Justina ŠVEIKYTĖ

Prieš pusę tūkstančio metų Vokietijoje įsižiebusi Reformacija negrįžtamai pakeitė Europos istoriją ir kultūrą, padėjo pamatus šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, pakeitė visuotinės Bažnyčios veidą ir paliko neišdildomą žymę Lietuvos istorijoje.

„Iš tiesų, praėjusieji, jubiliejiniai, 500-ieji metai nuo Reformacijos pradžios buvo svarbūs ne vien reformatams. Ir ne vien evangelikams. Įvykiai, sekę po Reformacijos pradžios, buvo svarbūs visai Lietuvai. Nors Reformacijos banga, toji žinia, buvo būtent Bažnytinis judėjimas, tai kartu – sąžinės, laisvės prabudimas, tiesos pliūpsnis.

Ir ne vien. Juk to pasekmė buvo ir lietuvių kalba, ir Martyno Mažvydo pirmoji lietuviška knyga, ir kultūrinis prabudimas. Ir dar daugelis kitų gerų, teisingų, pažangių įvykių. Tad norėtųsi, kad toji Reformacija mūsų širdyse tęstųsi ir toliau“, – šypteli iš Kėdainių rajono, Naujaberžės kaimo (Dotnuvos sen.), kilęs Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo dvasininkas, vicesuperintendentas, Vilniaus parapijos klebonas, Kėdainių ir Panevėžio parapijų administratorius Raimondas STANKEVIČIUS.

Pavyko ištrūkti iš užribio

– Tai kokie gi tie jubiliejiniai 2017-ieji buvo evangelikams reformatams? – „Rinkos aikštė“ paklausė R. Stankevičiaus.

– Labai svarbūs, labai intensyvūs, kartkartėmis – sunkūs ir varginantys, bet vis vien džiaugsmingi. Mano vertinimu, tikslas pasiektas – Reformacijos žinią, o kartu su ja – ir Evangelijos žinią – paskelbti pavyko. Tikiu, kad daugelis žmonių, kurie apie ją net girdėję nebuvo, praėjusiais metais sužinojo, kas gi toji Reformacija ir kuo ji svarbi. Bet kartu yra ir abejonių, kad dažnai kultūrinis, istorinis Reformacijos aspektas užgožė pagrindinę Reformacijos žinią – dvasinį aspektą, Evangelijos supratimą, Reformacijos – kaip krikščionybės atnaujinimo – reikalingumą.

Pirmoji 2017 metų pusė mums buvo labai įtempta – reikėjo visiems skelbti, garsiai šaukti apie Reformaciją, apie jos esmę, tikslus ir pasekmes, apie šiuos metus. Buvo daug veiklos, susijusios būtent su sklaida. Tačiau ne kartą pasidžiaugiau tuo, kad antroje metų dalyje situacija kardinaliai pasikeitė. Sklaida užsiiminėti nebereikėjo. Tuomet jau mes buvome kviečiami į renginius – prašomi dalyvauti, skaityti pranešimus, skleisti, aiškinti Reformacijos žinią. Galima sakyti, kad pirmąjį metų pusmetį stengėmės būti ir galiausiai buvome išgirsti, o antrajame daugiau konsultavome kitus – ką, kur ir kaip daryti, kur dėti akcentus ir apie ką nereikia kalbėti (šypteli).

Be galo džiugina tai, kad jubiliejinius metus, Reformacijos sukaktį, labai aktyviai minėjo ne vien didieji miestai, bet ir provincija – tokie miestai kaip Naujoji Akmenė, Jonava, Rokiškis, Utena, Anykščiai ar Šilutė. Riešė, Priekulė. Na, be abejo Biržai – reformatų sostinė. Praktiškai visuose miestuose ir miesteliukuose, kuriuose yra bent kokia evangeliška bendruomenė – ten ir šventė šį gražų jubiliejų (šypteli).

Reformacijos 500-sios metinės buvo didelė šventė ne vien mums, evangelikams reformatams. Tai – visų evangelikų, visų protestantų šventė. Pastebiu, kad Lietuvoje dažnai žinomos tik tos devynios, valstybės pripažintos tradicinės religinės bendruomenės, ir iš jų – dvi protestantiškosios – liuteronai ir reformatai, tačiau kiti evangelikai tarsi lieka užribyje.

Taip, pirmiausia minime Martyno Liuterio Reformaciją arba liuteroniškąją Reformaciją, bet ji „pagimdė“ ir kitas evangeliškas Bažnyčias – reformatų, sekmininkų, anglikonų, metodistų, „Tikėjimo žodžio“ ir daugelį kitų. Praėjusiais metais būtent su pastarąja glaudžiausiai ir bendradarbiavome organizuodami Reformacijos metų renginius.

– Per visą Lietuvą, nuo vieno šalies krašto iki kito ir atgal, vilnijo Reformacijos pradžios jubiliejui skirti renginiai. Įvairios konferencijos, paskaitos, pranešimai, ekskursijos, koncertai ir šventinės pamaldos gerokai peržengė šimto renginių ribą. Kuris gi visoje šitoje renginių gausybėje labiausiai išsiskyrė jums pačiam?

– Pirmiausia, galbūt, išskirčiau labai įspūdingą renginį Vilniuje, evangelikų reformatų bažnyčioje, kuris buvo pavadintas „Naktinė Žodžio misterija“ ir vyko Kultūros nakties metu. Tai buvo stilizuotos pamaldos, su daug įvairios muzikos, ir ne vien reformatų. Aišku, pradėjome nuo šimtas aštuoniasdešimtosios giesmės – „Tvirčiausia apsaugos pilis“ – kuri yra Reformacijos himnas. Mintis buvo tokia: pamaldas pradėti senoviniu, XVI–XVII a. stiliumi, o pabaigti... XXII–ojo amžiaus stiliumi (juokiasi). Daug muzikos, chorai, gitaros... Mano akimis, įspūdis buvo išties neblogas.

Pusantros valandos trukmės Misterija tą patį vakarą pasikartojo dusyk – aštuntą valandą ir dešimtą. Man labai paglostė širdį tai, kad vienas mano pažįstamas, krikščioniškosios gimnazijos direktorius, pirmosioms pamaldoms atėjęs į bažnyčią, joje tiesiog... nebetilpo. „Niekis, sako, ateisiu dešimtą“. Sugrįžęs į vėlesniąją Misteriją vietą prisėsti jis rado, bet bažnyčia ir antrą kartą buvo pilna, netrūko stovinčių žmonių.

Dar įdomu tai, kad ruoštis Misterijai buvo pradėta jau prieš du mėnesius. Būtent tiek laiko bažnyčios vidurinėje dalyje augo joje pasodinti kviečiai. Ne šiaip augo – dar ir gražiai sužaliavo. Šios meninės instaliacijos autoriaus, Vilniaus dailės akademijos dekano dr. Česlovo Lukiansko mintis buvo tokia: parodyti, jog kaip tie kviečiai, taip ir Reformacija, Dievo žodis, Evangelijos žinia, laistoma ir prižiūrima toliau auga, stiebiasi ir tikrai duos derlių laikui atėjus.

Ir dar kitas, jau metų pabaigoje kultūros, meno žmonių inicijuotas nuostabus renginys – opera „Liuterio durys“ – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir režisieriaus Gyčio Padegimo bei kitų garsių teatralų bei muzikų kūrinys. Tai buvo labai drąsus ir išskirtinio meninio lygio kūrinys.

Kėdainiai: griežia ne pirmu, bet ir ne paskutiniu smuiku

– Vienos rankos pirštų nepakaktų suskaičiuoti ir Kėdainiuose, viename iš istorinių Lietuvos evangelikų reformatų centrų, pernai nugriaudėjusių šventinių renginių. Sakykite, kelintu smuiku jubiliejiniais metais griežė Kėdainiai, Raimondai? Kokią partiją jie šiandien atlieka Lietuvos Evangelikų reformatų bendruomenės „orkestre“?

– Istorinis miestas – taip, bet šiandien Lietuvos evangelikų reformatų sostine vadiname ir laikome Biržus. Lietuvoje yra dvi reformatų Sinodo raštinės – būtent Biržuose ir Vilniuje. Iš sostinės „valdomi“ Kėdainiai. Ši parapija nedidelė. Tačiau renginių ir Kėdainiuose netrūko.

Birželio 3d. šiame mieste, Reformatų bažnyčioje, nuskambėjo dvyliktasis tarptautinis festivalis „Skambėk, jaunyste“, kuriame dalyvavo Panevėžio miesto Juozo Balčikonio gimnazijos ir rajono muzikos mokyklos jungtinis jaunių choras bei „One voice“ choras iš Didžiosios Britanijos. Jaunųjų atlikėjų buvo kone šimtas penkiasdešimt, klausytojų, sakyčiau, irgi panašiai. Na, tiek, kiek sutelpa bažnyčioje (šypteli).

Birželio 18 d. vyko Erskine krikščioniškojo koledžo iš Amerikos choro koncertas Reformacijos 500 metų jubiliejui.

Daug veiklos Kėdainiuose turėjome rugsėjį. Mėnesio viduryje – Europos paveldo dienų renginiai liuteronų ir reformatų maldos namuose, konferencija „Reformacijos palikimas Kėdainiuose ir Lietuvoje“. Paskaitas skaitė tokie puikūs savo srities žinovai kaip Evangelinio Biblijos instituto dėstytojas, teologas Holger Lahayne ir Lietuvos edukologijos universiteto Humanitarinio ugdymo fakulteto doc. dr. Deimantas Karvelis. Šią konferenciją po savaitės pakeitė kita tarptautinė konferencija „Reformacija ir Lituanistika“, vykusi „Grėjaus name“, vėlgi su profesoriumi D. Karveliu ir pranešėjais ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado, Vokietijos.

Na, o išvykus šiems lektoriams, mėnesio pabaigoje, „atvyko“ „Reformacijai – 500“ dvidešimt devynių koncertų ciklo programa. Joje be nuostabių reformatų ir evangelikų giesmių buvo skelbiamas Dievo žodis, paskelbtos pagrindinės didžiųjų reformatorių mintys apie Šventojo Rašto reikšmę, Tikėjimą, Viešpatį Jėzų Kristų ir  Jo Malonę.

Spalio pabaigoje Kėdainiai su Šviesiąją gimnazija priešakyje tapo reikšminga docento Gintaro Labučio ekskursijos drauge su Karo akademijos turistų klubu „Reformacijos takais Lietuvoje“ stotele.

Spalį daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė organizavo respublikinę konferenciją „Reformacijos istorija vidurio Lietuvoje“. Joje pranešimą skaitė ir buvęs Kėdainių evangelikų reformatų parapijos klebonas, šiuo metu – biržietis – kunigas Rimas Mikalauskas.

– Vienas įspūdingiausių jūsų vardintų renginių – koncertų programa „Reformacijai – 500“, kurioje pasirodė Valstybinis choras „Vilnius“, nacionalinės premijos laureatai – Čiurlionio styginių instrumentų kvartetas – ir operos solistas Jonas Sakalauskas. Tokie žymūs, ne vien Lietuvoje vertinami atlikėjai, muzikantai, koncertas – nemokamas, sutraukė minią žmonių. Kaip manote, kiek to ciklo koncertuose, visoje Lietuvoje, dalyvavo kitas tikybas išpažįstančių žmonių?

– Paprognozuosiu – Kėdainiuose šio koncertų ciklo renginyje – maždaug penki procentai susirinkusiųjų buvo reformatai ir liuteronai (šypteli). Apskritai, daug praėjusiais metais vykusių renginių buvo, pavadinkime, ne vien mūsų Bažnyčios, bet ir Kultūros ministerijos didelė dovana kitų konfesijų atstovams.

Išties, priešingai nei jūsų minėtame koncerte Kėdainiuose, kai kuriuose praėjusių Reformacijos metų renginiuose ypač kai jie buvo organizuojami nesitariant su Bažnyčia, trūko esminės informacijos apie Reformacijos metines. Pirmiausia tai – ne tik kultūra ir švietimas, lietuvybė, o dvasinis prabudimas. Visa kita – Reformacijos pasekmė.

Na o sugrįžtant prie tikinčiųjų, jų tikėjimo neturiu kaip pamatuoti (šypteli). Sunku pasakyti, kiek tiksliai rinkosi tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Bet... jeigu bent vienas žmogus iš pastarųjų susimąstė, pagalvojo klydęs ir įtikėjo – tai ačiū Dievui.

– Kėdainių evangelikų reformatų bendruomenė buvusi pakankamai stipri dar visai neseniai, apie 2000-uosius. Kaip manote, ko reikia, kad šiame mieste bendruomenė ir vėl sustiprėtų?

– Jeigu šiuo metu į Kėdainius ar bet kurį kitą miestą, kuriame yra bent minimali reformatų bendruomenė, gyventi ir tarnauti atvyktų kunigas – bendruomenė atgytų. Bėda ta, kad Lietuvoje nepakanka evangelikų reformatų kunigų. Mūsų – vos šeši. Du jų – Vilniuje, iš kurių vienas, aš, aptarnauju dar ir Kėdainių bei Panevėžio parapijas. Du kunigai – Biržų krašte, vienas – Kaune, o dar vienas, „skolintas“ – Šiauliuose. Tai – reformatų parapiją aptarnaujantis liuteronų kunigas.

Pats mokiausi Klaipėdos universiteto teologijos katedroje, kurios evangeliškosios teologijos programa, deja, prieš daugmaž trejus metus buvo uždaryta dėl nepakankamo norinčiųjų studijuoti kiekio. Turime gerą aukštąją mokymo įstaigą – Evangeliškąjį Biblijos institutą – bet jis vis dar nėra akredituotas Lietuvoje. Šios įstaigos diplomas pripažįstamas kaip viduriniojo bažnyčios tarnautojo lygio. Vis tik reikia pripažinti, kad instituto ir jo dėstytojų lygis – labai geras. Šiuo metu turime vieną lietuvį studentą, ketinantį tapti evangelikų reformatų kunigu, kuris šiuo metu studijuoja Amerikoje. Dar turime du kandidatus studijuoti toje pačioje reformatų teologijos seminarijoje valstijose.

„Kalvinai"  meldžiasi „kalvinkėje“… bet ar tikrai?

– Kėdainiečiai reto grožio ir neeilinės akustikos Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią šnekamojoje kalboje neretai pavadina „kalvinke“, o šią konfesiją išpažįstančiuosius – „kalvinais“. Priminkite dar kartelį visiems ir kiekvienam atskirai, kodėl taip sakyti yra ne tik neteisinga, bet dar ir nemandagu?

– Na, žodis „kalvinai“ neabejotinai kilęs nuo Kristaus mokslą labai tiksliai ir, manau, teisingiausiai išdėsčiusio didžiojo Reformatoriaus Jono Kalvino vardo ir yra priskiriamas jam. Tačiau... regis, kalbėdami apie mūsų brolius, sakome „liuteronai“, ir juk viskas gerai, ar ne? Bet juk nesakome „liuteriai“. O bernardinų juk nevadiname kaži kokiais „bernardais“? Tiesiog teisingiau būtų sakyti kalvinistai, ne „kalvinai“. Istoriškai „kalvinais“ buvome vadinami šiek tiek pašiepiančiai: „O, žiūrėk, čia „kalvinai“…“ Žinoma, geriausia sakyti evangelikai reformatai. Arba tiesiog reformatai.

– Romos katalikų Bažnyčioje yra taip: pakrikštijo, ir tu jau katalikas. Skirtingai negu Romos katalikai, jūsų konfesijos išpažintoju tampama tik pačiam patvirtinus savo išpažinimą. Kaip ir kada tai įvyksta?

– Tiesa, evangelikų reformatu arba liuteronu tampama kuomet žmogus, pats suvokdamas, kur einantis, patvirtina savo išpažinimą reformatų Bažnyčioje. Šis veiksmas vadinamas konfirmacija, o ją atlikti galima sulaukus daugmaž penkiolikos. Kas be ko, tai nereiškia, jog sulaukus šešioliktojo gimtadienio konfirmacijos atlikti nebegalima (šypteli). Mano tėvelis savo tikėjimą reformatų Bažnyčioje patvirtino būdamas septyniasdešimties. Vilniuje konfirmaciją kartą paliudijome vyriškiui, kuriam buvo aštuoniasdešimt.

Tikinčiųjų procentinė išraiška nemažėja

– Pabaigai, ko gero, mėgstamiausias mano klausimas, kurį jums užduodu nebepirmąjį kartą: priminkite, Raimondai, kiek gi tikinčiųjų vienija evangelikų reformatų Bažnyčia Lietuvoje, ir kiek jų turite čia, Kėdainiuose?

– O man šis klausimas turbūt nemėgstamiausias (šypteli). Bet aš jau turiu paruošęs jums tinkamą atsakymą. Tik jį pradėsiu papasakodamas trumpą istoriją.

Vasarą buvau pakviestas į Kėdainių miesto šventę. Su žmona Džiuljeta atvykome anksčiau, užsukome į evangelikų reformatų bažnyčią. Tuo metu profesorius D. Karvelis Kėdainiuose vedė ekskursiją „Kunigaikščių Radvilų keliais“, skirtą Reformacijos jubiliejiniams metams, ir kaip tik su grupe užsuko ten pat. Mudu su Džiuljeta stovėjome nuošaliau, kamputyje, bet pro profesoriaus akis nepraslydome (juokiasi). D. Karvelis pakvietė mus prie ekskursijos dalyvių, prasidėjo diskusija. Kažkas iš grupės uždavė man jūsų „mėgstamiausią klausimą“. „Deja deja, sakau, nedaug. Sąraše – dvidešimt penki, į pamaldas susirenka apie dešimt. Likusieji jose pasirodo tik per didžiąsias metų šventes, o dar kokie penki neateina niekad... “ O profesorius čia pat suskubo mane nuraminti: „Raimondai, juk Dievo žodis sako: „Kur du ar trys mano vardu ten ir aš esu“.“ Be abejo! Nėra svarbu kiek, tebūnie du ar trys, bet jeigu jie Dievo, Viešpaties Kristaus vardu, tai – kur kas geriau nei trisdešimt ar trys šimtai formalių istorinių-kultūrinių žmonių, kurie ateina ne Jėzaus vardu, bet dėl mados, tradicijos, dėl žmonių akių, kurie gal būt netiki, o tik deklaruoja esą tikintys. Taigi, Lietuvoje evangelikų reformatų iš viso – apie 0,2 proc. nuo visų gyventojų. Tai – netoli septynių tūkstančių žmonių. Didžioji dalis –Biržuose. Džiugu tai, kad nuo 2012-ųjų reformatų tikinčiųjų procentinė išraiška nesumažėjo. Be abejo, sumažėjo bendrai, nes kaip ir visoje Lietuvoje – daug emigravusiųjų žmonių, tačiau dalis, lyginant su kitų tikybų ar netikinčiais, liko tokia pat. Netgi truputį padidėjo.

– Na o kiek gi Lietuvoje turime jūsų brolių – evangelikų liuteronų?

– Tarp 18 ir 19 tūkstančių. Tai – daugiau nei dvigubai negu mūsų, evangelikų reformatų. Mes – kuklesni, mažesni. Bet juk – kur du ar trys Dievo vardu... (šypteli).

 

 

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677
Rimas Mikalauskas 8 686 66383
Sigita Veinzierl 8 681 66661
Raimondas Stankevičius 8 655 43678
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960
Romas Pukys 8 650 50302
Juozas Mišeikis 8 606 09273

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas