Tvarkydami Bažnyčios liturgiją ir apeigas pagal Dievo žodį reformatoriai itin didelį dėmesį skyrė Psalmynui. Tenka su apgailestavimu konstatuoti, kad psalmių giedojimas šiandieninėse evangelikų Bažnyčiose dažnai tokios svarbios vietos nebeturi, nesant tinkamo Psalmyno, ar skambant modernesnėms ir patrauklesnėms giesmėms. Žemiau pristatome citatas iš Jono Kalvino pratarmės pirmajam Ženevos Psalmynui (1543 m.) bei jauno teologo, pamilusio Psalmyną, raginimą grįžti prie psalmių giedojimo tiek namuose, tiek ir bažnyčioje.

Dvi maldų rūšys

„Maldos būna dviejų rūšių. Kai kurios - tiesiog žodžiai, kitos - su giedojimu. Ir tai nėra naujas išradimas. Nes jau nuo pat Bažnyčios prasidėjimo taip buvo, kaip istorija mus to moko. Net ir pats šv. Paulius liepia melstis ne vien žodžiais, bet taip pat ir giedoti. Ir iš tiesų, mes žinome iš patirties, kad giedojimas turi tokią stiprią galią sujaudinti ir uždegti žmonių širdį, šaukti Dievop ir dar karštesniu uolumu jį garbinti. Visada reikia rūpintis, kad giedojimas nebūtų nei neapgalvotas, nei nepastovus, o būtų rimtas ir didingas (kaip sako šv. Augustinas), ir tokiu būdu, kad ženkliai išsiskirtų muzika, kuri yra grojama žmonių malonumui prie stalo ir namuose, nuo bažnyčioje giedamų psalmių, dalyvaujant Dievui ir jo angelams. Ogi kai norėsime teisingai spręsti dėl čia išdėstytos liturgijos, tikimės, kad ji atrodys šventa ir dora, kadangi ji sumanyta paprastai mūsų minėtam pamokymui, nors giedojimo praktika yra platesnė.“

 Išsireikšti giedojimu

„Net ir namuose ir laukuose tegu [muzika ir psalmės] bus mums paskatinimas, ir tarsi instrumentas Dievo pagyrimui bei mūsų širdžių išaukštinimui link jo, mūsų paguodai, jo savybės, gėrio, išminties ir teisingumo apmąstymui - o to labiau reikia nei yra sakoma. Pirmiausia, ne be reikalo Šventoji Dvasia mus taip kruopščiai moko per Šventąjį Raštą džiaugtis Viešpatyje ir rasti jame visą mūsų džiaugsmą, kuris tada ir pasiekia savo tikrąjį tikslą: juk Dievas žino, kiek mes linkę bergždžiai džiaugtis. Kai mūsų prigimtis mus veda ir skatina ieškoti bet kokių kvailų ir ydingų pasidžiaugimo priemonių, mūsų Viešpats, priešingai, siūlo visus įmanomus būdus atsiskirti ir atsispirti nuo kūno ir pasaulio gundymų, kad mus užpildytų šiuo dvasiniu džiaugsmu, kurį taip labai mums rekomenduoja.“

Muzikos svarba

„O tarp visų priemonių, kurios tinka žmogui atkurti ir jam suteikti malonumo, muzika yra arba pati pirmoji, arba viena svarbiausių: ir manytina, kad tai yra Dievo dovana šiam tikslui. Todėl turime tuo labiau rūpintis ja, kad nepiktnaudžiautume ja, nesuteptume bei neužterštume jos, versdami ją mūsų pasmerkimo įrankiu tada, kai tai turėtų tarnauti mūsų naudai ir išganymui. Tegu taip būna netgi jei nebūtų kitos priežasties, kad teisingai ir padoriai vartotumėme muziką, vengiant ištvirkavimo arba išlepimo pavojų neleidžiamuose malonumuose, ir kad netaptų nešvankumo ar pasileidimo įrankiu.“

Muzikos galia

„Bet yra dar daugiau: juk mažai yra šiame pasaulyje dalykų, sugebančių geriau už muziką palenkti žmonių papročius viena ar kita kryptimi, kaip tai išmintingai teigė Platonas. Ir iš tikrųjų patiriame paslaptingą, sunkiai įtikinamą muzikos savybę sujaudinti širdis vienu ar kitu būdu. Todėl turime kuo rūpestingiau ją sureguliuoti savo naudai, o ne savo pražūčiai. Dėl šios priežasties senieji bažnyčios mokytojai dažnai skundėsi, kad jų laikų tauta klausėsi nepadorių ir begėdiškų dainų, kurias ne be reikalo laiko mirtinais ir šėtoniškais nuodais, gadinančiais visą pasaulį. O dabar, kalbant apie muziką, suprantu esant dvi dalis, t.y., iš vienos pusės raidę, arba turinį ir medžiagą; iš kitos pusės, giesmę ar melodiją. Tiesa, kad kiekvienas blogas žodis (kaip sako šv. Paulius) iškraipo dorovingumą, bet kai melodija tam pritaria, tai juo stipriau perveria širdį ir įeina į vidų, tarsi piltuvėliu įpiltum vyno į indą. Tokiu būdu per melodiją nuodai ir moralinį sugedimą skleidžiasi iki pat širdies gilumų.“

Kodėl rinktis psalmes?

„Taigi ką turime daryti? Turėti ne tik padorias giesmes, bet taip pat šventas, kurios bus mums tarsi akstinas maldai ir Dievo pagyrimui, jo darbų apmąstymui, kad mes jį mylėtume, jo bijotume, jį garbintume ir šlovintume. O tai, ką sako šv. Augustinas, yra tiesa: niekas negali giedoti ko nors Dievo verto, jei jo negavo nuo jo. Išieškoję šen ir ten nerasime jokių kitų geresnių ir šiam tikslui tinkamesnių giesmių, nei Dovydo psalmes, kurias jam padiktavo pati Šventoji Dvasia. Kai mes jas giedame, galime būti tikri, kad pats Dievas mums pasufleruoja žodžius, tarsi pats savyje giedotų savo garbei. Todėl [šv. Jonas] Auksaburnis taip ragina žmones (vyrus, moteris bei mažus vaikus) įprasti prie jų giedojimo, kad tai taptų kaip meditacija kartu su angelų draugija.“

Giedoti protu ir širdimi

„Be to, reikia mums prisiminti tai, ką sako šv. Paulius: dvasines giesmes gerai sugiedoti galima tik širdimi. O širdis reikalauja proto. Ir tame (sako šv. Augustinas) yra skirtumas tarp žmonių ir paukščių giedojimo. Mat kikilis, lakštingala arba papūga gerai sugiedos, bet savo giesmės nesupras. Ogi žmogaus duota prigimtis — giedoti žinant, ką sako. Po proto turi būti širdis ir prisirišimas, ir tai gali būti tik jeigu giesmė taip atsispaudė mūsų atmintyje, kad niekada nesiliausime jos giedoję. Todėl ši knyga, kad ir vien dėl šios priežasties, be visa kito, kas jau buvo pasakyta, turi būti ypatingai rekomenduojama visiems norintiems dorai džiaugtis pagal Dievą, savo paties išganymui ir kitų žmonių labui. Todėl šiai knygai nelabai reikalingos mano rekomendacijos, kadangi ji pati savyje neša savo vertę ir garbę. Taigi, tegu pasaulis bus taip gerai įspėtas, kad vietoje dainų, iš dalies tuščių ir nerimtų, iš dalies kvailų ir grubių, iš dalies bjaurių ir nešvarių, ir todėl blogų ir kenksmingų, kurios iki šiol vartotos, jis dabar pratintųsi giedoti šias dieviškas ir dangiškas giesmes kartu su geruoju karaliumi Dovydu. O dėl melodijos - mums pasirodė tinkamiau taip, kad ji būtų santūri, kaip yra šiame rinkinyje, kad ji turėtų temai tinkamą rimtumą ir didingumą, ir netgi būtų tinkama giedoti bažnyčioje, pagal tai, kas buvo pasakyta.“

Parašyta Ženevoje, 1543 m. birželio 10 d.

Muzikos instrumentų klausimas (M. Žorželis)

Maksimas Žorželis (Maxime Georgel) — jaunas teologas, prancūzakalbio reformatų teologijos tinklalapio Par la foi („Per tikėjimą“, http://www.parlafoi.fr) steigėjas. Kilęs iš baptistų pastorių šeimos, pats jaunystėje atradęs reformatų tikėjimą, jis ypač domisi dogmatika, scholastika bei liturgija. Gyvena Lilyje, Šiaurės Prancūzijoje, kartu su žmona ir mažamečiu sūnumi, kur mokosi medicinos.

Pastaruoju laiku studijuoju Pauliaus laišką efeziečiams, kadangi tai tekstas, kurį nagrinėjame per savo namų pamaldas. Neseniai priėjau prie 5-ojo skyriaus 19-osios eilutės, kur Paulius mus ragina giedoti Viešpatį „psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis“. Komentuodamas šiuos tris terminus evangelikų teologas Džonas Stotas (John Stott) rašo, kad nors sunku juos išskirti, iš pirmojo galima daryti prielaidą, kad būta muzikinio pritarimo[1]. Čia gali Jums kilti tokia mintis: nejaugi tokia idėja prieštarauja reformatų egzegezei?

Taip, jei suvoksime reformatų liturginį mąstymą siaurai ir atsiribosime ties puritonų raštais disputacijose su Ričardu Hūkeriu (Richard Hooker) ir anglikonų bažnyčia, manysime, kad Stotas tolsta nuo tradicinės egzegezės. Bet kokiu atveju, jis tikrai nenutolsta nuo šiais laikais dominuojančios nuomonės akademijoje, kuri labai atsargiai vengia gilintis į šių trijų terminų skirtumus ir kartais įžiūri muzikos instrumentų minėjimą žodyje „psalmės“[2]. Bet ką sakė, pavyzdžiui, Jonas Kalvinas apie tokį tekstą? Šiuo straipsniu nesiūlome išdėstyti visų duomenų apie Kalvino liturginį mąstymą, bet nagrinėsime kai kuriuos faktus, kurių aršiems psalmių — ir jokių kitų giesmių — giedojimo gynėjams ir muzikinio pritarimo oponentams (o tai jiems vienas bažnyčią apibūdinančių bruožų) norėtųsi nematyti.

„O dėl klausimo, kuo skiriasi psalmės nuo himnų, himnai nuo giesmių, nelengva tai tvirtai apibūdinti, nors apie tai porą žodžių pasakysiu Laiško kolosiečiams komentare (3-asis sk.). Būdvardis dvasinės rodo, kas turi būti jų tema ir subjektas, nes dažniausiai madingų ir tautoje populiarių dainų turinį sudaro nerimtos ir netgi begėdiškos temos.“ (Jonas Kalvinas, Laiško efeziečiams komentaras, prie Ef 5,19)

Lygiai kaip Stotas, Kalvinas pripažįsta, kad sunku tiksliai išskirti šių terminų prasmę. Beje, čia pastebime, kad žodį dvasinės suvokia kaip apibūdinantį giesmes dvasinėmis temomis, priešpastatydamas jas pasaulietinėms ir net nemoralioms dainoms. Taip pat probėgomis priduria, kad savo samprotavimus išplės laiško kolosiečiams komentare, prie kurio dabar prieisime.

„Beje, į šituos tris žodžius jis [Paulius] įtraukė visokiausias giesmes. Mes įpratę jas išskirti štai taip: apie psalmę esą kalbama tada, kai Dievo garbei esą grojama kažkokiu muzikos instrumentu; giesmė, kurią verčiame himnu, yra iš tikrųjų pagyrimo giesmė, nesvarbu, ar ji giedama pilnu balsu, ar kitaip. O giesmė ne tik iš pagyrimų sudaryta, bet taip pat iš įspėjimų ar kitokių argumentų. Ogi jis nori, jog krikščionių giesmės būtų dvasinės, o ne sudarytos iš nerimtų dalykų ir kitų menkumų, nesusijusių su argumentu.“ (Jonas Kalvinas, Laiško kolosiečiams komentaras, prie Kol 3,16)

Kalvino nuomone, šioje eilutėje vartojamų žodžių įvairumas atspindi pačių giesmių įvairovę. Kalvinas kaip ir Stotas pastebi, kad pirmasis terminas implikuoja grojimą muzikos instrumentais. Jis čia, matyt, negalvoja, kad tvirtina ką nors nauja ar kontraversiška, juk kalba eina apie įprastą interpretaciją. Pakartoja, kad būdvardis dvasinės nurodo į giesmių temą, kadangi jų tikslas yra „Kristaus žodžio[3]“ (t. y. „Evangelijos mokslo[4]“) apsigyvenimas mumyse.

Ar tai reiškia, kad Kalvinas neremtų psalmių giedojimo be muzikos instrumentų (a cappella)? Anaiptol! Kas yra geriau už Dievo žodį, kad „mumyse apsigyventų Kristaus žodis“? Visgi pastebėkime, kad jei būta tokios praktikos giedoti be muzikos instrumentų, Kalvinas galėjo sakyti, kad psalmė yra giesmė su muzikos instrumentų pritarimu[5].

O dėl klausimo, ar Kalvinas priėmė išimtinai psalmes, gerai žinomas faktas, kad į Psalmyną galutinai buvo įtraukti dešimt Dievo įsakymų ir Simeono giesmė 1562 m. leidime[6]. Kalvino metais Ženevoje išėjo psalmyno leidimai kartu su giesmėmis[7]. Pats Kalvino įpėdinis, Teodoras Beza, 1595 m. netgi išleido „šventųjų giesmių“ iš Biblijos tekstų rinkinį: jame galima rasti rimuotus vertimus iš Išėjimo 15, Pakartotojo Įstatymo 26, 32, Teisėjų 5, 1 Samuelio 2, 2 Samuelio 7:18, 23:1, Izaijo 5, 12, 26, 38:10, Jonos 2:3, Habakuko 3 skyrių bei (iš Naujojo Testamento) Magnifikatą, Zacharijo ir Simeono giesmes. Ir kaipgi nebūtų naudinga giedoti šių Šventojo Rašto ištraukų, norint, kad Kristaus žodis apsigyventų mumyse?

Reformatai gieda pasikviesdami savyje Dievo žodį. Jie gieda dvasines giesmes, t. y. giesmes, parašytas įkvėpus Šventajai Dvasiai, ir kurių turinys — Evangelija[8]. Tam tikslui tarnaujant psalmės turi užimti svarbiausią vietą, mat jos neturi sau lygių. Bet Šventasis Raštas turi dar daugelį kitų giesmių ir giedojimo vertų ištraukų. Instrumentai turi teisingą vietą, jie priklauso Šventojo Rašto vartojamam bendruomeninio giedojimo žodynui; tenka vis tiek pripažinti, kad Kalvinas apribojo jų vartojimą privačioms (namų) pamaldoms. Jeigu turėčiau kreiptis į evangelikus, agituočiau už grįžimą prie psalmių ir kitų biblinių giesmių giedojimo. Kartu su Augustinu aš jiems pasakyčiau, kad niekas negali giedoti ko nors Dievo verto, jei to negavo iš Dievo. Kartu su Kalvinu aš jiems pasakyčiau, kad tam nieko nėra geriau  už Dovydo psalmes. Bet čia noriu pirmiausia kreiptis į tuos, kurie laiko vien tiktai psalmių giedojimą be muzikinio pritarimo bažnyčios skiriamuoju ženklu, ir klausti jų, ar Kalvinas ir Beza būtų pas juos laukiami.

Iliustracija: Thomas Webster, The Village Choir (Kaimo choras), 1847 m.

Iš prancūzų kalbos vertė Artūras Laisis.

[1]John Stott, The Message of Ephesians, Inter-Varsity Press, 1979.

1. [2]Žr. Peter T. O’Brien, The Letter to the Ephesians, Grand Rapids (Michigan): Eerdmans, 1999 m.: autorius interpretuoja dvasines kaip nuorodą į giesmių šaltinį: jas įkvėpė Šventoji Dvasia. Visi trys terminai vartojami Septuagintoje nurodant į Dovydo psalmes, bet taip pat į kitokias giesmes (ž. 1 Kor 14,26); žr. taip pat Francis Foulkes, Ephesians, TNTC, 2008: žodis psalmos reiškiąs giesmę su arfos pritarimu, o himnai esą lyrinės, proginės giesmės, kurias sunku atskirti nuo trečiojo termino. Jis randa Naujajame Testamente įvairių tokių himnų (pvz., Ef 4,4-6, 5,14, 1 Tim 1,17, 2,5-6, 6,15-16, 2 Tim 2,11-13, etc.); Frank Thielman, Ephesians, BECNT, 2010 aiškina, kad sunku išskirti šiuos terminus.

[3]Kol 3,16.

[4]„Jis nori, jog Evangelijos mokslas jiems būtų artimai pažįstamas“, taip komentuoja Kalvinas šią laiško kolosiečiams vietą.

[5]Kadangi Kalvinas laiko muzikos instrumentus „Įstatymo šešėliu“, įtrauktu į Senąjį Testamentą kaip priemone tautai mokyti, gali būti, kad jis čia turi omeny muzikinį pritarimą per privačias pamaldas — namų pamaldas ar kitokias garbinimo formas, nei viešos pamaldos.

[6]Simeono giesmę galima rasti visuose Psalmyno leidimuose nuo pat 1539 m.

[7]Žr., pvz., Jean-Baptiste Pinereul 1568 m. leidimą.

[8]Tai jau minėta Peter T. O’Brien’o interpretacija (žr. išn. 2).