Donatas Skiauteris

Praeitą sekmadienį, liepos 23 d., Panevėžio parapijoje vėl buvo „ilga“ diena. Iš pradžių Kapų šventė pamaldos Šilaičių kapinėse, į kurias susirinko nemažai parapijiečių ir jų svečių, o po to – pamaldos bažnytėlėje su Viešpaties Vakariene.

Kun. Raimondas Stankevičius mums pratęsė pamokslų ciklą apie tikėjimą – tai buvo jau ketvirta ciklo dalis. Tema tikintiesiems svarbi, bet ne tokia paprasta kaip atrodo. Bent jau eiliniam parapijiečiui, ne kunigui, be specialaus pasiruošimo. Pabandysiu savais žodžiais pasakyti, kaip tai supratau. Kunigas aiškino, kad tikėjimas neturi būti kaip dovana, kurią gavai ir pasidėjai, na ir žinai, kad turi. Tai turėtų būti gyvas procesas, apmąstymai sau – „viduje“ ir vadovavimasis tikėjimu – „išorėje“. Ir kad su tikėjimu žmogus niekada neliks vienišas, žinos, jog turi pagalbą, vedimą per gyvenimą. Ir tas mintis kun. Raimondas patvirtino ir istorijomis iš Šventojo Rašto, ir pavyzdžiais iš savo asmeninės patirties.

Po mirusiųjų paminėjimo pamaldų kapinėse kartu su kunigu aplankėme dviejų išėjusių Anapilin parapijiečių kapelius jų artimųjų pakviesti. Juos prisimindami, pasimeldėme ir pagiedojome. Tada pagalvojau, kad kaip tik tikėjimas padeda pakelti artimųjų praradimo skausmą. Mama, kuri prieš metus neteko mylimo sūnaus, su tuo skausmu dar nė kiek nesusitaikė, bet paguodžiantys kunigo žodžiai prie kapo tikrai jai stipri parama – tai buvo matyti. Lygiai taip pat žmona, išlydėjusį prieš tris metus vyrą į Amžinybę, pajuto tą užuojautą ir tikėjimo stiprybę kunigo žodžiuose ir giesmėje. O ir visiems mums tikėjimo teikiama paguoda reikalinga, visi turime netekčių.

Nė kiek neprailgo sekmadienį praleista „ilga“ diena. Dievo palaima lydėjo mus ir kapinėse, ir bažnyčioje, ir prie Dievo stalo Viešpaties Vakarienės metu bei nuoširdžių pokalbių laike tradicinėje agapėje.

Foto Irenos Skiauterytės