Tampa tradicija Reformacijos dieną iškilmingomis pamaldomis švęsti vis kitoje Lietuvos reformatų bažnyčioje. Šiais metais spalio 31 d. tokią gražią ir prasmingą Šventę reformatams, suvažiavusiems iš įvairių parapijų, surengė radviliškiečiai. Pernai – irgi nedidelė, bet organizuota Kėdainių parapija. Džiaugtis yra kuo! Buvome įpratę, kad tik didžiosios: Biržų, Kauno, Vilniaus sugeba sukvieti, priimti, užimti svečius iš tolimesnių ar artimesnių kraštų.

Radviliškiečiai turėjo kuo pasidžiaugti – parapijos namais, t. y. atgautais pora kambarių iš dviejų aukštų buv. klebonijos. Juos šventei parapijiečiai talkomis jau suremontavo ir įrengė. Dar daug ko trūksta – bet didžioji darbų dalis įveikta. Svarbu parapijiečių geranoriškumas ir didžiulis noras jaukiai įsikurti.

Iškilmingų pamaldų liturgiją atliko Nem. Radviliškio kunigė  Sigita Veinzierl, Biržų klebonas vicesuperintendentas Rimas Mikalauskas, Kauno kunigas misionierius Frankas van Dalenas.

Pamaldas 37-os psalmės žodžiais:  Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas! Gėrėkis Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis. Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo ir Jis veiks... , – pradėjo kun. Sigita Veinzierl.

Kaip visada, kada yra švenčiama Viešpaties Vakarienė, buvo perskaityta iš Išėjimo knygos 20,1-17 Dešimt Dievo įsakymų.

Savo lūpomis tarėme ir patvirtinome Apaštališkąjį Tikėjimo išpažinimą: Tikiu vieną Dievą....

Pakviesti kunigės, mintyse išpažinome savo nuodėmes, nusižengimus Viešpačiui Dievui, ir buvome pastiprinti Dievo malonės Žodžiu iš apaštalo Pauliaus Laiško Titui 3,3-7: Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų. 
Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, išteisinti Jo malone, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais. 

Iš sakyklos pamokslavo Nem. Radviliškio parapijos administratorė kun. S. Veinzierl, pradėdama žodžiais iš Jozuės knygos 1,8:

Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo lūpų, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis.

Kunigė į pamokslą įjungė LER gen. superintendento Raimondo Stankevičiaus, negalėjusio atvykti į Šventę Nem. Radviliškyje, laišką Bažnyčiai:

Broliai, seserys, tikėjimo namiškiai, brangūs kolegos, bendražygiai, vėl švenčiame gražų jubiliejų – 505 metai Reformacijai! Tiesa, gal jis ne toks gražus – ne toks apvalus, ne toks ramus kaip prieš penkis metus, tačiau tai visiškai nesumažina reikšmės šio įvykio, pakeitusio pasaulį, Bažnyčią, visuomenę.

Prieš penkmetį vyko daug nuostabių renginių Reformacijos jubiliejui pažymėti – konferencijos, seminarai, koncertai, net opera buvo sukurta šia proga. Tai labai gražu, įspūdinga, bet ar visiškai teisinga? Ar švęsdami Reformaciją nepamirštame pagrindinio reformatoriaus – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus? Kodėl tą kartą Reformacijai pavyko išplisti? Tikriausiai todėl, kad Reformacijos pradininkai buvo tie, kurie viską darė iš meilės Tiesai. O absoliuti Tiesa vienintelė – Dievo Tiesa. <...>. 1517-jų Reformacija dar vadinama liuteroniškoji arba Liuterio Reformacija. Be jokios abejonės šis didis reformatorius padarė titanišką darbą Tiesos labui, tačiau negalime pamiršti ir kitų reformatorių, Dievo darbą vykdžiusių iki Liuterio ar po jo. Tikriausiai daugelis skaitėte  Zenono Byčinskio knygos žodžius apie reformatorius: Viklifas, Husas ir Liuteris – trijų Reformacijos stadijų simboliai: Viklifas įskėlė kibirkštį, Husas uždegė žvakę, Liuteris iškėlė liepsnojantį fakelą.

Šią uždegtą ugnį reikėjo toliau kūrenti, maitinti ir tai darė Cvinglis, Kalvinas, Bulingeris ir daugelis kitų drąsių Dievo vyrų ir moterų. Daugelis jų už meilę tiesai padėjo galvas. Tačiau drąsiai ėjo Jėzaus nurodytu keliu, tvirtai žinodami, kur jis veda. Nes Viešpaties Žodis rodo šį kelią - „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. <...>“ Ir šis kelias yra vienintelis teisingas kelias, vienintelis, kuriuo gali eiti, jei tiki Jėzumi, vienintelis, jei išpažįsti, kad Jėzus Kristus yra ir mano Gelbėtojas.<...> Keliauti galime tik vieninteliu keliu, kuris nubraukia visus kitus.<...>

Gen. superintendentas kun. R. Stankevičius sveikinimo laiške cituoja vieną iš penkių Reformacijos solų: SOLUS CHRISTUS – Vien tik Kristuje ir drąsaus Dievo vyro Ulricho Cvinglio žodžius: Vien tik per Kristų mums yra duotas išgelbėjimas, palaiminimas, malonė, atleidimas ir viskas, kas suteikia mums vertę teisingo Dievo akyse.

Sveikinimas – palinkėjimas užbaigiamas žodžiais: Švęsdami šią nuostabią dieną, prisiminkime žmones, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie to, kad Reformacijos vaisius galėtume ir šiandien valgyti, bet pirmiausiai  minėkime, garbinkime ir širdyje turėkime pagrindinį ir svarbiausią Reformatorių – Viešpatį Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen. (Gal 1,5)

Pamaldose buvo giedamos Viešpatį garbinančios, liaupsinančios giesmės: 253-ioji  Viešpatį liaupsink, visatos Valdovą galingą, 220-oji Pranaše didis, Reformacijos himnu tapusi M. Liuterio sukurta giesmė Tvirčiausia apsaugos pilis.

Viešpaties Vakarienę dalino, kunigei Sigitai Veinzerl pašventinus duoną ir vyną, visi trys liturgijoje dalyvavę dvasininkai.  

Pamaldoms vargonavo ir per Viešpaties Vakarienę solo giedojo Papilio vargonininkė Vigilija Macienė.

Bažnyčią įdomiai, stilingai buvo papuošusi Odeta Juodokienė Derliaus šventės pamaldoms, bet labai tiko ir Reformacijos dienai, kada taip pat simboliškai įvertiname atliktus darbus, pasidžiaugiame Viešpaties mums teikiamomis dovanomis.

Po pamaldų visi buvo pakviesti į naujuosius parapijos namus Agapei, kaip moko mus Šv. Rašto žodžiai iš Mokytojo knygos 3 skyriaus 13 eilutės: Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gerybėmis.

Pasisotinę dvasiniu ir kūnišku maistu vini dar užsuko aplankyti senjorų  senelių namuose, kiti skirstėsi į namus, tikėdamiesi, kad Viešpats ir kitais metais surinks į Savo surinkimą pasidžiaugti vieni kitais, padėkoti Aukščiausiajam už visą, ką Jis mums teikia.

InfoRef_LT