Reformatų trišalės konsultacijos

Praeitų metų spalio 20–23 dienomis Kaune vyko trijų šalių reformatų Bažnyčių konsultacijos. Tokie susitikimai su atstovais iš Vokietijos Lipės krašto, Lenkijos ir Lietuvos Bažnyčių įprastai rengiami kas antri metai. Pirmą kartą Lietuvoje svečiai buvo priimti 2001 m. Biržuose, antras susitikimas įvyko 2013 m. Vilniuje. Šių konsultacijų, kaip ir pastarosios, tikslas yra pasidalinti informacija ir patirtimi bei pasimokyti iš kitų šalių tikėjimo brolių ir seserų. Bendravimo metu išnaudojama proga geriau pažinti draugiškas Bažnyčias, sutvirtinti draugystę ir išsklaidyti nesusipratimus.

Kiekvienam susitikimui pasirenkama kokia nors konkreti tema. 2022 metų konsultacijų tema, dėl įsiplieskusio karo mūsų žemyne, buvo pavadinta Karas ir taika. Kauno reformatų bažnyčios mažojoje salėje mintimis apie tai pasidalinti bei padiskutuoti susirinko nemažas būrys pasauliečių bei dvasininkų. Lenkijos trijų asmenų delegacijai vadovavo neseniai išrinktas vyskupas kun. Pžemislavas Semko Koroza. Iš Vokietijos Lipės krašto Bažnyčios atvyko didelė grupė svečių, tarp kurių buvo ir santykius su Lietuvos Bažnyčiomis koordinuojantis kun. Frankas Erichsmeieris bei kun. Dieteris Bökemeieris, atsakingas už ekumeninius ryšius. Iš Lietuvos Bažnyčios dvasininkų konsultacijose nuolat dalyvavo Rimas Mikalauskas, Frank van Dalen ir Holger Lahayne, o gen. superintendentas kun. Raimondas Stankevičius pasakė pamokslą per atidarymo pamaldas. Organizuoti renginį labai padėjo ir puikia šeimininke pasirodė visa Kauno reformatų parapija, vadovaujama pirmininkės Eglės Grucytės bei valdybos nario Žydrūno Pavinkšnio.       

Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tarptautinė, peržengianti valstybių ir kultūrų ribas. Bet šiai ekumenijai reikia konkrečių pavidalų – vienu jų tapo šios konsultacijos. Krikščionių tautinė įvairovė labai džiugina, įvairiai praturtina, bet ir meta iššūkius, įpareigoja nuolankiai atsižvelgti į kitų šalių tikinčiųjų patirtį. Tačiau, kadangi krikščionių bendrystė yra Dievo privilegijuota, tai tikėjimo brolystės bei draugiškumo dvasioje bepigu aptarti ir tokias ‚karštas‘ temas kaip karas, pacifizmas, taikdarystė.  

Konsultacijų ekumeninis akcentas buvo iš dvasininkų pašalinto ortodoksų kunigo Gintaro Sungailos ir katalikų diakono, žurnalisto Dariaus Chmieliausko apsilankymas bei pasakojimas apie karo padarinius Ukrainoje. Prieš tai savo išgyvenimais pasidalijo nuo karo iš Ukrainos pabėgusi ir Kauno parapijoje su vaikais prisiglaudusi ukrainietė Kristina. Trijų dienų konsultacijos gražiai, ekumeniškai pasibaigė bendromis pamaldomis su Kauno tarptautine reformatų bažnyčia – kažin, ar kada čia šitiek daug skirtingų tautybių tikinčiųjų drauge šlovino Dievą?!

Konsultacijose katechetas Holgeris Lahayne pristatė vokiečių liuteronų teologo Dietricho Bonhoefferio mintis apie karą ir taiką.

Ištrauką skaitykite čia:

Krikščionio gyvenimo nepaprastumas

Kalno pamoksle (Mt 5-7) Jėzus kreipiasi į visus, kurie nori Juo sekti. Dievo Sūnus išsamiai apibūdina tai, kaip Jis įsivaizduoja savo mokinių ir visų, kurie Juo tiki, gyvenimą. Anglikonų teologas Džonas Stottas (1921-2011) Evangelijoje pagal Matą (Mt 6, 8) įžvelgia Kalno pamokslo pagrindinės minties apibendrinimą: „Nebūkite į juos panašūs“ (NEV). Šioje eilutėje Jėzus kalba apie maldą, tačiau visas pamokslas iš esmės raginte ragina tikinčiuosius: išsiskirkite iš nekrikščioniškos aplinkos, būkite kitokie negu pagonys arba netikintieji!

Viena vertus, krikščionys gyvena kaip ir kiti žmonės: kalba tautinėmis kalbomis, myli savo žemiškąsias tėvynes, per rinkimus eina balsuoti, įgyja materialiosios nuosavybės, kuria šeimas, dirba, augina vaikus ir t.t. Kita vertus, visi Dievą tikintieji jau savaime dėl tikėjimo gyvena kitaip. Dievą tikintis žmogus negali likti toks kaip visi. Jau Jokūbo palikuonys kaip tauta buvo pašaukti į šį kitoniškumą. Kunigų knygoje (Kun 18,3) rašoma: „Nesielgsite, kaip elgiamasi Egipto žemėje, ... ir nesielgsite, kaip elgiamasi Kanaano krašte“. Tuomet, kaip ir dabar, Dievo tauta privalėjo išsiskirti iš savo aplinkos tiek moralės, tiek elgesio pavidalais.

Pirmųjų amžių krikščionys vykdė šį Jėzaus nurodymą. Dažnai jie veikė vadovaudamiesi šūkiu „Mes nedalyvausime!“. Tai buvo taikoma, pavyzdžiui, naujagimių atsisakymo akivaizdoje. Romos imperijoje, kuri vis dėlto nebuvo tokia civilizuota, buvo įprasta atsikratyti nepageidaujamų mažylių, t. y. juos tiesiog palikti numirti. Antikoje ir negimusių vaikų žudymas taip pat buvo įprastas reiškinys. Krikščionys, kaip ir iki jų žydai, atmetė šias pasibaisėtinas praktikas (žr., pvz., Laišką Diognetui iš II a.).

Jėzaus sekėjų gyvenimas turi skirtis nuo Jam abejingųjų gyvenimo. Jie ne tik privalo kai ko nedaryti, bet ir turi kai ką daryti „daugiau“ (A. Jurėno vert.), t. y., atlikti „ypatingą“ ar „neįprastą“ (NEV) veiklą. Įvairiai verčiamas graikų kalbos žodis perisson iš Evangelijos pagal Matą 5-o skyriaus (Mt 5, 47) randamas Kalno pamokslo pastraipoje apie meilę priešams. Meilė mus supantiems mylimiems žmonėms, mūsų šeimos nariams bei draugams yra normalus ir natūralus dalykas. Tai nėra antrarūšė meilė, tačiau ji nėra ypatinga. Visai kitokia yra meilė priešui.

Kad krikščionys yra pašaukti daryti ypatingus ar nepaprastus dalykus, pabrėžė ir Dietrichas Bonhoefferis. Žinomą evangelikų teologą naciai pakorė likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos.

1935-1937 m. jis rengė būsimus ganytojus Išpažįstančiosios Bažnyčios pamokslininkų seminarijoje Finkenvaldėje. Bonhoefferio knyga Mokinystės kaina (Nachfolge; liet. 2013), pirmą kartą pasirodžiusi 1937 m., buvo parašyta kaip šio mokymo dalis. Maždaug pusė šios knygos skirta Kalno pamokslo aiškinimui.

Knygos dalies, kurioje Bonhoefferis nagrinėja Evangelijos pagal Matą penktąjį skyrių, pavadinimas yra „Apie krikščionio gyvenimo ‘nepaprastumą’“. „Tai, kuo krikščionis skiriasi nuo kitų žmonių, yra nepaprasta, <...> ypatinga, neįprasta – tai, kas nėra savaime suprantama“. Kai to trūksta, „nėra ir išskirtinių krikščionybės malonių“. Iš esmės krikščionišką gyvenimą ypatingą daro vienas dalykas: Jėzaus sekėjas nori tapti vis panašesnis į savo Viešpatį. Jis nori virsti „Kristaus atvaizdu“ – taip vadinasi ir paskutinioji Bonhoefferio knygos dalis. Tai tikrai yra kažkas ypatingo, nes netikintis žmogus neturi tokio noro.

Evangelijos paskutinėse dviejose penktojo skyriaus pastraipose Jėzus dviem pavyzdžiais parodo, ką tai reiškia praktiškai. Nuo 38 iki 42 eilutės kalbama apie blogį ir pasipriešinimą jam. Jėzus netikėtai neįprastai ragina atsakyti į blogį. Jis nurodo mums keturis mažus žingsnius, keturis neprievartinius būdus, kuriais tikintis žmogus gali kūrybiškai reaguoti į blogį. Kitoje ištraukoje apie meilę priešams žengiamas dar vienas žingsnis. 44-oje eilutėje sakoma: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Bonhoefferis savo analizėje tam uždeda antraštę „Priešas – apie tai, kas nepaprasta“. Mylėti priešą pasaulio akyse atrodo „visiškai nepriimtina, papiktinama“, – rašo jis. „O mylėti mūsų religinį, politinį ar asmeninį priešą“, – štai kas tikrai yra ypatinga ir nepaprasta!

Ką šiandien tokio nepaprasto ir ypatingo daro Europos Bažnyčios, žemyne įsiplieskusio naujojo karo akivaizdoje? Pasak Bonhoefferio, tokios, ypatingos, veiklos neturėtų trūkti, bet kur gi ji reiškiasi šiandien? Jėzus mums liepia už priešą melstis, Bonhoefferis tvirtina, kad „tai svarbiausias reikalavimas“. Evangelijoje nuo 44-os eilutės vartojama daugiskaita – ne „tu“, o „jūs“ – rodo, kad tas reikalavimas skirtas suprasti ir vykdyti ne individualiai, o bendruomeniškai. Vadinasi, reikalaujama iš krikščionių bendros maldos. Bonhoefferis paaiškina, ką toks veiksmas duoda: „Melsdamiesi mes einame pas savo priešą, atsistojame greta jo ir užtariame jį Dievo akivaizdoje... Melsdamiesi už juos, mes paimame jų kančią ir vargą, jų kaltę ir pražūtį ir užsidedame ant savo pečių, užtardami juos Dievo akivaizdoje. Mes už juos atliekame tai, ko jie patys nepajėgia atlikti.“

Vadinasi, bažnyčių pamaldose turėtų būti reguliariai meldžiamasi už priešininkus, šmeižikus ir persekiotojus – ir ne už bet kokius, o už konkrečius, žinomus ir suvokiamus kaip tokius. To labiausiai reikėtų nelaimių, persekiojimų, karų metu, kai krikščionių bendruomenės yra ypač kviečiamos melstis užtarimo malda. Kad šią veiklą suvoktume lemiamu momentu, turėtume būti prie jos pripratę kasdienybėje. Paklauskime savęs, ar meldžiamės už savo varžovus, oponentus ir priešininkus – bažnyčiose, šeimose, asmeniškai?

Kodėl iš visų dalykų meilė priešams yra krikščioniškiausia? Todėl, kad Dievas „juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ aiškiai sakoma 45-oje eilutėje. Gamtoje matome Dievo meilę, malonę, gailestingumą net ir tiems, kurie Jį niekina. Būdamas ištikimas savo pažadams Dievas išlaiko šį pasaulį, ir naudą iš to turi ne tik Dievui ištikimi žmonės, bet ir bedieviai. Taigi Jėzus savo pamoksle tikinčiuosius ragina daryti tik tai, ką ir pats daro kiekvieną dieną.

Dievas taip mylėjo savo pasaulį, kuris Jam buvo priešiškas, kad atidavė mirčiai savo Sūnų. Dievas atsiuntė Sūnų pas savo priešus, kad jie nepražūtų, o įgytų amžinąjį gyvenimą, to paties yra mokomi ir Jo sekėjai ؘ– mylėti savo priešus, kad šie nepražūtų savo priešiškume. Jei Dievas per didžiulę kančią juos sutaikė su savimi, tai argi ne taip turėtų elgtis ir tie, kurie nori būti Dievo sekėjai?

„Meilė mūsų priešams veda mus kryžiaus keliu į bendrystę su Nukryžiuotuoju“, – rašo Bonhoefferis. Stovėdami prie kryžiaus krikščionys suvokia „buvę Jo priešais ir kad Jis nugalėjo juos savo meile“. Be šio supratimo neįmanoma priešo mylėti. Savaime ši nepaprasta ir ypatinga meilė neatsiranda, nes nėra žmogaus nuopelnas. Šiai meilei reikia Dievo Dvasios įsikišimo, kuri perkeistų žmogaus širdį ir įveiklintų naujai.

Biblija sako, kad karas ir taika prasideda ne didžiojoje politikoje, o atskiro žmogaus širdyje. Tie, kurie rado taiką su Dievu, taip pat turi siekti taikos, sekdami didžiuoju Taikdariu, – šeimoje ir bendruomenėje, darbe ir visuomenėje. Bažnyčiose, turėdami galią nuolankiai išpažinti savo vis atsinaujinantį pyktį, neapykantą ir priešiškumą, tikri Jėzaus sekėjai pajėgs užtarti priešininką ir maldoje, ir bendrai kitokiu nusistatymu dabarties begalinio karingumo fone.

InfoRef_LT

Foto: lekt. Dainius Jaudegis ir katech. Holger Lahayne 

 

 

 

 

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+375 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 655 43677

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dariusz Bryćko

+48 734 192095 

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius 

Gen. superintendentas

+370 655 43678 

Vicesuperintendentas

+370 686 66383 

Kanclerė

+370 699 04137 

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376