Idėjos, istoriniai pėdsakai, perspektyvos

Baigiantis Reformacijos jubiliejinių metų šurmuliui leidykla Ganytojas išleido Lietuvos evangelinių Bažnyčių parengtą leidinį REFORMACIJA PRAEITYJE IR DABAR. Idėjos, istoriniai pėdsakai, perspektyvos. Šios į Vyriausybės patvirtintą Reformacijos metų minėjimo priemonių planą įtrauktos knygos autoriai iš skirtingų Lietuvos evangelinių Bažnyčių (evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, baptistų ir „Tikėjimo žodžio“ bendrijos) apžvelgia Reformacijos idėjas, istorinį ir kultūrinį jos paveldą bei perspektyvas. 

Sudarytojas teologas Holger Lahayne, LERB Sinodo kuratorius, lektorius.

Jūsų dėmesiui siūlome Evangelikų reformatų generalinio superintendento kunigo Tomo Šerno įvadinį straipsnį, puikiai atskleidžiantį šio leidinio paskirtį bei problematiką.

***
Kuo jūs skiriatės nuo katalikų?

Kun. Tomas Šernas

Verta pradėti nuo paprastų klausimų. „Kas jūs esate? Kuo skiriatės nuo katalikų?“ – tokius klausimus išgirsta dažnas, jei ne kiekvienas, Lietuvos evangelikas, jeigu pokalbyje paaiškėja jo tikėjimas. Taip pat kyla klausimų ir dėl mums priskiriamų pavadinimų. Kas mes tokie, jeigu skiriamės nuo katalikų? Gal „eretikai“, „sektantai“ ar „paklydę broliai“?

Į klausimą „Kas mes esame?“ atsakyti reikia ir kitiems, ir sau patiems. Ar krikščionys evangelikai yra Bažnyčia ar bendruomenė? Atsakymas priklauso nuo to, kaip suvokiame save ir savo tikėjimą.  Pavyzdžiui, Biblijoje, Apreiškime Jonui visos krikščionių bendruomenės vadinamos bažnyčiomis (eklezijomis). Tačiau visai kitaip į minėtą klausimą atsako skirtingos konfesijos, besivadovaujančios savo teologiniu požiūriu. Romos katalikai laiko save vienintele tikra Bažnyčia, Rytų krikščionis ortodoksus jie traktuoja kaip atsiskyrusius, susilpnėjusius, tačiau iš dalies galinčius vadintis bažnyčios vardu. Visi kiti, katalikų požiūriu, turėtų vadintis krikščioniškomis bendruomenėmis, bet ne bažnyčiomis.

Tačiau ortodoksai mano kitaip: kaltina Vatikaną hegemoniškumu ir abejoja, ar Romos katalikai ir visi kiti krikščioniški mokymai iš Vakarų gali vadintis Bažnyčios vardu. Neseniai vykę Rytų krikščionių susirinkimai parodė nevienareikšmišką požiūrį į Vakarų krikščionis. […] Pasak ortodoksų, vienuolių ir krikščionių „vienybės atstatymą“ reikėtų suformuluoti aiškiau – kaip „nuo tiesos (ir ortodoksų Bažnyčios) nutolusių krikščionių sugrįžimą“.

Atsakydami į klausimą, kuo skiriamės nuo katalikų ar ortodoksų, mes remiamės teologiniais išpažinimais, kurie tuos skirtumus ir nurodo. Liuteronus, presbiterijonus, reformatus ir daugelį kitų evangelinių bažnyčių ir bendruomenių vienija panašus teologinis požiūris į Bažnyčią. Skiriama nematoma ir matoma bažnyčia. Nematoma, dvasinė Bažnyčia, yra visuotinė, Jėzaus Kristaus įsteigta, Jo vadovaujama ir Jo malonės išlaikoma. Matomoji bažnyčia kitokia; ji susiskaldžiusi, kenčia ir kovoja, klysta ir daro nuodėmes. Reformatų ir presbiterijonų išpažinimuose teigiama: „Visuotinę, arba katalikišką, Bažnyčią, kuri yra neregima, sudaro visi išrinktieji, kurie buvo, yra ir dar bus suvienyti Kristuje.“ „Regimoji Bažnyčia, kuri irgi yra visuotinė, arba katalikiška, neapsiriboja viena tauta. Ją sudaro visi, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą, taip pat ir jų vaikai. Ši Bažnyčia yra Viešpaties Jėzaus Kristaus Karalystė, Dievo namai ir Jo šeima, ne joje nėra įprastos išgelbėjimo galimybės.“ „Nepripažįstame kitos Bažnyčios galvos, išskyrus Kristų. Nepripažįstame, jog kiekviena Bažnyčia, kuri giriasi esanti tikroji, iš tiesų yra tikra Bažnyčia.“

Iš šių išpažinimų akivaizdu, jog savo konfesiją ir denominaciją bei visas kitas jaunas ar istoriškai pačias seniausias bažnyčias galime įvardinti kaip krikščioniškas bendruomenes. Taigi atsakydami sau ir kitiems, kuo mes skiriamės nuo katalikų, galime sakyti, jog kitaip traktuojame vadinamąją visuotinę Bažnyčią. Ji – tai „visi išrinktieji, kurie buvo, yra ir dar bus suvienyti Kristuje“. […]

Apologiškai kalba visos religinio diskurso šalys – skirtingų konfesijų ir bendruomenių tikintieji, netikintieji, religinės politikos lobistai. Minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, klausimų daugėja. Į juos atsakinėjant, stengiamasi iškelti tiesą ir dorybes, apginti savo požiūrį. Tokį diskursą galima pavadinti apologiniu kalbėjimu ir rašymu apie Reformaciją.

Galima kalbėti ir kitaip. Tirti Reformaciją ir jos procesus, taikant mokslinius metodus. Tai mokslinis požiūris, neretai turintis menamo objektyvumo pretenziją. Kartais manoma, kad mokslinio objektyvumo bus daugiau, jeigu Reformacijos reiškinius tirs evangeliškumo neapologizuojantis ar nedemonizuojantis, o dar geriau – agnostiškas tyrėjas. Tačiau krikščionybė yra gyvybinga sistema, kurios neįmanoma suprasti, ją dekonstruojant kokiu nors moksliniu metodu arba vadovaujantis mėgstama ideologine schema. Dekonstruojant lieka labai nedaug. Netikintis tyrėjas įžvelgia tik tai, ką yra pasiruošęs ir išmokęs įžvelgti. Tačiau jis gali nepastebėti arba ignoruoti tai, kas yra už jo dėmesio ribų.

Be abejo, Reformaciją galima ir reikia tirti moksliniais metodais. Taip atskleidžiami nežinomi faktai ir kyla naujų interpretacijų. Tačiau skaitytojas turi suprasti, kad jam pateikiama tik ta dalis, kurią „užčiuopė“ mokslinis metodas ir kurią tyrėjas siekė atskleisti. Tai gali būti panašu į filtrą, kuris pritaikytas tam tikriems dalykams rasti, o kitiems ignoruoti. Kaip žinia, istorinis Reformacijos tyrinėjimas stengiasi nesivelti į teologinius klausimus, o iš religijos fenomeno tyrėjas pasirenka tik jį dominančius reiškinius. Pavyzdžiui, švietimo, lyčių stereotipų pokyčius, architektūrą, kultūrų sąveiką, naujovių priėmimą, giesmių giedojimą, vergystės panaikinimą, leidinių dedikacijų skirtumus ir panašiai. Toks požiūris į Reformacijos procesus yra mokslinis. Jis negali apimti viso fenomeno ir nesistengia to daryti. Tai tarsi žvilgsnis iš viršaus, iš išorės. Krikščionybė tampa „priemone“ darbui, kurio galutinis tikslas – moksliniu būdu suvokti permainas visuomenėje.

Be minėtų apologinio ir mokslinio kalbėjimo būdų apie Reformaciją, galimas ir kitoks diskursas, kuris ir pateikiamas šiame leidinyje. Šios rinktinės straipsnių autoriai, tikintys ir praktikuojantys krikščionys evangelikai, nekalba apie Reformaciją tarsi pašaliečiai, tiriantys svetimą, mažai suvokiamą reiškinį „iš išorės“, bet veikiau priešingai. Autoriai iš skirtingų evangelinių konfesijų patys yra Reformacijos  „viduje“, jie jai „priklauso“. Manau, kad kalbant apie kasdienį gyvenimą, jie ir gyvena joje.

Čia kyla dar vienas klausimas dėl terminologijos taikymo. Istorinis mokslinis požiūris teigia, kad Reformacija, kaip istorinis reiškinys, yra pasibaigusi XVII amžiuje. Dabartinės insinuacijos apie Reformaciją yra kalbėjimas apie seniai pasibaigusį reiškinį; dabar galima kalbėti tik apie šio buvusio reiškinio paveldą, t. y. apie kultūrą, bažnyčias, bendruomenes ir t. t. I. Lukšaitė rašo: 

„Dėl Reformacijos pabaigos Lietuvoje vieningos nuomonės nėra. Lietuvos tarpukario istorikai ir dauguma pokario metais iš Lietuvos emigravusių istorikų bei kai kurie pokario Lietuvos ir Lenkijos istorikai (S. Sužiedėlis, Z. Ivinskis, J. Šepetys, J. Tumelis, M. Kosmanas ir kt.) buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai […] Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Ne kiekvieną šimtmetį, kurio metu buvo sparčiai kuriamos naujovės, laikytume Reformacijos šimtmečiu. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI–XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Laikantis tokio požiūrio, Reformacija kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų.“

Nors Lietuvoje stiprūs Reformacijos idėjų paveikti visuomenės pokyčiai vyko tik apie 100 metų, bet šalia, už Nemuno,  t. y. Prūsijoje, šie pokyčiai vyko ir toliau. Ar Reformacija Lietuvoje pasibaigė? Gal ji reiškėsi ir dabar reiškiasi kitokiais būdais? Tikintis žmogus Reformaciją suvokia visai kitaip. Tai – ne pasibaigęs, bet tebesitęsiantis, gyvas ir aktualus reiškinys. Tikintis Romos katalikas ir šiandien, ir rytoj Reformaciją suvoks ne kaip pasibaigusį ir nebeaktualų, bet kaip vykstantį reiškinį ir iššūkį. Taip pat ir krikščionys evangelikai jaučia šio reiškinio gyvumą bei aktualų problematiškumą. Galima diskutuoti, ar tai yra Reformacija, ar tik jos gravitacija – veikiantis bažnytinis ir kultūrinis paveldas. Tačiau pasaulis jaučia, kad ir dabar kažkas vyksta, o krikščionys tikėjimu mato Kristų ir Šventosios Dvasios darbus. Ne kažkaip kitaip viskas vyko ir prieš 500 metų.

Jeigu moksliniam požiūriui tikėjimas įdomus tik kaip viena iš formulės dalių, kaip medžiaga tyrimui, kurio galutinis tikslas yra moksliniu būdu suvokti permainas visuomenėje, tai tikinčio žmogaus požiūris kitoks, kitokios jo įžvalgos. Istorinės permainos visuomenėje ir mokslinių metodų taikymas jam įdomūs kaip priemonės tyrimui, kurio esminis klausimas yra tikėjimas.

Tikintis evangelikas Reformacijos tema kalba suvokdamas ne „iš išorės“, bet labiau „iš vidaus į išorę“. Tai kalbėjimas ne atsakinėjant į tokius klausimus, kaip „kuo jūs skiriatės nuo katalikų?“, nors šios rinktinės autorių straipsniuose yra ir apologiškų aspektų.

Viliuosi, kad šie trumpai apibūdinti trys suvokimo ir kalbėjimo apie Reformaciją būdai – apologinis, mokslinis ir tikinčio tyrėjo – bus naudingi skaitytojui. Tai lyg įvadas į knygą, kvietimas gilintis į šią įdomią ir plačią temą. Taip pat tai kvietimas kurti savo pačių mokslinę klasifikaciją, kad būtų galima geriau tyrinėti ir suvokti paprastus ir paslaptingus gyvenimo reiškinius.

Knygą galima įsigyti ir internetu čia arba Krikščioniškajame el. knygyne.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas