Laurynas Jankevičius

Alpių ir miškų apsuptame Vokietijos Bavarijos žemės miestelyje Jozefstalyje dešimčiai dienų į ekumeninį mokymų centrą rinkosi įvairių konfesijų Europos Bažnyčių atstovai. Šį seminarą surengė, į jį pakvietė bei visas išlaidas seminaro dalyviams padengė Bavarijos žemės Liuteronų Bažnyčia.

Šių metų seminaro tema „Susitaikymas“ (ang. reconcilation) buvo pasirinkta atsižvelgiant į pasaulyje ir visuomenėse vykstančius procesus, kai visiems mums kaip niekada reikalingas atleidimas, susitaikymas ir galiausiai - susivienijimas. Lietuvoje (kur labai liūdna statistika liudija, jog esame pirmi Europoje pagal savižudybių skaičių) ši tema, manau, yra dar aktualesnė, tačiau ne pasaulio ir net ne žmonių grupių prasme, tačiau asmenine, t.y. - tai yra susitaikymo su savimi pačiu ir su Dievu.

Seminare dalyvavo per keturiasdešimt atstovų iš tokių šalių kaip Vokietija, Lenkija, Suomija, Švedija, Latvija, Estija, Islandija, Rumunija, Serbija, Slovakija, Vengrija, Jungtinė Karalystė (Šiaurės Airija), Čekija, Rusija ir, žinoma, Lietuva. Visi jie atstovavo savo konfesijas bei denominacijas: reformatus, ortodoksus, liuteronus, Romos katalikus, evangelikus, husitus, anglikonus. Plati dalyvių geografija paįvairino bendravimą bei temų įvairovę.

Beje, šiemet šis seminaras buvo neeilinis – jam lygiai 50 metų. Tad šio gražaus jubiliejaus proga į šventinius renginius suvažiavo daug garbingų svečių (Maskvos Ortodoksų Bažnyčios metropolitas, Rumunijos, Švedijos, kelių Vokietijos žemių liuteronų vyskupai bei kt.), taip pat anksčiau seminarus organizavusių komandų nariai. Buvo pasidalinta įvairiomis idėjomis susijusiomis su šių metų seminaro tema „Susitaikymas“, Bažnyčių ekumeniškumu ir kaip jį būtų galima dar labiau skatinti bei kitomis aktualiomis temomis.

Seminaras truko dešimt dienų. Kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi pamaldomis mažoje, tačiau labai jaukioje, ekumeninėms pamaldoms skirtoje koplyčioje, pastatytoje Jozefstalio evangelinių seminarų centre. Iš įprastų, mums žinomų pamaldų, jos išsiskyrė savo ekumeniškumu, jas draugiškai pasidalinę dienomis, pagal savo konfesijų, Bažnyčių bei šalių liturgijas laikydavo vis skirtingi dvasininkai. Vyko reformatų, liuteronų, ortodoksų ir net Čekijos husitų liturgijomis paremtos, tiesa, šiek tiek nei įprastai, trumpesnės, pamaldos. Dar vienas, tačiau labai gražus, išskirtinumas tai, jog „Tėve mūsų“ visi garsiai sakydavo savo gimtosiomis kalbomis – juk Dievui nesuprantamų kalbų nėra.

Visos pamaldos buvo laikomos vokiečių bei anglų kalbomis, tačiau Biblijos skaitiniai skambėjo visų seminare dalyvavusių dalyvių gimtosiomis kabomis. Kartu su kitomis kalbomis skambėjo ir lietuviškas skaitinys, kurį perskaitė straipsnio autorius.

Visą šio renginio laiką organizatoriai pasirūpino, kad dalyviai nenuobodžiautų, ne tik supažindino su savo vertinga patirtimi, pakvietė patyrusius lektorius, tačiau ir pačius dalyvius įtraukė į diskusijas, pašnekesius bei suteikė galimybę visiems pasidalinti savo patirtimi, džiaugsmais ir sunkumais bei paprašyti patarimų kaip spręsti vieną ar kitą problemą.

Prieš pradedant klausytis paskaitų pirmiausia turėdavome „Biblijos impulsą“, paprastai tariant vienas iš organizatorių komandos narių parinkdavo kokią nors ištrauką iš Biblijos, apie ją papasakodavo ir užduodavo tokius klausimus, kuriuos kiekvienas sau turėjome atsakyti. Ištraukos ir klausimai buvo parenkami ne atsitiktinai, o būtent tokie, kokie padėtų geriau įsigilinti į artėjančios paskaitos temą.

Patirtis bei susitaikymo pavyzdžiai buvo pristatyti ne tik į centrą atvykusių lektorių, tačiau ir patiems dalyviams išvykus už centro ribų. Visiems dalyviams labai didelį įspūdį paliko musulmonų mečetė, musulmonų tradicijos, įsiliejimas į visuomenę bei bendravimo su krikščionimis aktualijos, pavyzdžiai apie pastangas suvienyti šio miesto musulmonus bei krikščionis. Musulmonai mečetę visuomet pradeda užpildyti nuo pirmosios eilės ir tik pirmajai eilei esant visiškai pilnai galima pradėti užpildyti antrą eilę ir taip toliau. Pamaldos mečetėje nebus pradėtos, kol bent vienas žmogus bus ne priekyje kartu su visais. 

Taip pat didelį įspūdį paliko ir aplankytas didžiulis vienuolynas, kurio pagrindinis tikslas padėti jaunimui. Vienuolyne laikinai pagyventi (iki keleto dienų) gali atvykti įvairaus amžiaus jaunuoliai. Jie patyrusių pedagogų, socialinių darbuotojų bei vienuolių padedami bando susitaikyti su savimi bei Dievu, mokosi kaip kovoti su iškilusiais sunkumais. Kaip  gyventi ir kaip elgtis moko Jėzus.

Seminaro metu supratau, kaip mums visiems reikalingas susitaikymas su savimi pačiais, Dievu bei įvairių žmonių grupių susitaikymas. Iš daugybės įvairių pavyzdžių, diskusijų ir savo patirčių pasidalinimo visi seminaro dalyviai priėjo prie bendros nuomonės, jog tai labai sunkus, ilgas ir abiejų šalių pastangų reikalaujantis procesas. Tačiau tokie išgirsti pavyzdžiai kaip Vokietijos ir Lenkijos susitaikymas po Antrojo pasaulinio karo, Šiaurės Airijos Romos katalikų ir protestantų susitaikymas po daugybės išpuolių vieniems prieš kitus, daugybės metų kovų, atskirties. Vienas jautriausių pavyzdžių - prieš maždaug trisdešimt metų įvykusį teroristinį išpuolį Pietų Afrikoje išgyvenusių dalyvių bei aukų artimųjų susitikimas ir net dalies jų susitaikymas su išpuolį įvykdžiusiu asmeniu. Iš šio pavyzdžio supratome, jog net ir praėjus ilgam laikui, visoms pusėms išsipasakojus bei išklausius pasakojimų iš jų požiūrio taškų, specialistams padedant ir sunkiai dirbant ne visada įmanomas visiškais susitaikymas. Vieni išpuolio nukentėjusieji, aukų artimieji sugebėjo susitaikyti ir atleisti, kai kurie net garsiai sakė, jog jų valia, jie jį išlaisvintų iš kalėjimo, tačiau kiti, vos pamatę išpuolio organizatorių, sušukdavo, jog jo nekenčia, jog jis sugriovė jų gyvenimus yra nevertas ir niekada nesulauks jų atleidimo.

Susitaikymo procesas sunkus, reikalaujantis abiems pusėms bendrauti, išsipasakoti savo skaudulius, savo požiūrį, tačiau ir išklausyti kitą pusę, reikalaujantis daugybės laiko, nuolatinio galvojimo apie tai, atleidimo ir sugebėjimo gyventi toliau. Tačiau kaip iš Biblijos mokymų galime matyti, tai yra būtinybė, kurios daugelyje pasakojimų moko Jėzus.

Trys vakarai buvo skirti skirtingų šalių bei bažnyčių prisistatymams. Kiekviena šalis turėjo po tris minutes laiko, kurių metų galėjo papasakoti įdomiausius faktus apie šalis, bažnyčias iš kurių jie atvyko. Vienas vakaras taip pat buvo skirtas pristatyti savo šalių virtuves. Šalys pristatinėjo išskirtinius gaminius ar produktus, jų gausa ir išskirtinumas buvo tikrai pribloškiantis. Deja, šio straipsnio autorius neturi tokių kulinarinių gabumų, jog pats vienas būtų sugebėjęs paruošti cepelinų tiek, jog pasivaišintų penkiasdešimt žmonių. Tačiau, gan šiltą vakarą, patiekti šaltibarščiai visus atgaivino bei  sužavėjo savo paprastumu ir sveikumu - juk naudojamos tik įvairios daržovės, kefyras ir virti kiaušiniai.

Nors užsiėmimų grafikas buvo labai užimtas, dalyviai rado laiko pasigrožėti Bavarijos Alpių kalnų grožiu, ežerų tyrumu, miškų gaiva bei upių ir krioklių šniokštimu.

Esu labai dėkingas organizatoriams, visiems dalyviams bei aišku Dievui už galimybę artimiau susipažinti su įvairių konfesijų, tautų, Dievą mylinčiais žmonėmis. Už išgirstus pasakojimus, kurie teikia viltį, jog susitaikymas įmanomas net ir atrodytų sunkiausiais laikais ar nesutaikomomis temomis. Už išmoktas pamokas kaip žengti pirmuosius žingsnius susitaikymo link, kaip to mokyti ir padėti kitiems, kaip nuolatos tame gyventi.

Laurynas Jankevičius