2021 m. kovo 8 dienos ankstų rytą mirė viena aktyviausių Kėdainių ev. reformatų parapijos narių, jos siela, atkūrėja, organizatorė, Lietuvos Reformatų Sinodo Garbės kuratorė Zelma Mikalajūnaitė-Jodinskienė. Didžiai gerbiama ir mylima reformatė, mokėjusi ir paguosti, ir pabarti, į kurią visi kreipdavosi tiesiog vardu – mūsų Zelma.

Zelma Mikalajūnaitė gimė 1927 m. vasario 5 d. Kėdainių priemiestyje – Janušavoje, reformatų Onos (merg. Skudrickaitė) ir Mykolo Mikalajūnų šeimoje vyriausia dukra, po jos gimė sesuo Alma ir brolis Mykolas, Reformatų Sinodo kuratorius, buvęs Konsistorijos prezidentas, miręs 2012 m.

Tėvai, seneliai ir proseneliai buvo giliai tikintys evangelikai reformatai. Kėdainiai tarpukariu jau neturėjo nuolatinio kunigo, atvažiuodavo kartą per mėnesį laikyti pamaldų dažniausiai dvasininkas iš Kelmės. Krikšto dokumentuose įrašyta – 1927 m. pakrikštijo kun. Konstantinas Kurnatauskas. Konfirmuota 1942 m. – vokiečių okupacijos metais – kun. Adomo Grybės Švobiškio bažnyčioje. Iš Švobiškio krašto buvo kilusi mama.

Šeima Pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikais gyveno netoli Reformatų bažnyčios, tad kai vykdavo joje pamaldos – visa šeima eidavo melstis. Tėvas prižiūrėjo bažnyčios aplinką: šventorių, gatvę, o kai buvo laikomos pamaldos, turėjo ir pareigą – minti vargonų dumples. Kai tėvas negalėdavo ar susirgdavo, šio darbo imdavosi paauglė Zelma. Minti dumples – darbas ir suaugusiam nelengvas, tad mergaitė gerokai pavargdavo. Kaip ir visi to meto nepasiturinčių tėvų vaikai – baigė tik keturklasę pradžios mokyklą. Nors mokslai sekėsi, toliau mokytis tėvai neleido. Bet buvo guvi, daug ko pramoko pati, laisvai kalbėjo lenkiškai. Lenkų kalbos išmoko bendraudama, žaisdama su vaikais. Kėdainiuose parduotuvėse, turguose vyravo lenkų kalba, tad mažoji Zelma „vertėjaudavo“ motinai, kuri užsispyrusiai ta kalba nekalbėjo.

Ištekėjusi už Vilio Jodinsko, Zelma persikėlė gyventi į Joniškėlį, bet maždaug po metų areštavus vyrą, grįžo gyventi pas tėvus tuomet gyvenusius Paobelėje. Ten gimė dukra Vitalija, kurią auginti padėjo motina. Grįžo vyras, gimė sūnus Rimantas. Dirbo kolūkyje melžėja, brigadininke. Darbas buvo sunkus: išeidavo į darbą penktą ryto, grįždavo dešimtą vakare. Bet gyvenimu nesiskundė. Į viską žiūrėjo optimistiškai, gera nuotaika užkrėsdama ir kitus.

Antroj gyvenimo pusėj, kai jau vaikai buvo užauginti, Lietuva vėl tapo nepriklausoma, Zelma energingai įsijungė į bažnytinį gyvenimą, buvo viena aktyviausių Kėdainių parapijos atgaivintojų. Rūpinosi bažnyčia, kvietėsi dvasininkus laikyti pamaldų, juos priimdavo, pamaitindavo, dažnai savo namuose nakvynę suteikdavo. Džiaugėsi, kai teologijos mokslus baigęs Varšuvoje, į Kėdainius atvažiavo kunigauti jaunas dvasininkas Rimas Mikalauskas. Jis Kėdainių bažnyčioje buvo ordinuotas diakonu, o po metų – kunigu. Su kun. Rimu išliko šilti, bičiuliški ryšiai ir jam išsikėlus kunigauti į Biržus.

Kad į kunigystės kelią pasuko dabartinis gen. superintendentas kun. Raimondas Stankevičius – irgi ne be Zelmos padrąsinimo.

Būdama aktyvi Kėdainių parapijietė dalyvaudavo LERB Sinoduose, kol jaunesnė – delegate, paskui priprašydavo sūnaus nuvežti nors į iškilmingas Sinodines pamaldas Biržuose. Matydavome Ją ir Dubingiuose – tradicinėje reformatų kunigaikščių Radvilų pagerbimo šventėje rugsėjo pirmą šeštadienį, buvo Ji ir Vilniaus reformatų bažnyčios atgavimui skirtose iškilmingose pamaldose 2012 m. spalio 28 d.

2017 metais LERB Sinodas Zelmai Jodinskienei suteikė Garbės kuratorės vardą.

Pasiligojusi ir visam laikui prikaustyta prie lovos, vis vien „nepaleido parapijos vadžių iš rankų“, domėjosi ne tik parapijos, bet ir visos Lietuvos reformatų reikalais. Dukrai Vitalijai, prižiūrėjusiai Ją, komanduodavo, ką turi atlikti Bažnyčios labui. Auklėjo savo abu vaikus reformatų dvasioje, mokė tikėjimo tiesų, meilės Dievui ir Tėvynei. Tokia Ji liks mūsų atmintyje.

Urna bus pašarvota laidojimo namuose "Gedulo sala", Skongalio 1, Kėdainiai. Atsisveikinimo pamaldos kovo 10 d. (trečiadienį) 13:30 val.

Reformatų Bažnyčios vardu, reikšdami užuojautą dėl skaudaus išsiskyrimo, dėkojame Dievui už brangią mūsų tikėjimo sesę ir meldžiame Jo paguodos likusiems artimiesiems ir visiems tikėjimo namiškiams.

Jei gyvename – Viešpačiui  gyvename,  jei mirštame – Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties. (Rom 14,8)