Kun. Rimas Mikalauskas

Evangelikai reformatai pabrėžia geros bažnytinės santvarkos reikšmę vietinėje tikinčiųjų bendruomenėje – surinkime.^[1] O tokia santvarka yra gera, tiek, kiek ji pagrįsta ir vykdoma pagal Dievo Žodžio mokymą. Tai – vienas požymių, pagal kuriuos galima atpažinti Kristaus Bažnyčią. Ten, kur yra teisingai skelbiamas Dievo Žodis, tvarkingai administruojami sakramentai ir surinkimas laikosi bažnytinės drausmės. Reformatai bažnytinę discipliną arba drausmę supranta kaip asmeninę tikinčiojo atsakomybę prieš surinkimą už savo santykius su Dievu ir savo artimu.

Todėl tvarkingi tikinčiųjų santykiai, sprendžiant bažnytinio, visuomeninio ir privataus gyvenimo rutininius reikalus bei iššūkius, yra vienas svarbiausių sveikos Bažnyčios, kuriai jie priklauso, ypatybių. Pagal šį požymį atpažįstame ar sveika Kristaus bendruomenė, ar ji negaluoja. Dievas pats savo Žodžiu krikščionis mokina esminių valdžios principų, visų pirma Bažnyčioje, bet taip pat valstybėje ir šeimoje.

Jei užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama. (1Tim 3,15).

Šiuos žodžius apaštalas Povilas užrašė savo Laiške Timotiejui, savo mokiniui, baigdamas pamokymus apie tvarką Bažnyčioje, įvardindamas konkrečių tarnysčių pavadinimus: vyskupo (episkopos), kuris turįs būti nepeiktinas: kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti (3,2), vyras turintis geras žmogaus savybes, gerbtinas namų tėvas, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius vaikus, nes Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, tai kaip jis pasirūpins Dievo Bažnyčia? (3, 4-5). Panašiai apaštalas apibūdina kitą Kristaus surinkimo tarnautojų grupę – diakonus (diakonus), kurie taip pat tebūnie tik kartą vedę, gerai tvarkantys savo vaikus ir namus (3,12). Antras, bet ne antraeilis reikalavimas – tikėjimo tvirtumas. Tiek vyskupui, tiek diakonui, kurie privalą saugoti tikėjimo slėpinį tyroje sąžinėje (3,9). Apaštalas ir kituose savo laiškuose paliečia šią temą, nurodydamas apie Bažnyčios vyresniųjų (presbiteros) paskyrimą, kuriems keliami tie patys reikalavai, kaip ir vyskupams. Dar papildydamas apie vyskupų (episkopos), kaip Dievo reikalų prievaizdų (Tit 1,7) savybę tvirtai laikytis tikrojo mokymo, kad dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas (Tit 1,9). Neturėtume idealizuoti tikinčiųjų arba Kristaus mokinių – visi esame nuodėmingi. Dėl to reikalinga tvarka ir drausmė. Dėl to reikalingi konkretūs tarnautojai, ir jie turi žinoti taisykles, kurios yra aukščiau asmeniškumų, arba žmonių, atliekančių vienas ir kitas pareigas Bažnyčioje. Panašiai yra ir visuomeniniame gyvenime. Biblijinio mokymo principus krikščionis perneša į savo visuomeninę, šeimos ar privačią gyvenimo sferas ir jais vadovaujasi. Svarbu suprasti, jog valdymas ar vadovavimas – yra atsakingas pašaukimas ir darbas. Kaip ir kiti darbai: žemdirbio, vairuotojo, mokytojo ir pan., ir nėra išskirtinis, aukštesnis už kitus. Tačiau, labai svarbus, vertas dvigubos pagarbos (žr. 1 Tim 5,17). Tie, kurie atlieka gerai savo pareigas. Ir labiau smerktini, kuomet tas pareigas atlieka blogai. Vadovavimo darbas reikalingas pasiruošimo, gebėjimo ir pašaukimo. Bažnyčioje, visuomenėje ir šeimoje. To moko Dievo Žodis. Jame randame svarbiausius ir esminius principus. Pamatus ir dėsnius. Iš kitos pusės – Biblija nėra bažnytinio ar valstybinio valdymo vadovėlis, instrukcija. Dėl pasaulio įvairovės, jo skirtingų sąlygų susiformuoja skirtingos valdžios formos. Svarbu ar jose yra išlaikomi Biblijoje perduoti mums principai. Dievo Žodis niekur tiesiogiai nenurodo kokia turi būti bažnytinė santvarka: episkopalinė, kongregacinė ar sinodinė-presbiterinė? Taip pat nenurodo dieviškosios valstybinės santvarkos: ar tai monarchija, konstitucinė monarchija ar respublika? Nurodo principus, kuriais vadovaujantis šios santvarkos palaikys tikinčiųjų bendruomenę ir skirtingų asmenų visuomenę darnoje, duos įrankius išspręsti kylančius nesutarimus, konfliktus, sudarys sąlygas augti, auginti šeimas ir šlovinti Dievą. 

Principai

Visų pirma dvasiniai valdymo principai yra duoti Kristaus surinkimui, atpirktiems žmonėms. Bet didžiąja dalimi jie taikytini visai žmonijai. Galima pasakyti iš kitos pusės: jie prieinami visai žmonijai, tačiau juos pritaikyti pareigą ir pašaukimą jaučia tik Kristaus atpirktoji žmonijos dalis. Tai pavyksta, tik veikiant Šventajai Dvasiai (žr. Heidelbergo katekizmas 8 kl., toliau – HK).

Visi žmonės, savo prigimtimi, iš esmės, yra lygūs. Dievo atžvilgiu: visi yra nusidėjėliai, Adomo ir Ievos maišto prieš Dievą palikuonys, visi šion žemėn ateidami paveldėjom užnuodytą prigimtį: iš prigimties esame linkę Dievo ir artimo nekęsti (žr. HK 5 kl.). Nėra teisaus, nėra nei vieno. (žr. Ps14,1-3; 53,1-4; Rom 3,10-18). Kristaus išpirktieji turi prisiminti tai, nors Dievo vaikų statusas santykyje su Dievu, dėl Jėzaus Kristaus aukos ir Šventosios Dvasios pašventinimo, pakinta, vienok, kol jie kūne, jie pasilieka kovoje su nuodėme. Nuodėmės šaknys dar lieka kūne. Piktasis tyko progos. Patyrę krikščionys žino, kad tokios progos gausios – kai žmogus įgyja galią arba valdžią, progą valdyti.

Lygūs, tačiau – skirtingi. Nuodėmingi žmonės nėra visiškai praradę savo dieviškų dovanų. Šios dovanos arba talentai skirtingi ir skirtingu laipsniu jie įgimti ir išlavinti. Pagal jas atskiri bendruomenės nariai atlieka skirtingas pareigas bendruomenėje, bet yra vienas kūnas (žr. 1 Kor 12,12-31). Bendruomenėse nariai yra lygus savo žmogiškuoju orumu, tačiau skirtingi pagal atliekamas funkcijas bendruomenės gyvenime. Kuriam bus daug duota, bus daug iš jo ir pareikalauta (žr. Lk 12,48). Lygybė pagrįsta bendruomenės narių atsakomybe ir drausme. Skirtingu laiku skirtingos funkcijos gali būti svarbiausios. Kaip žmogui yra svarbios akys skaitant, taip ausys tampa svarbiausios klausant, ir akys tuo metu ilsisi nuo savo tarnystės. Kiekvienas narys savo atsakomybės vietoje yra pats svarbiausias ir tarsi turi viso kūno įgaliojimus.

Įgaliojimas valdyti. Bendruomenėje įgaliojimai praktiškai yra duodami per pašaukimą. Jis įgyvendinamas renkant arba paskiriant. (žr. Apd 6, 2-4). Bažnyčioje vyresnieji yra renkami, o išrinkti paskiriami eiti pareigas tam tikrose valdžios struktūrose, atlikti tam tikras funkcijas. Bažnyčios seniūnai, Sinodo kuratoriai ir dvasininkai – visi yra vadinami vyresniaisiais. Dėl jiems suteikto pasitikėjimo, jų prisiimtos atsakomybės ir atliekamų funkcijų bendruomenės gyvenime. Jie yra bendruomenės atstovai, kurie savo kompetencijos (išmanymo ir įgaliojimų) ribose gali suteikti taip pat tam tikras funkcijas kitiems. Svarbiausios šio principo dalys: kompetencija ir užtarnautas arba pagrįstas pasitikėjimo įgijimas. Kompetencija įgyjama studijomis, išsilavinimu. Pasitikėjimas – tikėjimo, virtusiu kūnu, praktika (žr. Lk 19, 17 ir 1Kor 4,2).

Ketvirtas ir svarbiausias principas: valdžios tikslas. Pati svarbiausia evangelikų reformatų Bažnyčios santvarkos ypatybė – tikslas, kurio ji siekia. Bažnyčia yra ypatinga bendruomenė. Jos tikslas – tarnauti Dievui, vykdyti Jo valią. Todėl bažnytinė santvarka, Lietuvos evangelikų reformatų atveju, yra sinodinė-presbiterinė. Tai – ypatinga demokratijos forma, iš esmės besiskirianti nuo tos, kurią sutinkame visuomeninėse ir valstybinėse demokratinėse institucijose. Pastarosiose demokratijos uždavinys – įvykdyti tam tikrų žmonių grupių (partijų) valią, įgyvendinti jų interesus. Bažnyčioje – vykdyti Dievo valią! O ji pažįstama tik iš Dievo Žodžio! Martynas Liuteris tai įvardino: Solam Scripturam regnare – Vien Žodis valdo! (M. Luther, WA, 7, 98-99). Visi kiti Bažnyčios „valdytojai“, atskiros bažnytinės institucijos yra pavaldžios Žodžiui, tapusiam kūnų, – Jėzui Kristui. Nes Bažnyčia yra Kristaus surinkimas, Jo nuosavybė. Jis, Jėzus Kristus, yra Bažnyčios galva. Jis yra vadovų vadovas arba dar teisingiau pasakyti – absoliutus Bažnyčios VADAS, monarchas. Bažnyčioje kiekviena vadovavimo funkcija yra skirta užtikrinti šio monarcho – Kristaus mums paskirtą misiją: skelbti Evangeliją, tarnauti Dievui dėl žmonijos išganymo.

Valdymo praktika

Lietuvos evangelikų reformatų sinodinė-presbiterinė santvarka susiformavo Reformacijos metu Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei būdingos bajoriškosios demokratijos sąlygose. Veikiant Biblijos mokymui, šiose sąlygose buvo atmesta episkopalinė bažnytinė santvarka, tačiau dar reformuotoje Bažnyčioje liko nemažai senosios, ikireformacinės Bažnyčios elementų. Kaip pavyzdys – diakonų tarnystės suvokimas ne kaip savarankiškos bažnytinės tarnystės, bet pradedamąjį dvasinės tarnystės laipsnį. XXI-me amžiuje, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas jau aiškiai pasuko prie straipsnio pradžioje paminėto Biblijos mokymo ir, iš dalies išlaikydamas dvasinio tarnavimo pašaukimo gradaciją, vis tik atskyrė Dievo Žodžio skelbėjo (lektoriaus, katecheto, kunigo) ir patarnautojo poreikiuose (diakono) pašaukimus ir tarnystes. Sustiprėjo bažnytinio pašaukimo reikalavimai į Sinodo kuratoriaus tarnystę, kuri atitinka Biblijoje minimam vyresniojo (presbiterio) pašaukimui ir Sinode yra lygi savo sprendžiamojo balso teise kunigo balsui. Kuratorių pašaukimas tapo panašesnis į kunigo pašaukimą – reikalingas Tikėjimo išpažinimo ir elementarių teologinių žinių, bažnytinės teisės žinių  patikrinimo egzaminas Konsistorijoje ir Sinode. Nepaisant viduramžių bažnytinės vadžios elementų liekanų, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia kaip administracinis vienetas kokybiškai veikė demokratizuojant Lietuvos visuomenę, ugdė laisvo žmogaus orumą ir sykiu skatino visuomeninę iniciatyvą šveitimui, įtakojo politinę bendruomenės narių poziciją. Dėl kontrreformacijos pergalės, marų bei karų, siaubusių Lietuvą XVIII a., Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia prarado savo turėtą įtaką visuomenei ir nebedavė jai tokios demokratijos pamokų, kokias Reformuotos bendruomenės suteikė Reformacijos šalyse: Didžiojoje Britanijoje ar Nyderlanduose. Vis tik, nebuvo atsitiktinumas, kad XX a., atgimstant nacionalinei Lietuvos valstybei, proporcingai gan didelė dalis atgimimo visuomeninių, politinių, karo veikėjų buvo iš evangelikų reformatų bendruomenių, prisidėjo prie demokratinės minties Lietuvoje. Nebuvo atsitiktinumas, kad trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, demokratinių pažiūrų asmenybė, dr. Kazys Grinius sąmoningai pasirinko savo asmeninį gyvenimą susieti su evangelikų reformatų bendrija, pakrikštydamas savo sūnų Liūtą Grinių, būtent, evangelikų reformatų Bažnyčioje. Vėliau, Liūtas Grinius, jau emigracijoje JAV, buvo aktyvus Lietuvių evangelikų reformatų Sinodo emigracijoje narys, kuratorius. Šiandien Lietuvai evangelikų reformatų Sinodas nėra praradęs savo reikšmės. Nors nedaugelis težino, kad ši, savo esme krikščioniška ir demokratinė, bažnytinės valdžios institucija yra Britanijos parlamento amžininkė, tęsianti iš esmės nenutrauktą bažnytinio valdymo tradiciją mūsų krašte. Nors ir turėdama labai nedidelę visuomeninę įtaką, sudaro tą Lietuvos visuomenės dalį, kuriai yra gyvybiškai reikšmingi sveikos, t. y. Dievo Žodyje nustatytos, demokratijos principai. Jie yra mokomi ir įgyvendinami bendruomenių ir visos bendrijos lygmenyje ir perduodami naujai kartai.

[1] Surinkimas - lot. ecclesia, gr. ekklesia, lenk. zbor įvardinama krikščionių bendruomenė arba Bažnyčia. Gali būti vietinis, lokalus Surinkimas (parapija, bendruomenė) arba apimantis daugiau vietinių surinkimų, pvz. šalies arba jos regiono bendruomenes ( Bendrija, Sinodas). Šį terminą, kaip tikslesnį, įvardinant Bažnyčią, naudojo Lietuvos žymieji reformatai Andrius Volanas, Merkelis Petkevičius ir kt.