(Giesmė 375)

Šiais metais panevėžiečiai reformatai mini Kapinių švenčių 10-metį. Lygiai prieš 10 metų Seniūnų valdybos posėdyje buvo nutarta Maldoje prisiminti tuos artimuosius, kurie palaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros ir Šilaičių kapinėse.

Dauguma parapijiečių lanko artimųjų kapus Biržų krašto kapinėse ir dalyvauja ten Kapinių šventėse, bet nemažai reformatų savo artimuosius yra palaidoję ir ten, kur gyvena – Panevėžio miesto kapinėse. Nemažai parapijiečių dalyvavo tiek pirmoje, tiek ir dešimtoje – šių metų Kristaus Karaliaus Katedros kapinių šventėje, į kurią susirinkome birželio 21-ąją dieną. Ilgai nesimatę dėl pandemijos, į Šventę rinkomės gerokai anksčiau, nors pamaldos prasidėjo 14 val. Vieni skubėjo papuošti artimųjų kapus gėlytėmis ar paprasčiausiai pastovėti ir mintimis pabūti prie širdžiai mielo kauburėlio...Juk kapinės visada buvo ir yra ramybės vieta, kur viešpatauja amžina ramybė, ošia medžiai, krinta gaivios rasos, budi rytmečio aušros.

Kapinių pamaldas laikė gen. superintendentas, parapijos administratorius kun. Raimondas Stankevičius. Nors dangus ir buvo apsiniaukęs – nieko gero nežadėjo, bet lietaus nebuvo ir šventė praėjo maloniai. Klausėmės Šventojo Rašto skaitinių, susimąstyti kviečiančio pamokslo apie Dievo vedimą gyvenimo keliu, giedojome giesmes, padedami parapijos vargonininkės Bronislavos Simonaitienės. Daugelis parapijiečių Maldoje prisiminė savo artimuosius, nes prisiminimai verčia ryškiausiai pajusti, apmąstyti gyvenimo prasmę. Matyt, pati Kapinių aplinka, persisunkusi skausmo ir ašarų, priverčia žmogų pritilti, susikaupti, susivokti, kaip viskas šioje žemėje yra trumpa, laikina ir trapu.  Išėję Anapilin artimieji lieka gyventi mūsų atmintyje – gėryje ir paguodoje, kurią mums dovanojo, meilėje, kurią jie atnešė į mūsų gyvenimus. Tai jie – mūsų tėvai, seneliai vedė mus Tikėjimo keliu, iš jų mes išmokome gerbti artimą, užjausti ir padėti bėdoje. Jie mokė su Malda keltis ir gulti, dėkoti Dievui už kiekvieną praleistą dieną šioje Žemėje.

Padėkoję vieni kitiems už malonų pabendravimą, skirstėmės į namus.

Birželio 28 d., sekmadienį, karštoji vasara sukvietė mus į antrąją parapijos Kapinių šventę Šilaičiuose. Rytas nuteikė viltingai, nes dangus nebebuvo toks skaistus, formavosi lietaus debesys, vidurdienį buvo pranašaujama škvalas ir perkūnija, tačiau Dievas mūsų pasigailėjo, ir gamta leido maloniai pabendrauti. Gerokai prieš 11 val. jau būriavosi nemažas būrys parapijiečių ir jų svečių. Atvyko parapijos seniūnų valdybos pirmininkas kurt. P. R. Puodžiūnas, seniūnas D. Skiauteris, kurie paruošė jau įprastą vietą pamaldoms. Pamaldas laikė katechetas Holgeris Lahayne, vargonavo Bronislava Simonaitienė.

Prasidėjus pamaldoms, katech. Holgeris atsiprašė parapijiečių už lietuvių kalbos klaidas, ar ne taip ištartas pavardes per paminėjimus, nes lietuvių kalba nėra jam gimtoji, o ir šios Kapinių pamaldos jam yra pirmosios dvasininko tarnystėje. Pamoksle jis pabrėžė, kad žmonės visais laikais mąstė apie gyvenimo ir mirties santykį, siekė įprasminti savo gyvenimą ir suprasti nemirtingumą. Gyvenimą suprato kaip Dievo dovaną, o nuveikti darbai, pasiekimai tiesiogiai siejasi su pomirtine kelione. Jei gyveni ir tiki į Dievą, numiręs liksi gyvas žmonių atmintyje per amžius.

Žolė sudžiūsta, gėlės nuvysta, žvakės užgęsta, o mirusiųjų darbai, pamokos, bendrystė, pasiekimai išlieka visam pasiliekančiųjų gyvenime. Mes širdyse jautėme didžiulę meilę ir pagarbą, džiaugėmės jų buvimu kartu su mumis, tad jie lieka gyvi mumyse tol, kol mes patys esame gyvi. Mirusiesiems mes niekuo padėti nebegalime, tačiau mes juos galime ir turime prisiminti, nes jie buvo mūsų bendro gyvenimo dalis.

Dauguma atvykusiųjų maldoje paminėjome išėjusius amžinybėn savo artimuosius, o mūsų maldos, giesmės skambėjo dvasingai, su meile iš širdies. Per pamaldas mažas paukštelis –čiulbuonėlis prisidėjo prie mūsų giesmių, tarsi dėkodamas už mirusiųjų prisiminimą.

Sugiedoję paskutinę šių pamaldų giesmę, vykome į bažnyčią, į dar vieną renginį prieš pamaldas.

Bažnyčioje mūsų laukė parapijietė Vilma Baltušytė, kuri viską buvo paruošusi skaidrių demonstravimui. Šįmet balandžio 26 d. buvo suplanuota parapijos 30-čio šventė, tačiau karantinas pakoregavo planus ir šventės nebeorganizuosime. Jau 30 metų gyvuoja Panevėžio reformatų parapija, o joje vykstančius renginius stengiamės įamžinti nuotraukose. Parašyti pirmojo dešimtmečio istoriją padėjo parapijiečiai, padovanoję nuotraukas, papasakoję prisiminimus, o nuo 2007-ųjų metų šio darbo Dievo garbei ėmėsi Palmira Griciūnienė, kuri rašė ir teberašo parapijos Kroniką. Skaidres Vilmai padėjo paruošti seniūnas Donatas Skiauteris. Daugiau nei valandą su įdomumu žiūrėjome pirmųjų pamaldų pas parapijietę Ireną Atkočiūnienę akimirkas, prisiminėme kaip atrodė bažnyčios pastatas, kai jame buvo ūkinių prekių parduotuvė, nuotraukose įamžintas pirmąsias pamaldas bažnyčioje 1990 kovo 17 d., įvairias parapijos šventes, susitikimus, ekumenines pamaldas, išvykas, Kapinių šventes, parapijiečių Jubiliejų paminėjimus. Skaidrės atmintin sugrąžino Radvilų ąžuolyno sodinimą, ąžuoliukų ir eglaičių paruošimą pirmajai žiemai, apsilankymą Ąžuolyne po penkerių metų... Džiaugiamės, kad dar kartą galėjome prisiminti ir įsitikinti, jog parapija buvo gyva ir iki šiol vyksta aktyvus gyvenimas joje.

Po malonios įžangos prieš sekmadienio tarnavimą, katech. Holgeris Lahayne 14 val. pakvietė susikaupti Dievo Žodžio klausymui, Viešpaties šlovinimui malda ir giesmėmis, kurios skambėjo itin pakiliai. Klausėmės katecheto gilaus apmąstymo pagal Tikėjimo išpažinimo Tikiu vieną Dievą Tėvą... pirmąsias tris eilutes. Pamokslas vertė pamąstyti kiekvienam apie savo gyvenimą, apie tikėjimą į Dievą ir Jo sūnų Jėzų Kristų.

Tylioje Maldoje dėkojome Dievui už turiningą dieną, už gerą sveikatą, kad galėjome pabūti visi kartu.

Pasibaigus pamaldoms, galėjome įsigyti katecheto atvežtų vertingų knygų ir dar pabendrauti tradicinėje agapėje.  

Džiaugiamės, kad, su Dievo padėjimu, tą dieną numatyti renginiai praėjo sėkmingai, kas galėsime, susitiksime parapijos Kapinių šventėse jau kitais metais, o šiais metais dar laukia išvykos į Papilį, Kubilius ir Dubingius.

Sigita Audickienė