Rasa Jakubauskienė

Taip jau susiklostė, kad Lietuvos centre esantys Kėdainiai niekada nebuvo tik vieną kitą tautinę mažumą glaudęs miestas. O jei jau yra ne viena tautinė mažuma, vadinasi, bus ir kelios religinės bendruomenės, konfesijos. Tiesa, Kėdainių krašto istorikas Vaidas Banys kiek skeptiškai vertina vadinamąjį Lietuvos centro daugiakultūriškumą.

„Pirmiausia, Kėdainių istorija tautinių mažumų atžvilgiu nėra kažkuo labai ypatinga. Puiku, kad prieš porą dešimtmečių miestas atrado savo turistinį arkliuką, viliodamas svečius daugiakultūriu paveldu. Tačiau kartais persistengiame vienoje plaktuvėje maišydami tautinę įvairovę su tikėjimų įvairove. Šios sąvokos nėra tapačios. Kėdainiai į Babiloną panašėjo tik kelis istorinius periodus“, – pabrėžė istorikas.

Škotai prisidėjo prie tikėjimų įvairovės

Jo teigimu, pirmasis, gidų ir turistų mėgstamiausias, yra Kristupo Radvilos inicijuota miesto modernizavimo epocha.

„Tuomet čia buvo kviečiami amatininkai, mokslininkai, pirkliai. Norėdami būti labiau išskirtiniai, mes šį periodą istorinėje chronologinėje liniuotėje mėgstame ištempti šimtmečiais. Deja, jis truko gana trumpai ir po XVII a. vidurio siaubingų karų ir marų kurį laiką beveik neliko ne tik atvykėlių, bet ir vietinių gyventojų.

Po šio tvano kažkokia dalis mokslininkų ir specialistų sugrįžo. Tačiau tai nebebuvo ta kultūrinė įvairovė, kuri Kėdainius išskirtų iš daugelio regionų, ypač šalies pakraščiuose, kur buvo gausios vokiečių, totorių, rusų, gudų, karaimų ir kitos tautinės bendruomenės.

Niekuo nenustebinsime nei žydais, kurių buvo absoliučiai kiekviename miestelyje, nei vokiečiais, kurie vakariniuose regionuose dominavo ar šiauriniuose valdė didžiausius dvarus, – pasakojo V. Banys. – Svarbiausia, kad po tvano sugrįžo ir ėmė didėti škotų bendruomenė. Jie ir yra pagrindinis mūsų kultūrinis išskirtinumas Lietuvos istorijos kontekste lig pat XIX a. Kartu – ir konfesinis, nes tie patys škotai svariai prisidėjo ir prie miesto tikėjimų įvairovės.“

Krikščionybė sunkiai prigijo

Teiginiui, kad „populiariausia religinė mažuma – krikščionybė“, istorikas taip pat turi savo paaiškinimą: „Šis teiginys yra kiek komplikuotas. Tikriausiai pirmoji krikščionių mažuma į mūsų kraštus atvyko Vytauto laikais. Tai buvo kryžiuočių pilies prie Kunionių įgula. Tačiau netolerantiški žemaičiai po kurio laiko juos iš ten nesvetingai išvijo.

Kėdainiuose krikščionys religine mažuma buvo gal tik iki pastatant pirmąją bažnyčią ant aukščiausios miesto kalvos. Pasak legendų, iki krikščionybės įvedimo ten buvo kūrenama šventoji ugnis. Legendos gali turėti šiokį tokį pagrindą, nes net ir praėjus porai šimtų metų po krikščionybės įvedimo, naujas tikėjimas provincijoje labai sunkiai skynėsi kelią.

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pyko, kad daug kur krašte valstiečiai ir toliau gerbia žalčius ir garbina ąžuolus kaip šventus. Ąžuolyno likučių bažnyčios kalno apylinkėje dar buvo XX a. pradžioje, o vienas įspūdingos apimties galiūnas tebestovėjo kalno viršūnėje visai netoli didžiojo altoriaus.“

Vis dėlto bėgant metams, kaip pasakoja V. Banys, kai dauguma kėdainiečių priėmė naują tikėjimą, krikščionys beveik niekada nebebuvo mažuma.

„Neprabėgus nei šimtmečiui po bažnyčios pastatymo, Kėdainių dvarą pasiekė reformacijos banga. Pirmieji čia įsitvirtino radikalieji reformatai – arijonai. Gan ilgokai iš Šv. Jurgio sakyklos buvo sakomi arijonų pamokslai.

Visgi jų skelbiamos tiesos nelabai tiko valdančiajai konjunktūrai ir Kėdainių dvare įsitvirtino valdžiai nuosaikesni Jono Kalvino pasekėjai evangelikai reformatai.

Kėdainiams tapus miestu, jie netrukus perėmė ir Šv. Jurgio bažnyčią bei ilgam tapo miesto religine dauguma. Katalikai su šventovės praradimu nesitaikstė ir pradėjo kelis dešimtmečius trukusį teismų maratoną su miesto savininkais“, – apie naujų religijų atsiradimą ir nesutarimus kalbėjo istorikas ir dėstė tolimesnę jų eigą:

„Pagaliau bažnyčia buvo grąžinta katalikams, kurie, tuo metu sudarydami miesto religinę mažumą, gyveno daugiausia kairiajame Nevėžio krante. Reformatams perduodant šventovę, tarp katalikų ir protestantų buvo paskelbtas „taikos susitarimas“, galiojęs apie šimtmetį.“

Statė šventyklas

Kaip pasakojo pašnekovas, reformatai netrukus pasistatė bažnyčią ant kitos kalvos priešingame krante.

„Šioje vietoje buvo kuriamas naujas – Jonušavos miestas. Mažai abejonių, kad jo gyventojų daugumą sudarė evangelikai reformatai. Visgi, kitame naujo miesto gale buvo leista pasistatyti savo bažnyčią ir protestantiškosios reformacijos pradininko Martyno Liuterio pasekėjams – evangelikams liuteronams.

Daugumą jų sudarė vokiečiai. Tačiau apie pastarųjų gyvenimą miesto „aukso amžiuje“ duomenų labai mažai ir, ar jie Jonušavoje apskritai gyveno už savo klebonijos ribų, kol kas nėra žinoma, – žiniomis dalijosi V. Banys. – XVII a. viduryje Kėdainiuose buvo pastatytos dvi šventyklos.

Pirmoji, statyta apie 20 metų, nebeleido abejoti, kokia konfesija viešpatauja dešiniajame miesto krante. Renesansinė reformatų katedra, iškilusi virš rotušės ir didžiausio turgaus, išdidžiai žiūrėjo į senąjį gotikos šedevrą priešingame krante.

Antroji šventykla buvo gerokai kuklesnė, tačiau žymėjo dar vienų krikščionių atstovų – stačiatikių įsikūrimą mieste. Medinė stačiatikių bažnyčia ir vienuolynas stovėjo prie Knypavos Rinkos. Jonušas Radvila ją pastatė šio tikėjimo žmonos ir jos dvaro aplinkos dvasiniams poreikiams tenkinti.

XVII a. pabaigoje išmirus Biržų-Dubingių Radvilų linijai, pamažu baigėsi ir reformacijos epocha Kėdainiuose. Į Kėdainius įkėlė koją vienuoliai jėzuitai ir karmelitai. Pastarieji dešiniajame Nevėžio krante per kelis dešimtmečius pasistatė bažnyčią ir vienuolyną. Taika tarp katalikų ir reformatų baigėsi, dabar dėl užgrobtų valdų ilgai bylinėjosi protestantai.“ 

Įsigali žydai ir judaistinė kultūra bei tikėjimas

Istorikas sakė, kad nykstant škotams, kurie sudarė nemenką dalį miesto reformatų, daugėjo žydų, atnešusių čia judaistinę kultūrą ir tikėjimą.

„Jų aktyvumas Kėdainiuose tolydžio didėjo nuo XVIII a. Žydų veikla apogėjų pasiekė XIX a. pabaigoje, kai mieste jie ėmė sudaryti gyventojų, o kartu – ir religinę daugumą. Tuo metu čia veikė dvi sinagogos, keletas kloizų ir religinių mokyklų.

Lietuvos valstybės žlugimas sąlygojo ne tik žydų, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų suaktyvėjimą Kėdainių regione. XIX a. viduryje pas mus vėl užvirė daugiatautis katilas. Skirtumas buvo tik tas, kad jis virė ne tik mieste, kaip buvo Radvilų laikais.

Miesto, solidesne to žodžio prasme, jau nebuvo – jis teturėjo eilinio valsčiaus centro statusą. Iš miesto aukso amžiaus didybės liko tik sapnas, tad labiau pasiturintiems atvykėliams (nežydams) čia tiesiog nebebuvo ką veikti. Šie kūrėsi mūsų derlingos provincijos dvaruose ir palivarkuose. Į savo krikščioniškas šventoves jie suvažiuodavo šventadieniais“, – kalbėjo žinovas.

Anot jo, tuo metu išaugo Kėdainių liuteronų parapija: „49 metus joje ištarnavo kunigas Henrikas Adolfas Perzėkė. Aktyviausiais jo veiklos metais Kėdainių ir Ariogalos liuteronų parapijose buvo apie 1 500 tikinčiųjų – dvigubai daugiau nei Vilniuje ar Kaune.

Šitai sąlygojo gana palankus Rusijos požiūris liuteronų atžvilgiu bei po 1863 m. sukilimo Kėdainių dvarą perėmęs liuteronas Eduardas Totlebenas. Jis buvo gana tolerantiškas įvairių religijų atžvilgiu. Jo rūmų parke stovėjo nedidelės rusų ir bulgarų cerkvės bei musulmonų mečetė. Pastaroji iki šių dienų apipinta legendomis apie nekrikščionišką generolo meilę musulmonei…“ 

Nesutarimų neišvengta

Paklaustas, kaip sutarė religinės mažumos ir ar būta nesutarimų tarp jų, V. Banys tik šyptelėjo: „Be abejo, daugiakultūriškumas ir multikonfesiškumas yra tik dabartinių laikų turistinis pasididžiavimas. Etniniai, konfesiniai ir socialiniai skirtumai visada sąlygoja neišvengiamas įtampas.

Kėdainių atvykėliai taip pat kai kam kėlė nepasitenkinimą ir priešiškumą. Katalikų ir protestantų sugyvenimas turi kelių šimtmečių priešiškų santykių istoriją. Religinių karų pas mus išvengta, tačiau antagonizmo būta nemažai.

Ypač jis suaktyvėjo XVIII a., persekiojant reformatų kunigus, niokojant jų bažnyčias. Pavyzdžiui, po 1781 m. Kėdainių gimnazijos vyresnių klasių mokinių protestantų muštynių su katalikais mokykla kuriam laikui net buvo uždaryta.

Kėdainių stačiatikių kapinėse galime pamatyti keletą reformatų palaidojimų. Tai pasekmė to, kad jau XX a. viduryje katalikiškose kapinėse reformatams buvo pasiūlyta laidotis tik patvoryje.

Protestantai arijonai tol buvo vienodai ujami tiek katalikų, tiek ir giminingų reformatų, kol iš LDK turėjo visai išsikraustyti.

Evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai iš šono atrodo labai panašūs. Jie ne kartą Lietuvos istorijoje bandė vienytis, tačiau viduje turi kur kas daugiau skirtumų, nei panašumų.

Lietuviams atkūrus valstybę, prasidėjo šalies liuteronų bažnyčios vidinis skilimas. Ilgametis Kėdainių liuteronų bažnyčios kunigas P. Tittelbachas atkakliai priešinosi lietuvių liuteronų siekiams gauti lygiavertes teises sprendžiant savo Bažnyčios reikalus.“

Katalikų bažnyčios naikinimo metas

Istorikas pasakojo, kad XIX a. su rusų valdininkais ir kariuomenės įgulomis atėjo nauja valstybinė religija – stačiatikybė.

„Deja, tai nebebuvo tie kuklūs vienuoliai, prie Knypavos draugiškai gyvenę trijų kitų krikščioniškų bažnyčių apsuptyje. Imperinė provoslavija stojo į nuožmią kovą su kai kuriomis kitomis krikščionių konfesijomis.

Po 1863 m. sukilimo rusų taikinys tapo katalikų bažnyčia. Katalikai vilioti mesti savo tikėjimą, jų šventovių statymas draudžiamas, bažnyčios kalba rusinama, lietuviški maldynai uždrausti, – anuometes realijas nušvietė pašnekovas. –

Tuo tarpu katalikų bažnyčia pogrindyje sukūrė lietuviško religinio švietimo ir leidybos sistemą, kuri, vėliau prisijungus pasauliečiams knygnešiams, pavertė niekais visas pravoslavinimo pastangas. Kėdainių regione turime ne vieną tos epochos herojų.

Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Jonas Buterlevičius. Už nesutikimą įvesti rusų kalbą savo bažnyčioje jis buvo nuteistas ir ištremtas į Kareliją, Oloneco guberniją.

Krakių Šv. apaštalo Mato bažnyčios šventoriuje palaidotas vienuolyno kapelionas Mateušas Kaziliauskas. Už lietuviškos katalikiškos spaudos organizavimą jis buvo ištremtas į Archangelsko guberniją, kur prie Šiaurės Dvinos upės praleido 31-erius metus…

Laukagalio miško viduryje įsiterpusiame Sudargalio bajorkaimyje gimė kunigas Antanas Vytartas. Jis buvo vienu produktyviausių draudžiamos lietuviškos katalikiškos spaudos leidybos organizatorių, parengusiu daugiau kaip tris dešimtis knygų.“

Pasak V. Banio, Lančiūnavos dvaro koplyčią mėginta paversti stačiatikių cerkve, vėliau pastatytoje mūrinėje bažnyčioje buvo draudžiama aukoti mišias. Tačiau lančiūnaviškiai rinkdavosi melstis slapta. Kuo kartais baigdavosi toks savo tikėjimo gynimas, rodo Kražių skerdynių istorija.

Vidiniai konfesijų nesutarimai

Kova tarp brukamos stačiatikybės ir katalikų bažnyčios, anot istoriko, buvo bekompromisė.

„Rusų valdžia XIX–XX amžių sandūroje ėmė demonstruoti galią rekonstruodama ar statydama bažnyčias miestų centruose. Savo bizantinius kupolus jos iškėlė ir Kėdainiuose bei Akademijoje.

1895 m. į po gaisro rekonstruotos Kėdainių cerkvės šventinimo ceremoniją atvykęs pats Kauno gubernatorius vietos rusams skelbė, kad jie privalo būti šio krašto misionieriai, nešantys čia pravoslavišką šviesą… – pasakojo pašnekovas. – Šios politikos pasekmė buvo ir kitų religinių mažumų – ukrainiečių stačiatikių bei rusų sentikių pasirodymas Kėdainių provincijoje.

Pirmųjų daugiausia buvo atkelta į Dotnuvos apylinkes. Valinavoje jiems buvo pastatyta cerkvė ir mokykla. Antrieji apsigyveno keliose vietovėse – palei Žibartonis, Lipliūnuose, Norbutiškėse, Pelėdnagiuose. Iš šio kaimo jie buvo atkelti į Nociūnus, kur gyveno iki pat sovietinės melioracijos vajaus.“

V. Banys priminė istoriją, kai stačiatikių ir sentikių tarpusavio priešiškumas siekia dar XVII a. epochą, kai sentikiams oficiali bažnyčia paskelbė anatemą, jie buvo prakeikti, masiškai žudomi ir persekiojami. Tik XX a. bažnyčių santykiai normalizavosi.

„XIX a. tikybiniai mūšiai aprimo, tačiau tautiniai procesai konfesijas ėmė skaldyti iš vidaus. Lietuvos katalikai, sunkiai kovodami prieš brukamą stačiatikybę, įsivėlė į dar sunkesnį vidinį karą. 

Vadinamieji lenkomanai paskelbė dogmą, kad katalikų bažnyčia Lietuvoje yra lenkų bažnyčia ir jokios kitos tautinės apraiškos joje nepageidaujamos. Lietuviškos pamaldos buvo trukdomos, per giedojimus buvo švilpiama ar net keliamos muštynės.

Visoje Lietuvoje nuskambėjo įvykis, kai iš Šėtos bažnyčios 1901 m. buvo išmestas jubiliejinis kryžius su lietuvišku užrašu. Kunigai litvomanai bažnytinės vyresnybės buvo baudžiami, keliami į skurdesnes parapijas ar žeminami tarnyboje“, – apie prieš kiek daugiau nei šimtmetį vykusius nesutarimus kalbėjo istorikas.

Pasak jo, Pirmojo pasaulinio karo tiek pradžia, tiek pabaiga vėl permaišė tiek kultūrines, tiek konfesines kortas istoriniame Kėdainių žaidime:

„Karo pradžioje į Rusiją buvo evakuotos stačiatikių ir sentikių bendruomenės bei pusiau prievarta ten pat iškeldinti žydai. Tačiau su kariuomene atėjusi vokiečių valdžia aktyvizavo liuteronų veiklą. Po karo į atsikūrusią Lietuvos valstybę sugrįžo žydai ir sentikiai, tuo tarpu dauguma stačiatikių jau nebegrįžo ir pravoslavijos epocha baigėsi.

Vidiniame katalikų bažnyčios konflikte kultūrinio ir politinio flagmano statusą praradusiems lenkomanams teko pripažinti litvomanų pergalę. Į seniausią miesto bažnyčią greitai grįžo lietuvių kalba, tuo tarpu Šv. Juozapo bažnyčioje dar dešimtmetį buvo meldžiamasi tik lenkiškai.“

Kėdainiuose išsitenka keli tikėjimai

Kaip pasakojo V. Banys, Antrasis pasaulinis karas vienus tikėjimus iš Kėdainių religinio žemėlapio visai išbraukė, o visa karo baigtis turėjo tragiškų padarinių visoms konfesijoms: 

„Sudegė Truskavos, Labūnavos, Pagirių bažnyčios. Žydai buvo išžudyti, senieji liuteronai pasitraukė visiems laikams. Išskyrus seniausią Šv. Jurgio ir naujausią – Viešpaties Atsimainymo, visos kitos miesto šventyklos buvo uždarytos ir išniekintos, kai kur rajone visai nugriautos (Akademijoje ir Aristavoje).

Sovietinė kovinio ateizmo doktrina persekiojo tikinčiuosius, grūdo į Sibiro lagerius kunigus ir vienuolius. Tarp garsiausiųjų toje kovoje užgrūdintų dvasininkų – lageryje miręs vėliau susprogdintos Akademijos bažnyčios rektorius Fabijonas Kemėšis, du kartus lageryje kalintas Algirdas Dobrovolskis, nepalenkiamas Josvainių klebonas Leonas Kalinauskas.

Lageryje garsiojo kalinių maldyno leidybą suorganizavusiai ir už tai nukankintai Adelei Dirsytei rengiama paskelbimo palaimintąja byla.“

Apibendrindamas Kėdainių religinę istoriją ir nesutarimus, V. Banys kiek lengviau atsikvėpė:

„Nepaisant fizinio ir dvasinio teroro, dauguma religinių mažumų ir didumų sulaukė mūsų dienų. Kartais miesto gatvėse galime pamatyti net nacių negailestingai naikintų senųjų arijonų tikėjimo „giminaičių“ – Jehovos liudytojų.

Kėdainių apylinkėse tebegyvena ir keletas senųjų protestantų palikuonių. Kėdainių reformatai prieš porą dešimtmečių išgyveno net bažnyčios pakilimą, deja, kunigo išvykimas parapijos augimą sustabdė.

Stačiatikiai turi savo šventiką, bendruomenė, nors ir sumažėjusi, tačiau gyvuoja. Sentikiai po sovietinės melioracijos pasklido po gretimas apylinkes, nemažai jų apsigyveno Kėdainiuose, Biliūno gatvėje. Mociūnuose iki šiol veikia sentikių kapinės. Pirmojo jose palaidoto sentikio ainis domisi savo bendruomenės istorija ir ieško savo šaknų tolimoje Rusijoje.

Pastangos visada duoda vaisių ir, tikėkimės, ateityje mūsų mažumų istorija praturtės įdomiais atradimais.