Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats VIEŠPATS. /1 Kor 12,5/

Biblijoje nėra parašyta, kokią dieną ir mėnesį gimė Jėzus. Bet krikščionybei tapus oficialia valstybės religija, į Romos imperijos kalendorių Jėzaus gimimo šventimas buvo įtrauktas 354 m. – gruodžio 25 diena. Paprastai teigiama, kad Jėzaus gimimo paminėjimas Romos imperijoje pakeitė II–IV a. gyvavusią imperatoriaus Aureliano įvestą pagonišką Saulės šventę – Nenugalimos Saulės gimtuvių dieną, kuri gruodžio 25 d. buvo švenčiama minint žiemos saulėgrįžą.

Visos keturios Evangelijos kalba apie Jėzų Kristų, bet kiek skirtingais būdais. Šventajai Dvasiai įtakojant išpildomas siekis pasiekti keturias skirtingas skaitytojų grupes.

Evangelijoje pagal Matą, turbūt skirtoje žydų skaitytojams, skiriamas didelis dėmesys citatoms iš Rašto, naudojama teisinė kalba. Matas pradeda nuo to, kas žydui svarbu – nuo įrodymų, kad gimęs Jėzus yra Izaijo žadėtas Mesijas, Dovydo kilmės Karalius. Kartą esu prisiekęs šventumu savo, Dovydui nemeluosiu. Jo palikuonys gyvens per amžius, ir jo sostas stovės kaip saulė priešais mane /Ps 89, 35-36/.

Evangelija pagal Matą yra labiausiai žydiška pagal dėstymo ir mąstymo būdą, o tai ją daro geriausiai pritaikytą Jeruzalės ir diasporos žydams.

Evangelija pagal Morkų – trumpiausia, joje kilmės knygos nėra, nes jos nereikėjo. Manoma, jog ji parašyta Romoje, skirta romėnų kultūros žmonėms, kuriems buvo daugiau būdingi jausmai ir veikla, bet ne mąstymas. Morkus iš karto pradeda nuo Jėzaus veiklos pradžios.

Manoma, jog Evangelija pagal Luką skirta Artimuosiuose Rytuose tuo laiku paplitusios graikų kultūros skaitytojams, kurie vertino grožį, stilių, kultūrą ir humanizmą. Teigiama, jog ši Evangelija yra gražiausia ir jautriausia.

Evangelija pagal Joną yra universali, turbūt, ji skirta ketvirtai grupei – įvairių tautų krikščionims. Jėzus, Jo gimimas, veikla, nuo pat pradžių įvardijami kaip Žodis ir Šviesa.

Kalėdos ir Velykos – skirtingos šventės, švenčiamos skirtingu metų laiku, tačiau dvasine prasme jos yra panašios. Jos abi skelbia Žinią apie Dievo Sūnaus atėjimą, apie žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Todėl panašios yra ir Advento bei Gavėnios prieššventinės tradicijos. Tai susikaupimo laikotarpiai. Laikas, kurį specialiai išskiriame ir pažymime, kad galėtume pasiruošti ir suprasti, ką ir kodėl švenčiame. Tai metas, kai turime skirti daugiau dėmesio savo gyvenimo akimirkoms ir suvokti jų svarbą sau ir kitiems. Kodėl šis prieššventinis laikas yra krikščionims išskirtas iš bendro dienų ir savaičių tarpo?

Į šį klausimą atsakyti padės biblinė Jobo knyga. Joje nėra tiesioginio atsakymo, bet ten yra nuorodų. Turtingas, doras ir gerbiamas šeimos tėvas eilės tvarka praranda visą turtą, visus vaikus ir savo sveikatą. Kančia staiga išbloškia žmogų iš kasdienybės. Filosofas Antanas Maceina mano, kad tikrasis mąstymas apie žmogiškąją egzistenciją kyla iš kančios, o žmogaus skundas yra pirmoji malda. Kančioje Jobui aiškėja, jog jo egzistencija kyla ne iš jo paties ir net ne iš gamtos, bet tik iš Viešpaties. Ne veltui Psalmėje sakoma:

Tebūna šlovinamas Viešpats kasdien! Jis naštas mūsų neša, Jis mūsų išgelbėjimo Dievas. Mūsų Dievas – mus gelbėjantis Dievas. Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties / Psl 68,19-20/.

Kodėl mes švenčiame Kalėdas, kodėl krikščionims reikalingas prieššventinis laikas? Kodėl šis pasiruošimo laikas yra išskirtas iš bendro dienų tarpo?

Pasiruošimo laikas – Adventas ir pačios Kalėdos yra Žodis, mums sakantis, jog nebūtina laukti kančių, kad suvoktum tai, kas tavo gyvenime yra svarbiausia. Mus gali pažadinti ir pakeisti ne vien kančia, ir ne vien mūsų gilus skundas atveria mums akis į realybę. Ne, turėdami keturias Evangelijas, mes galime rasti Viešpatį ne tik per kančią ir skundą. Realybę mums atveria Dievo meilė ir džiaugsmas, į kurį mus kviečia Dievas!

Palaiminta tauta, kuri pažįsta džiaugsmingą garsą! Viešpatie, Tavo veido šviesoje jie vaikščios. Tavo vardas juos linksmins, jie bus išaukštinti Tavo teisume /Ps 89,15-16/.

Džiaukimės – Dievas mums siuntė savo Sūnų! Amen.

Kun. Tomas Šernas