pritaikyti  Heidelbergo katekizmo klausimai ir atsakymai, visi balsu kalbėjo Apaštališkąjį tikėjimo išpažinimą.

Pamokslo sakymas buvo patikėtas svečiui – Biržų klebonui kun. Rimui Mikalauskui, kuris pirma pabendravo su vaikais, paklausinėjęs juos tikėjimo dalykų, ir tik po to sakė pamokslą iš sakyklos suaugusiems Dievo bažnyčia – parapija ir pastatas, persunktą džiaugsmu, kad sugrįžtame į namus, kurie pašvęsti Dievui. Kur susirenkame – ten yra maldos namai, pirmiausia mūsų šeimose, mūsų namuose – ten turi skambėti Dievo Žodis, – mokė kunigas. Padėkos maldą sakė Vilniaus reformatų parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius.

Kauno bažnyčios pastato statybos ir atgavimo istorija pasidalino Kauno parapijos pirmininkas Žydrūnas Pavinkšnis, kvietęs džiaugtis, kad, pagaliau po 80-ies metų, kauniečiai yra pilnateisiai šeimininkai protėvių statytos bažnyčios. Priminė, kaip prieškaryje buvo renkamos aukos statybai – aukojo ne tik Lietuvos reformatai, bet ir kiti iškilūs žmonės. Išreiškė pagarbą seniesiems parapijiečiams – branduoliui, kurie nenuleido rankų, išlaikė tikėjimą, neprarado vilties. Žvelgdamas į ateitį, kalbėjo apie parapijos stiprinimą, bendruomenės telkimą, kad jo neužgožtų bažnyčios remonto rūpesčiai, kad jaunimas po konfirmacijos liktų, kvietė nepamiršti svarbiausio tikslo – sekti Viešpačiu, įsiklausyti, kuriuo keliu Jis mus veda, atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir melstis, kad per Dievo malonę eitume Jo keliu.   

Lietuvos Evangelinių bažnyčių bendrijos vadovas pastorius Gabrielius Lukošius sveikino kauniečius, pagaliau tapus šeimininkais savos bažnyčios. Gera džiaugtis šia švente kartu su jumis, smagu, kad turite legalias patalpas, kad pagaliau atgauta, kas seniai turėjo jums priklausyti, – sakė pastorius ir paskaitė iš Ezros knygos apie Dievo namų atstatymą sugrįžus izraelitams po tremties. Istorija mus nukreipia ir įkvepia, - sakė Gabrielius Lukošius ir linkėjo visiems, kurie čia rinksis melstis, būti malonės žmonėmis – patyrę malonę ir maloningi žmonės.  

Seimo narys Povilas Urbšys, kurį Dainius Jaudegis pristatė kaip daug prisidėjusį, kad Kauno bažnyčia pagaliau būtų grąžinta tikriesiems šeimininkams, sveikino ir džiaugėsi, kad pavyko sėkmingai užbaigti 30 metų trukusias derybas, kad šita Vyriausybė priėmė sprendimą sugražinti teisingumą. Perskaitęs Ministrų  pirmininko Sauliaus Skvernelio sveikinimą ir linkėjimą ištvermės darbuojantis bendruomenės ir šalies gerovei, stiprybės puoselėjant visuomenės tikėjimą ir vieno kitam pagarbą, raštą įteikė kun. Frankui van Dalenui.

LRIKD pirmininkas Donatas Balčiauskas džiaugėsi, kad po 80 metų vis dėlto įvyko ŠVENTĖ!

Vilniaus parapijos pirmininkas G. Vaitiekūnas sveikino vilniečių vardu ir dovanojo aukų rinkimo krepšelius, kurie iškart, po pamaldų, ir buvo panaudoti pagal paskirtį.

Negalėjusių atvykti brangių parapijai žmonių sveikinimus perskaitė parapijos pirmininko pav. Eglė Grucytė.

Ypatingą dovaną padovanojo biržiečiai – žvakę iš metalo nukaltoje žvakidėje. Ją įteikęs kun. R. Mikalauskas palinkėjo, kad žvakė degtų ne ant Dievo stalo šalia Biblijos (Biblijų pundą taip pat atvežė biržiečiai), o jos vieta būtų prie Stalo.

Panevėžiečių sveikinimus ir linkėjimus bei perspėjimą, kad prasidės dar didesni rūpesčiai, perdavė pirmininkas kurt. Petras Puodžiūnas.

Džiaugsmas, atgavus šventovę, buvo išreikštas psalmėmis, giesmėmis, giedamomis Viešpaties garbei. Pamaldose skambėjo psalmės iš Kauno parapijoje tarnaujančio kunigo-misionieriaus iš JAV Franko van Daleno ir šiuo metu JAV besimokančio Samuelio Lukošiaus parengto Psalmyno: Ateikim  žmonės su džiaugsmu (Psalmė Nr.100) ir Palaimintas žmogus, kuris nesielgia kaip bedievis (Psalmė Nr.1), taip pat giesmės iš senojo reformatų Giesmyno Viešpatį liaupsink, visatos Valdovą galingą ir Reformacijos himnas Tvirčiausia apsaugos pilis, kuria buvo užbaigtos iškilmingos pamaldos.

Vilniaus reformatų choras Giesmė pagiedojo giesmę O Dieve, saugok bočių žemę, kuriai žodžius parašė prieškaryje Kaune karo kapelionu tarnavęs ir svariai prisidėjęs prie bažnyčios statymo idėjos pagarsinimo kun. Adomas Šernas, pirmąją spausdintą keturbalsę giesmę lietuvių kalba – M. Mažvydo Gyvenimą pašlovintą (chorų dirigento ir pedagogo Broniaus Skirsgilo redakcija)  bei tą dieną simboliškai skambėjusią giesmę Bažnyčia pastatyta (muzika S. S. Wesley, aranžuotė R. Jones).

Kaunietės – vargonininkė, pianistė Živilė Kudirkaitė ir solistė Aina Dobilaitė – atliko nuostabiai nuskambėjusią poeto Paulo McCucker’io ir kompozitoriaus Davido Maddux’o baladę iš Hymns.    

LERD Radvila jaunimas iš Kauno ir Vilniaus pagiedojo pamėgtąją 23-ią psalmę iš naujai parengto Psalmyno Švelni Ganytojo ranka.

Šventė, kaip įprasta, baigėsi Agape, kurioje buvo džiaugiamasi, bendraujama, vaišinamasi...

 D. Gudliauskienė

Daugiau Ritos Jaudegienės nuotraukų: čia

Video: čia