2014-09-04
Holger Lahayne

1933 metais, Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui, didelę galią įgavo Vokietijos žemių evangelikų bažnyčių viduje susiformavęs judėjimas "Vokiečių krikščionys" (Deutsche Christen). 1934 m. kovą jie pareiškė: "Su Hitleriu išmušė Vokietijos nacijos valanda. Per Hitlerį ateina veikti Kristus, pagalbos ir išganymo Dievas". Pritardami nacionalsocialistinei ideologijai, Vokiečių krikščionys paskelbė rasę, tautiškumą ir nacionalizmą regimaisiais dieviškais "gyvenimo pagrindais", turėsiančiais tapti pamatu visai Bažnyčiai. 

W. Härle'ė antologijoje Dievo pėdsakais rašo: "Kaip atsakas į tai 1933 m. spalį buvo įsteigta kunigų gelbėjimo sąjunga (Pfarrernotbund) su Martinu Niemölleriu priešakyje. Prasidėjo Bažnyčios kova (Kirchenkampf). 1934 m. balandį įsisteigusi "Išpažįstančioji Bažnyčia", save laikanti teisėta evangelikų Bažnyčia Vokietijoje, 1934 m. gegužės 29–31 d. pakvietė į Išpažinimo sinodą Barmene." Šioje Vupertalio miesto dalyje susirinko 139 atstovai (tarp jų 53 ne teologai) iš 25 Vokietijos žemių bažnyčių (liuteronų, reformatų ir jungtinų bažnyčių).   

Sinode buvo priimtas "Teologinis pareiškimas dėl Vokieijos Evangelikų Bažnyčios dabartinės padėties" (šiandien dažniausiai tiesiog vadinamas "Barmeno teologiniu pareiškimu") su tikslu išsklaidyti Vokiečių krikščionių "paklydimus", sugriovusius evangelikų teologinį pamatą ir išardžiusius vienybę. Iš esmės pareiškimo tekstas buvo sudarytas garsaus šveicarų reformatų teologo Karlo Bartho, tuo metu dėsčiusio Vokietijoje. Hamburgo liuteronių kunigo H. Asmusseno sinodo įvadinis pranešimas "pasirodė toks svarbus, kad galutiniame sinodo nutarime jis buvo įvardytas kaip privalomas Barmeno teologinio praeiškimo interpretacijos kontekstas" (Härle'ė), t.y. tapo pareiškimo įžanga. 

Dokumento pagrindinė dalis susideda tik iš šešių neilgų tezių, kaskart pradedamų citata iš Biblijos ir užbaigiamų atitinkamu paneigimu. Tad vadintis pilnu tikėjimo išpažinimu pareiškimas nepretenduoja; jo pagrindinė intencija visų pirma buvo tik reaguoti į tuometinę situaciją. Spaudžiant liuteronų sinodo atstovams, buvo pasirinktas "teologinio pareiškimo" pavadinimas, leidžiantis išvengti galimos naujojo dokumento konkurencijos su liuteronų tikėjimo išpažinimais. Kadangi reformatai kaip K. Barthas iš esmės visada teigiamai vertino naujų tikėjimo dokumentų kūrimą, tai vėliau tikrai autoritetingu tikėjimo dokumentu ir šis pareiškimas išliko tik reformatų bažnyčiose.

Pirmoji tezė yra ir pati reikšmingiausia bei žinomiausia, klojanti pagrindą kitoms penkioms (čia ir toliau dr. T. Kiaukos vertimas iš Dievo pėdsakais): "Jėzus Kristus, toks, kokį mums liudija Šventasis Raštas, yra vienintelis Dievo Žodis, kurio mes klausome, kuriuo gyvenime ir mirtyje pasitikime ir kuriam paklūstame." Nors dėl tezės trumpumo kai kurie aspektai nėra iki galo aiškūs (pvz., kiek Šventasis Raštas laikomas tikru Dievo Žodžiu?), vis dėlto Barthui pavyko pasakyti svarbiausią dalyką: krikščionių tikėjimas visų pirma yra klausymo tikėjimas; krikščionis klauso Dievo, kuris pats yra Žodis ir klauso Dievo užrašytojo Žodžio. Žodis reikalauja visiško pasitikėjimo ir paklusnumo. 

Po tezės einančiame paneigime dar aiškiau pasakoma, kad šitokio pasitikėjimo ir paklusnumo neturi teisės reikalauti daugiau niekas kitas: "Mes atmetame klaidingą mokymą, esą Bažnyčia šalia šio vienintelio Dievo Žodžio kaip savo skelbimo šaltinį galėtų ir turėtų pripažinti  dar ir kitus įvykius ir galias, asmenis ir tiesas kaip Dievo apreiškimą." Čia, be abejo, omenyje turimas nacionalsocializmas. Ir mūsų dienomis esama garsių teologų, kurie apreiškimo šaltiniu laiko šiuolaikinę kultūrą.

Antroji tezė taip pat nėra praradusi savo aktualumo. Ji byloja, kad Kristus yra, viena vertus, "visų mūsų nuodėmių atleidimas", bet kartu ir "stiprus Dievo reikalavimas viso mūsų gyvenimo atžvilgiu". Kitaip tariant, krikščioniškas tikėjimas negali būti apribotas privačia erdve, jis turi turėti priėjimą prie visų mūsų gyvenimo sričių: "Mes atmetame klaidingą mokymą, jog esama tokių mūsų gyvenimo sričių, kuriose mes priklausome ne Jėzui Kristui, bet kitiems valdovams..." Tikintis žmogus juk visų pirma yra paklusnus Jėzaus Kristaus valdžiai bei autoritetui, o tik paskui kitų.  

Tezės 3, 4 ir 6 kalba apie Bažnyčią. Bažnyčia yra "išteisintų nusidėjėlių" bendruomenė, kurioje Kristus per savo Dvasią "veikia dabartyje kaip Viešpats". Bažnyčia yra pastatyta "nuodėmės pasaulyje" ir yra vien "jo [Kristaus] nuosavybė". Ji gyva "vien tik iš jo paguodos ir jo mokymo" (3). "Skirtingos bažnytinės pareigybės nepagrindžia vienų viršenybės prieš kitas..." Dėl to ir negalima "priimti ypatingus vadus [vok. "Führer"!], kuriems suteikta teisė valdyti" (4). 

Šeštoji tezė primena apie Bažnyčios misiją: "vietoj Kristaus... pamokslu bei sakramentu perteikti žinią visai tautai apie laisvą Dievo malonę". Bažnyčia negali būti atiduota "savavališkai pasirinktiems norams, tikslams ir planams". Mūsų dienomis, regint daug sumaišties dėl šiuolaikinės Bažnyčios pašaukimo ir tikslo, minėtieji pareiškimo punktai nuskamba tarsi mums parašyti.
Penktoji tezė apibrėžia valstybės esmę ir ribas. Pagal ją valstybės užduotis Dievo patvarkymu esanti "grąsinant ar panaudojant jėgą [taip pažodžiui] rūpintis teisingumu ir taika". O Bažnyčia už šią "geradarystę" turinti dėkoti. Tačiau valstybė "negali peržengti jai skirtą užduotį, tapti vienintele ir totalia žmogiškojo gyvenimo tvarka". Ji negali veržtis į Bažnyčios sferą, o ši taip pat "negali peržengti savo ypatingą paskirtį, prisiimti valstybines funkcijas, valstybines užduotis ir valstybinį orumą ir tokiu būdu pati tapti valstybės organu."    

Kartais teigiama, kad pereiškimas atmeta "dviejų karalysčių mokymą". Iš tikrųjų pagrindinis autorius K. Barthas buvo kai kurių to mokymo formų ir aspektų kritikas. Tačiau apie atmetimą negali būti kalbos. Nes griežtos kritikos atveju vien jau tarp delegatų buvę liuteronai nebūtų davę sutikimo pareiškimui. Tiesa, radikaliam valstybės ir bažnyčios atskyrimui nepritariama; bažnyčia vis dar privalo valdžioje esantiesiems priminti apie atsakomybę bei, reikalui esant, pabarti. Tačiau skirtingos valstybės  bei bažnyčios pareigų sritys aiškiai pabrėžiamos (kaip ir dviejų karalysčių mokyme) – vien valdžia gali veikti grąsymu bei jėga, o bažnyčia – negali. Valdžios instituto patvirtinimas bei netgi gerbimas ("geradarystė") ir kartu jos užduočių apribojimas (visų pirma "teisingumas ir taika", t.y. vidinis ir išorinis saugumas bei teisėtvarka), iki šiol išlikęs labai aktualiu.

Į antologiją Härle'ė taip pat įtraukė laišką "Evangelikų bendruomenėms ir krikščionims Vokietijoje", kuris buvo išsiuntinėtas kartu su Barmeno apreiškimu. Jame akcentuojama, kad "Vokietijos Evangelikų Bažnyčios vienybė gali būti sukurta tiktai iš Dievo Žodžio tikėjime per Šventąją Dvasią. Tik tokiu būdu Bažnyčia bus atnaujinta."
Taip pat laiško gavėjai raginami kritiškai skaityti pateiktą Barmeno apreiškimą: "Ištirkite taip pat Vokietijos Evangelikų Bažnyčios Išpažinimo Sinodo žodžius, ar jie atitinka Šventąjį Raštą ir tėvų Išpažinimo raštus. Jei atrasite, kad mes kalbame ne pagal Raštą, tuomet neklausykite mūsų!" 

Šiuo raginimu tęsiama sena protestantų tradicija. Jau Antrojo šveicariškojo išpažinimo įvadiniame žodyje Ciuricho profesorius J. Simmleris rašo:

"Visų pirma mes patvirtiname, kad, reikalui esant, esame visiškai pasirengę savo interpretacijas bendrai ir konkrečiose vietose išsamiau paaiškinti; galų gale esame pasiruošę – ne be dėkingumo – pritarti tiems, kurie mus taisys Dievo Žodžiu ir ves į paklusnumą Viešpačiui..." (Lietuvos reformatų bažnyčios leidinyje neišversta).

Simmleris jaučia, kad kai kuriems skaitytojams gali tekti kai ką paaiškinti, pakomentuoti, dėl to pabrėžia, kad tai ir privalo būti padaryta. Jis net netiesiogiai kviečia ieškoti klaidų ir netikslumų. Skaitykite ir taisykite mus! Bet kritika tebūnie pagrįsta – būtent Dievo Žodžiu. Šios nuostatos buvo paplitusios tarp reformatų ir atsispindėjo daugelyje jų tikėjimo dokumentų, kaip 1560-ųjų Škotų išpažinime. Tačiau tikriausiai pirmasis šią nuostatą  išreiškė Martynas Liuteris savo panašioje kalboje, pasakytoje Vormso reichstage 1521 m.:

"Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto Žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė."

Matome, viena vertus, tvirtą ir drąsų įstikinimą atrastomis teologinėmis tiesomis, o kita vertus – savikritišką atvirumą pataisoms. Tačiau ne bet kokioms – tik toms, kurios gerai pagrįstos Biblija. Ši dvasia gyva ir Barmeno teologiniame pareiškime.

(Nuotrauka: skulptūra pareiškimui atminčiai Wuppertalyje)