Istorinė apžvalga

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios, kaip jungtinės reformatų bažnyčios institucijos, veikiančios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (nuo 1569 m. unijoje su Lenkijos karalyste), ištakos skaičiuojamos nuo 1557 metų. 1557 m. gruodžio 14 d. Sinodas Vilniuje priėmė kalvinistinį Šventosios Vakarienės išpažinimą.

Generaliniai arba Nacionaliniai Sinodo posėdžiai vyko reguliariai kasmet ir apėmė 6 distriktus, kuriose buvo apie 200 bendruomenių, išsidėsčiusių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, t. y. šiandieninės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Sinoduose distriktams atstovavo dvasininkai (vad. ministrais) ir kuratoriai (bajorai), vadovaujami vyresniojo dvasininko senjoro (superintendento). Sutrumpintas Bažnyčios pavadinimas lotyniškai yra Unitas Lithuaniae. Toks Bažnyčios pavadinimas buvo vartojamas ir nacionalinėse kalbose: lenkų Jednota Litewska, lietuviškai Lietuvos Vienata. Į Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) generalinį sinodą suvažiuodavo 3-jų provincijų atstovai: Unitas Lithuaniae (Jednota Litewska), Mažosios Lenkijos (Malopolska Jednota), Didžiosios Lenkijos (Wielkopolska Jednota). Tačiau savo administracijoje Unitas Lithuaniae buvo savarankiška Bažnyčia, kurioje buvo kalbama 3 kalbomis: lietuvių, baltarusių ir lenkų. Didikų dominuojanti kalba buvo lenkų. Per XVI– XVII amžius Lietuvos didikai prarado savo gimtąją kalbą, pradėjo vartoti lenkų kalbą su savotišku dialektu, (galima palyginti su to istorinio laikotarpio škotų didikų situacija, labai panašiai praradusių kalbą), tačiau stipriai išlaikiusių lietuvišką tapatybę. Iš tų laikų yra lotyniškas posakis Gente Lithuanus, natio Polonus. Nepaisant to, lietuvių kalba buvo laikomos pamaldos etniniams lietuviams (nekilmingiems ir smulkiems  bajorams), taip pat  Biblija, Katekizmai ir Giesmynai buvo spausdinami ne tik lenkų, bet ir  lietuvių kalba. Antitrinitorių judėjimas ir vėlesnis jų atsiskyrimas bei kontrreformacija, kuriai vadovavo jėzuitai, sustabdė Lietuvos  Vienatos augimą, o vėliau netgi labai sumenkino Bažnyčią.

Pagrindiniai veiksniai, nulėmę kontrreformacijos pergalę, buvo antitrinitarių judėjimas, suskaldęs Reformatų bažnyčią, ir pačių Lietuvos valdovų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus – pasiryžimas likti ištikimiems R. katalikams. Reformatų Bažnyčiai liko ištikimi keletas magnatų, su gana dideliu bajorų ir nekilmingų žmonių skaičiumi, ypač etninėje Lietuvos teritorijoje. Bažnyčiai pavyko įsteigti dvi gimnazijos lygmens kolegijas (Kėdainiuose ir Slucke) kandidatams į tarnystę rengti. Baigę jas dalis mokinių buvo siunčiami į Vokietiją ar kitas protestantiškas šalis studijuoti teologijos.

XVII a.pab. – XVIII a. pr. Lietuvos Reformatų Bažnyčiai buvo sunkiausias laikas. Žečpospolitos valstybėje 1717–1767 m. reformatams bajorams buvo atimtos pilietinės teisės.

Didžioji dalis Bažnyčios konfesinių laisvių buvo atkurta tik 1795 metais žlugus Abiejų Tautų Respublikai ir ją inkorporavus į Rusijos imperiją. Tačiau visiška konfesinė laisvė nebuvo atkurta iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 metais. Deja, dalis Lietuvos teritorijos – Vilnius ir Vilniaus kraštas – ir joje buvusios reformatų parapijos atsidūrė Lenkijos teritorijoje. Lenkijoje likusios parapijos apsijungė į Vilniaus Sinodą (Synod Wilenski) ir atsisakė jungtis prie Lenkijos Reformatų Bažnyčios. Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse 1940 m. Lietuvai grąžinus Vilnių, Vilniaus Sinodas  susijungė su Lietuvos Reformatų Bažnyčia ir buvo atkurtas vienas administracinis vienetas Unitas Lithuaniae (Jednota Litewska).

Kitas sunkmetis Reformatų Bažnyčiai buvo sovietmetis 1945–1990 m. Lietuvos Reformatų Bažnyčia visada patyrė didelių nuostolių per karus, kaip per 1654-1660 m. Švedijos ir Maskvos okupacijas, XVIII a. pradžios Šiaurės karą ir po jų kilusias maro epidemijas, XIX a. pradžioje Napoleono invaziją, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Daug žalos padarė Sovietinė okupacija bei aneksija ir aršus sovietinis ateizmas. Jį vykdė Sovietų Sąjunga, viena galingiausių to meto pasaulio valstybių, turėdama visą valstybinio švietimo ir represijų aparato galią. Sovietinė valdžia Bažnyčią atskyrė geležinė uždanga nuo išorinio pasaulio. Sovietmetį Lietuvoje išgyveno tik 5 reformatų bendruomenės...

Nuo 1990 m. Lietuvos valstybė, taigi ir Lietuvos Vienata, atgavo laisvę. Žlugus sovietiniam režimui prasidėjo skausmingas apsivalymas nuo infiltruotų sovietų agentų, nusikalstamo pasaulio elementų. Bažnyčios institucijos buvo gera priedanga kai kuriems nusikaltėliams. Tik 2017-aisiais Bažnyčia pagaliau sugebėjo visiškai apsivalyti nuo nusikaltėlių ir jų bendrininkų. Viena baudžiamoji byla vis dar nagrinėjama asmeniui, kuris buvo susijęs su Bažnyčios turto grobstymu. Pagrindinis jo bendrininkas mirė, tačiau antstoliai Reformatų Bažnyčiai perveda finansinę kompensaciją iš jo palikimo paveldėtojų. Deja, tekę išbandymai, Bažnyčios įvaizdis, įvairūs įtarinėjimai labai pakenkė Bažnyčios misijai. Ačiū mūsų užsienio partneriams, Lietuvos reformatams užsienyje, kurie nuo pat pradžių suprato ir palaikė teisėtą Bažnyčios vadovybę šioje kovoje. Viena ištikimiausių užsienio partnerių ir rėmėjų buvo Lippės Bažnyčia, su kuria bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta 1992 metais, o atnaujinta 2017 metais. 

Bažnyčios ir valstybės santykis

Bažnyčios ir valstybės santykiai grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Religijų teise (1995). Lietuvoje valstybinės religijos nėra. Yra valstybės pripažintos 9 lygios tradicinės religijos: Romos katalikų, graikų katalikų (abu priklauso Vatikanui), stačiatikių, senųjų ortodoksų (sentikių), evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų, taip pat judėjų, musulmonų sunitų (Lietuvos totorių), karaimų. Paskutinės dvi nedidelės LDK laikų bendruomenės yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio kariuomenės dalies palikuonys. 2000 metais Šventojo Sosto (Vatikano) ir Lietuvos Respublikos sutartimi Romos katalikams (kartu su graikų katalikais) buvo suteiktos išskirtinės, palyginti su kitomis konfesijomis, teisės. Padėtis pamažu keičiasi, nes ir kitos tradicinės religijos pradedamos pripažinti tokiu pat lygiu.

Atskirais Lietuvos Respublikos Seimo aktais evangelikų sekmininkų, baptistų ir menonitų bendruomenių Sąjungoms Lietuvoje pripažintos toks pat teisinis statusas kaip ir devynioms Konstitucijoje įrašytoms konfesijos. 2024 metais pagonių bendruomenė Romuva buvo pripažinta teisėta ir lygiaverte kitoms tradicinėms konfesijoms. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia šiuo metu išgyvena vieną geriausių Bažnyčios ir valstybės santykių laikotarpį savo istorijoje. Tačiau, palyginti su Romos katalikų Bažnyčia, Lietuvos Vienata vis dar yra diskriminuojama kai kuriose srityse, tokiose kaip karinė, Bažnyčios nuosavybės grąžinimas ir kitose srityse.

Apie Bažnyčios valdymą ir struktūrą

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia yra presbiterinė sinodinė. Sinodas yra Lietuvos evangelikų reformatų aukščiausioji bažnytinės savivaldos institucija.

Visas Bažnyčios valdymas remiasi Šventuoju Raštu, kurio pagrindu priimta 1637 metais Gdansko agenda, ir Sinodų aktais.

Sinodas

Sinodas į eilinį susirinkimą renkasi kartą per metus. Šiais metais Šventosios Trejybės savaitgalį (2025 m. birželio 14 d.) numatytas 376-sis eilinis Sinodo suvažiavimas, kuriame naujai 3 metų kadencijai bus išrinkta Bažnyčios vadovybė (konsistorija, generalinis superintendentas). Nuo 1920 metų visi eiliniai Sinodo posėdžiai vyksta Biržuose. Konsistorija gali šaukti neeilinius Sinodo posėdžius.

Sinodą sudaro paties Sinodo neribotam laikui išrinkti Sinodo kuratoriai pasauliečiai ir įšventinti kunigai (ministrai). Taip pat parapijų delegatai į Sinodą išrinkti vienerių metų kadencijai, nuo vieno iki penkių delegatų priklausomai nuo parapijos narių skaičiaus ir finansinio indėlio į Bažnyčios iždą. Viso Sinodo dalyvių, turinčių balsavimo teisę, būna šiek tiek daugiau nei 30.

Konsistorija

Sinodas 3 metų kadencijai išrenka Konsistoriją iš 8 narių (4 dvasininkus, 4 pasauliečius kuratorius). Konsistorija į eilinius posėdžius renkasi paprastai kartą per mėnesį.

Generalinis superintendentas

Kitu laiku, kai Sinodas ir Konsistorija nedirba, Generalinis superintendentas yra Bažnyčios tarnybos vadovas, veikiantis Sinodo kanonų nustatyta tvarka. Generalinio superintendento tarnybą – darbo grupę – sudaro vicesuperintendentas, finansininkas ir sekretorius. Generalinis superintendentas gali pakviesti asmenis trumpam ar ilgesniam laikui tarnauti konkrečiais klausimais, suteikdamas jiems savo įgaliojimus žodžiu arba raštu.

Sinodo ir Konsistorijos komisijos

Tam tikroms užduotims, įvairiems išskirtiniams tikslams atlikti sudaromos  Sinodo ar Konsistorijos komisijos.

Prieš eilinius Sinodo susirinkimus vyksta priešsinodiniai, dvasininkų ir kuratorių posėdžiai, kurių metu parengiami Sinodų aktų projektai.  

Parapijų administravimas

Parapijos lygmeniu administracinę valdžią sudaro parapijų klebonai ir administratoriai, kuriuos skiria Sinodas, ir parapijų valdybos, kurios išrenkamos parapijų sesijose penkerių metų kadencijai. Sesijos vyksta bent kartą per metus, jose vienerių metų kadencijai renkami delegatai į Sinodą ir sprendžiami svarbiausi parapijų klausimai bei išklausomos valdybų ataskaitas. Esminius administracinius darbus parapijose atlieka parapijų valdybos su jų pakviestais diakonijos patarnautojais ir savanoriais.

Parapijos ir ministrai

Formaliai yra 12 parapijų, bet faktiškai Lietuvos Reformatų Bažnyčios branduolį sudaro 4-6 parapijos (Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Biržų bei Papilio ir Nem. Radviliškio parapijomis, esančiomis prie Biržų), kitos yra filijos arba de facto filijos, kurios negali išlaikyti nuolatinės dvasininko tarnybos ir į kurias tik retkarčiais  atvyksta dvasininkas.

Nuo 2022 m. Bažnyčia yra atsakinga už nedidelę Lietuvos Vienatos reformatų parapiją Varšuvoje. Ji susidarė Varšuvoje veikiant JAV presbiterionų misijai. Viena jos dalis veikia kaip Asocijuotos reformatų presbiterionų Bažnyčios misijos padalinys, kita – prisijungė prie Lietuvos Vienatos. Ten tarnavęs įšventintas dvasininkas 2024 metais išvyko į JAV. Šiuo metu šiam lenkiškai kalbančiam  Lietuvos Vienatos surinkimui talkina ir Dievo Žodžiu patarnauja Lenkijos evangelikų reformatų Bažnyčios dvasininkas.

Tarptautinis surinkimas Kaune

Nuo 2020 metų veikia tarptautinis surinkimas prie Kauno reformatų parapijos. Jai dvasiškai vadovauja misionierius kunigas Frankas van Dalenas, atvykęs iš JAV Asocijuotos reformatų presbiterionų Bažnyčios. Kiekvieną sekmadienio vakarą Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje vyksta pamaldos anglų kalba. Dauguma lankytojų yra užsienio studentai. Jie įneša daug gyvybingumo, aktyviai dalyvauja parapijos renginiuose. Kartais kartu su lietuviškai kalbančia bendruomene laikomos dvikalbes pamaldas.

Sinedrionas

2021 metais Sinodas atkūrė Bažnytinio teismo instituciją. Ji skirta nagrinėti specialias administracines teisines bylas, siekiant, kad jos pirmiausia būtų sprendžiamos Bažnyčios, o ne valstybės pasaulietiniuose teismuose.

Iššūkiai Bažnyčiai

Bažnyčios paskirtis – teikti dvasinį maistą, t. y. mokyti ir stiprinti tikinčiuosius, šlovinti Dievą per liturgiją – per dvasinę tarnystę sekmadieniais ir kitomis progomis. Liudyti apie Dievo Karalystės atėjimą, ir evangelizuoti – nešti Dievo Žodį į netikintį pasaulį. Liudyti Dievo teisingumą ir malonę per atgailą. Tikslai nesikeičia; o aplinka ir aplinkybės – taip. Tad visada yra iššūkis Dievo tautai – tikintiesiems.

Bažnyčios misijos atgavimas

Mes vis dar tik baigiame labai skausmingą mūsų Bažnyčios istorijos etapą, kuris vyko nuo 1998 iki 2017 metų. Šį etapą simboliškai galima pavadinti „Katarsio metais“. Metai, kai Bažnyčia buvo apvalyta nuo tų, kurie bandė uzurpuoti Bažnyčios valdymo ir atstovavimo institucijas. Tai buvo asmenys, susiję su nusikalstamu pasauliu ir padarė didelių nuostolių Bažnyčiai. Ir ne tik materialiai, bet ir pakenkė Bažnyčios reputacijai visuomenėje. Bažnyčios nuostolius galima prilyginti karo nuostoliams. Daugeliui pašalinių stebėtojų – valstybės, visuomenės ar net kaimyninių bažnyčių – šis „karas“ buvo vertinamas kaip schizma arba vidinis konfliktas Bažnyčios viduje. Bet iš esmės taip nebuvo. Priešingai, įvyko didelis susitelkimas ir vieni kitų palaikymas. Nepaisant žalos, kurią patyrė Bažnyčia, šiame konflikte mums buvo duota žinoti, kas ir kur yra tikrieji mūsų sąjungininkai, geros valios žmonės ir Bažnyčios. Dar daugiau – kas yra Bažnyčios Viešpats ir kaip svarbu būti ištikimiems Kristaus mokymui. Tai suteikė mums geros patirties ekumeninei praktikai ir santykiams su valstybe. Labai vertiname, kad mūsų partnerių Lippės Bažnyčia neabejojo teisėtu Bažnyčios vadovavimu ir nuoširdžiai palaikė Lietuvos ev. reformatų Bažnyčia šioje ilgoje ir sunkioje kovoje.

Aplinka

Bažnyčios aplinka apskritai darosi vis priešiškesnė krikščionybei. Mes gyvename pokrikščioniškame amžiuje. Tik išsivadavę iš sovietinės aneksijos ir buldozerinio ateizmo 1988–1990 m. sugebėjome išsivaduoti iš persekiojimo, o Bažnyčios (kad ir kokios konfesijos) autoritetas visuomenėje buvo didelis. Laikotarpiu nuo 2000 iki 2010 metų galima teigti, kad Bažnyčia buvo pakankamai atskirta nuo viešojo gyvenimo. Tam yra keletas paaiškinimų: senosios kartos išėjimas Amžinybėn; Bažnyčios tikslingas ignoravimas ir atskyrimas nuo viešosios žiniasklaidos. Dėl šios priežasties Bažnyčios vadovybė mato poreikį kuo tvirčiau laikytis ad fontem principo, atlaikiusio šimtmečiais persekiojimus, negandas ir karus. Kitaip tariant, labai aktualūs tampa Reformacijos principai, kuriuos galima apibendrinti Laiško romiečiams 12 skyriaus 1-2 eilutėse, būtent – nemėgdžioti šio pasaulio mados ir nepasiduoti vyraujantiems marksistinio bedieviškumo vėjams. Beje, mums juos atpažinti gana lengva, nes dar turime sovietmečio patirtį ir atpažįstame marksistinės ideologijos destrukciją krikščioniškajam išpažinimui.

Emigracija

2004–2024 metais Lietuvos Respublika neteko apie 1 mln. piliečių. Žinoma, dalis jų – evangelikai reformatai. Dauguma jų emigravo į Europos šalis ir JAV. Dabar daugiausia lietuvių gyvena Norvegijoje, Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2023 m. šiek tiek pasikeitė, kai dalis emigrantų pradeda grįžti. Taip pat vyksta migracija iš kaimo į didžiuosius Lietuvos miestus. Labai nukentėjo istoriškai stiprios šiaurės Lietuvos kaimo evangelikų reformatų bendruomenės. Dažniausiai emigruojantys parapijiečiai nenoriai jungiasi į tų miestų bendruomenes, bet retkarčiais apsilanko savo senosiose parapijose. Tiesą sakant, jie išvyksta, o jų vaikai praranda ryšį su Bažnyčia. Siekiame juos pasiekti per nuotolinę tiesioginę transliaciją (FB) ar įrašyta medžiaga. Tai padeda ne tik emigrantams, bet ir seniems parapijiečiams, kurie fiziškai nebegali pasiekti Bažnyčios arba persikėlė gyventi į kitą vietą ir jais senatvėje rūpinasi vaikai. Bet daug svarbiau stiprinti evangelikų reformatų bendruomenes didžiuosiuose miestuose. Kol kas geriausiai sekėsi Kaune, kur bendruomenė, galima sakyti, auga. Klaipėda ir Šiauliai vargsta.

Kokybiškas Bažnyčios ugdymas

Bažnyčios lyderystės mokymas yra vienas iš darbo iššūkių ir prioritetų. Kol kas galime sakyti, kad turime pakankamai kunigų (ministrų), bet ilgainiui jų trūks. Trūksta vidutinio lygio Bažnyčios vadovybės, tiek sielovados: evangelistų, katechetų, diakonijos ir pasauliečių vyresniųjų. Mums per brangu mokytis užsienio fakultetuose, o patirtis parodė, kad taip labai švaistomos lėšos. Daug užsienyje apmokytų tarnautojų kandidatų paliko Bažnyčią arba grįžo į vietas, kur studijavo, arba visai paliko tarnystę Bažnyčiai. Supratome, kad veiksmingiausias būdas rengti dvasininkus yra juos ruošti Lietuvoje. Šiuo tikslu suvienijome jėgas su kitomis laisvosiomis evangelikų bažnyčiomis Lietuvoje ir kartu palaikome EBI (Evangelinį Biblijos Institutą), kuriame ruošiame Bažnyčios tarnystei jaunesniojo lygio ir iki bakalauro laipsnio. Taip pat ruošiame ir jau pradėjome specialius kursus Bažnyčios tarnautojams. Jie skirti paruošti tikinčiuosius Bažnyčios narius, tinkamus diakonijos, sielovados ir parapijų ir nacionalinio lygmens vyresniųjų tarnystei, taip pat kandidatais į dvasininkus.