1647 metais pasirodęs presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas reformuotoje kalvinistinėje tradicijoje yra paskutinis tos epochos reikšmingas protestantų išpažinimas. Atsitiktinai sudarytas tuo pačiu metu kaip ir Vestfalijos taika, jis taip pat užbaigia ir reformacijos kaip konfesijų formavimosi bei konfliktų epochą. Be to, šis išpažinimas yra ne tik paskutinis tarp gausių bažnytinių dokumentų, bet ir, galima drąsiai sakyti, – jos karūna. Kažin ar surastume kitą išpažinimą, tokį tikslų žodžiu ir tokį precizišką išraiška. Jis – lyg deimantas, virtinę metų šlifuotas daugiau negu šimto teologijos žinovų ir praktikų. Anglosaksiškoje erdvėje iki šių dienų jis yra vienas žinomiausių protestantiškų tikėjimo išpažinimų. Be to, šis išpažinimas nurodo kitokį vienybės bei susitaikymo kelią, negu švietėjiškoji teologija: plataus ir tvirto susitarimo svarbiausiais klausimais, biblinės tiesos išsaugojimo ir išlaikymo bei atvirumo kritikai kelią.