1 Sam 2,2-4: ² Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos kaip mūsų Dievas. ³Liaukitės išdidžiai kalbėję, teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis. Juk VIEŠPATS yra visa žinantis Dievas, – jis nulemia veiksmus. ⁴Galiūnų lankai sulaužomi, o silpnieji apsijuosia jėga.

Lk 1,52,51-55: ⁵¹Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. ⁵²Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. ⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. ⁵⁴Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, ⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Mielieji, vėl sulaukėme Kalėdų, vėl trumpiausios dienos, šąlantį orą ir ilgus, tamsius vakarus bandome pagyvinti kalėdinėmis nuotaikomis, prasmingo laukimo laiku. Šiemetinės Kalėdos kitokios. Kaip ir visi praėjusieji metai – pandemija, karantinas, covid‘as – daug baimės - dažnai perdėtos, daug nepamatuoto susipriešinimo, nuomonių išsiskyrimo. Baigiantis metams labai dažnai apžvelgiame praėjusius, vertiname, prisimename, džiaugiamės ar liūdime, puikuojamės metų pasiekimais, renginiais, darbais. Šiemet tikriausiai galėtume daugiau suskaičiuoti ką suplanavome, bet nepadarėme. Tai yra žmogiška, žemiška mūsų veikla.

Šie metai ir svarbiausioji metų šventė Kalėdos, tikriausiai išoriškai kitokios ir jau girdėjau sakant, kad šiemetinės Kalėdos bus „pavogtos“. Arba kalėdinės nuotaikos bus pavogtos. Norėčiau paprieštarauti tam. Manyčiau šiemetinės Kalėdos žymiai prasmingesnės ir nuotaikos žymiai panašesnės į tas, kurios buvo gimstant kūdikėliui Jėzui – mažiau dirbtinio džiaugsmo, mažiau šventiškai vaišėmis apkrautų stalų, gėrimų ir mažiau svečių, bet daugiau susikaupimo, atsakomybės ir nerimo, daugiau klausimų nei atsakymų, daugiau pasitikėjimo Viešpačiu, o ne žmogumi, daugiau maldų ir bendravimo su Viešpačiu. Tokios nuotaikos žymiai panašesnės tvartelyje gimusio kūdikėlio aplinkai ir artimiausiųjų nuotaikoms – visiškas skurdas, bet ir pasitikėjimas Viešpačiu, dangiškuoju Tėvu, ir pažadu Marijai, kurį skaitome Lk 1,35: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“

Kalėdos – didžiausia ir gražiausia metų šventė, Jėzaus gimtadienis – gražūs, kartais jau net banalūs terminai. Tačiau kur tikroji Kalėdų prasmė? Ar ji mūsų nuotaikose? Ar ji šiemet sudėtingesniame pasiruošime ir kalėdinių planų išpildyme? Dovanose ir sveikinimuose? Jų kiekyje, ilgyje, plotyje ar gylyje. Gal kainoje? Žmogaus puikybėje ir pasipūtime.

Dievo Žodis viską sudeda į vietas. Dievo Žodis ir Dangiškasis Tėvas, kuriuo besąlygiškai pasitikėjo ir pakluso besilaukianti, gimdanti ir pagimdžiusi Marija ir jos sužadėtinis Juozapas. Nes jie žino liudijimus, žino Viešpaties galybę ir Jo pažado, Jo žodžio neklystamumą, nes „Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos kaip mūsų Dievas.“ (1 Sam 2,2)

Kalėdų žinia, kūdikėlio Jėzaus gimimas mums atneša naują esminį etapą žmonijos istorijoje. Ši žinia nuskamba žymiojoje Marijos giesmėje. Marija džiaugsmingai šlovino Viešpatį, dėkojo ir nuoširdžiai džiaugėsi. Taip pat Marija šioje situacijoje niekur neužsimena apie savo nenuodėmingumą ar pradėjimą be nuodėmės, tačiau visur girdimas ir jaučiamas jos nusižeminimas, nuolankumas ir padėka. Ji Viešpaties paskirta būti Mesijo motina, visgi kalba, jog reikia jai Gelbėtojo, kaip ir kiekvienam mirtingajam, nusidėjėliui. Marija pilna ir dėkingumo, nes Viešpats jai suteikė pagimdyti kūdikėlį, žmonijos Gelbėtoją, Išganytoją, Atpirkėją, Viešpatį Jėzų Kristų.

Kalėdos, būtent šio nuostabaus įvykio paminėjimas, prisiminimas ir šventimas. Kalėdos – Jėzaus gimtadienis, ne mano, tavo, senio su balta barzda ir ne mūsų artimųjų, kuriems dovanas dovanojame. Šiuo laiku turime susimąstyti, ką man davė Jėzus, kaip aš turiu elgtis, kad pašlovinčiau Viešpatį. Koks mano asmeninis santykis su Viešpačiu Jėzumi Kristumi?

Mūsų dangiškasis Tėvas, „parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.“ (Lk 1,51) Šiandieniniame gyvenime mums labai trūksta šio dieviškojo, griežto veiksmo. Šiandienos pasaulio tikslas dažniausiai būna kaip aukščiau iškelti žmogų, kaip jį pagarbinti, išaukštinti. Tačiau Dievas moko, jog tai neveda į gerą – tik į susipriešinimą, į atsiskyrimą, į nuodėmę ir netikėjimą. Dievo rankos galybei niekada neprilygs žmogiškosios jėgos, išmintis, supratimas. Todėl Viešpats išsklaido išdidžios širdies žmones, nuleidžia pasipūtėlius žemyn. Viešpats Jėzus pakeičia nusidėjėlių širdis, jas atgaivindamas – padaro operaciją savo „dviašmeniu kalaviju“ išoperuoja baisų ir piktą širdies auglį – nuodėmę, išoperuoja ir kitas su šia baisia liga susijusias žmogaus vidaus ligas – Mk 7,21-22: „²¹Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²²svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.“

Lk 1,51-55 teksto žodžiai nuostabiai parodo Dievo didybę ir jo drausminimą nepaklusniesiems. Biblija parodo Dievo aktyvumą: keliose Rašto eilutėse matome daug veiksmažodžių: – „<...> parodo, <...> išsklaido, <...> numeta, <...> išaukština, <...> apdovanoja, <...> paleidžia, <...>. Viešpats savo galybę pirmiausiai skiria galingiesiems ir stipriesiems juos drausmindamas, o mažuosius ir silpnuosius išaukštindamas. Viešpats geras, mylintis, gailestingas ir teisingas visiems. Iš savo didžio gerumo, iš meilės, teisingumo ir gailestingumo mums dangiškasis Tėvas į šį pasaulį pasiuntė Sūnų, kad jis taptų Gelbėtoju ir tarpininku, kad Jis įvykdytų atpirkimą ir teisumą. Tėvas siuntė iš savo tobulos artybės, iš savo buveinės, iš dangaus į sugedusį, puolusį pasaulį savo brangųjį Sūnų, kad savo mokslu ir skelbimu parodytų žmonėms kas yra „<...> kelias, tiesa ir gyvenimas“ ir kad suprastų, kad „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Viešpatį Jėzų)“ (Jn 14,6). Jis, mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir šiandien yra vienintelis tarpininkas pas Dangiškąjį Tėvą. Dievas, savo amžinuoju nutarimu malonėjo išsirinkti ir paskirti Viešpatį Jėzų Kristų, savo viengimį Sūnų Dievo ir žmonių tarpininku. (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas VIII sk. 1d.) Tą parvirtina ir Pranašas Izaijas 42,1: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis,  kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą“ ir Dievo išrinktieji ir paskirtieji būtų išgelbėti „brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.“ (1 Pt 1,19)

Mielieji tikėjimo namiškiai, švęskime Kalėdas, švęskime ramiai, prasmingai, pilni Dvasios ir pasitikėjimo Viešpačiu Jėzumi, Jo išgelbėjimo darbu, Kristaus mokslo užtikrinti ir pripildyti. Niekas „nepavogs“ iš mūsų Kalėdų jei mes patys jų neparduosime, nepamiršime tikrosios prasmės ir savo gyvenimus pašvęsime Kalėdų kūdikėliui, kuris „<...> yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“. (Apr 17,14b) Amen.