KUN. TOMAS ŠERNAS

Šis straipsnis yra skirtas suaugusiems. Tiksliau – suaugusiems Kristuje.

Dainų šventėje ir Valstybės dienos metu reikšminguose oficialiuose renginiuose įvairių chorų  atliekamas dažnai skambėjo populiarus patriotinis Gyčio Paškevičiaus kūrinys pagal poetės Erikos Drungytės žodžius. Ne tik muzika, bet talentingai parašytas tekstas šį kūrinį padarė tokį populiarų. Paprasti ir suprantami, stiprų jausminį krūvį turintys, du kartus priedainyje kartojami žodžiai:

Dar tekste yra reikšmingų eilučių: „Jei tavęs nėra, į ką man atsiremti?“ ir „Mano žemė, kai mane namo pakvies“.

Be abejo, daina ir trumpas jos tekstas yra tik muzikinis kūrinys, bet jis gali išreikšti daug ką, pavyzdžiui, nuotaiką, požiūrį į gyvenimo įvykius, vertybines nuostatas. Todėl truputį įdėmiau įsižiūrėjus į tekstą galima atpažinti giedamą tikėjimo išpažinimą. Beje, gana radikalų. Kai kam atodytų, kad tikėjimo reikalai gali būti svarstomi kur nors bažnyčioje ar universitete, ir jų nereikia painioti su muzikiniais kūriniais, kuriuos dainuoja laisvi žmonės. Tačiau šis laisvų žmonių pasirinkimas sukurti ir atlikti tokį kūrinį yra ne kas kita, kaip tikėjimo–religinių pažiūrų deklaracija.

Įdomu, kad šis tikėjimo aktas mielai skelbiamas, nors XXI amžiaus Lietuvoje geru tonu laikoma į tikėjimą, kaip „laisvą žmogų varžantį reiškinį“, žiūrėti iš aukšto. Štai net Vilniaus knygų mugėje dalyvių sutartyse yra numatytas punktas „neskelbti religinių pažiūrų“. 

Daugybė krikščionių visai neįžvelgia, jog tai, ką jie su geriausiais ketinimais gieda kūrinyje „Mano kraštas“, prieštarauja visų Lietuvos krikščioniškų konfesijų, taip pat ir judėjų, musulmonų, karaitų tikėjimo bei pačiam judėjiškam-krikščioniškam Vakarų civilizacijos pamatui. Jį sudaro Dekalogas, arba Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos dažnas suvokia tik kaip vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai lygio medžiagą. Verta prisiminti, jog ne graikų filosofija, romėnų teisė ar Apšvietos idėjos, bet Biblijos Išėjimo knygoje (20, 1-17) parašyti žodžiai sudaro pasaulėjautos-vertybinį stuburą.

Pirmasis įsakymas sako: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“. Kiti įsakymai kyla iš pirmojo įsakymo ir yra šio išaiškinimas ir išplėtojimas. Jeigu vietoje Dievo ar šalia Jo prasimanome ką nors kitą, į tai sudedame „tikras prasmes“ ir visa širdimi pasitikime, pažeidžiame pirmą ir visus kitus įstatymus, nes jie susiję su pirmuoju. Tai yra stabmeldystės apibrėžimas. Terminas senas, galintis įžeisti ir atstumti skaitytoją, bet jis tiksliausiai atspindi reiškinį „dievinti“ tai, kas nėra Dievas.

Filosofas Martinas Buberis pabrėžia, kad skirtingi įvardžiai „tu“ ir „tai“ lemia žmogaus pasaulėjautą ir jo etiką. „Tu“ yra santykis su asmeniu, „tai“ yra nuasmeninimas. Atsivėrimas kitam sukuria Aš–Tu santykį, kuris gali būti išreikštas tik visa esybe. Jungtis Aš–Tai niekada negali būti išreikšta visa esybe. Aš–Tu santykis reikalauja atsako. Monoteizmas kviečia į asmens santykį su Tu-Dievu ir žmogumi. Stabmeldystė gramzdina į „Tai“ – tiesiog būties vartojimą, paviršutinišką santykį.

Nors ir pamaldžiausiai tartume Lie-tu-va, neapseisime be žmogaus, kuris ją įprasmina. Kadangi žmogus yra begalinio horizonto būtybė, anksčiau ar vėliau kyla klausimas ne apie Lietuvą ar Angliją, bet apie Dievą. Visi mes – didžiausi ir menkiausi, kukliausi ir įžūliausi – atstovaujame ne tik sau, esame vieno Dievo pasiuntiniai. Kiekviename iš mūsų yra ženklas to, kas mus neišmatuojamai pranoksta. Mes tai miglotai jaučiame, kai liūdime ar skundžiamės, kai mylime ir savo noru nešame ne tik savo naštą. Esame pakviesti ieškoti šviesos ir teisybės. Tačiau galime atmesti kvietimą ir elgtis pagal savo norus.

Atmesdamas Dievą, žmogus atmeta ir save. Nemylėdamas savęs, žmogus nemyli ir Dievo, ir artimojo. Galime pažinti save ir kitą žmogų per Dievą, bet negalime pažinti per Lietuvą. Galime pasidalinti Dievu, bet negalime pasidalinti Lietuva. Galima palestiniečiams rodyti gražiausius filmus apie Lietuvą, bet ką jie supras? Kad tai retai apgyvendintas žalias kraštas, kuriame daug vandens? Norint pasidalinti tuo, kas brangu, kas yra „prasmė tikroji“, visų pirma reikia parodyti save. O nuo žmogaus neatskiriama tai, kuo jis tiki. Ar gali stabmeldys pasidalinti savo tikėjimu su svetimuoju, pastarajį praturtindamas, paguosdamas ir sustiprindamas? Tikrai ne. Nes pati stabmeldystės prigimtis to neleidžia.

Jeigu stabmeldystę suvokiame kaip dvasinę – tikėjimo išraišką, tai ją sąlyginai galima skirstyti į ateistinę ir religinę tikėjimo formas. Ateistinė ideologinė stabmeldystė yra gerai žinoma kaip XX amžiaus rykštė. Bolševizmas, komunizmas ir nacionalsocializmas yra vadinami kvazireligijomis. Tai panašūs stabmeldystės porūšiai, kuriems yra būdinga griežta kontrolė, centralizmas ir lyderio asmens kultas. Į Dievo vietą pastatoma ideologija ir su jos priešininkais kovojanti centralizuota valstybė, kuriai visi žmonės tarnauja ir vergiškai paklūsta.

Kita stabmeldystės forma tik iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai priešinga – kai į Dievo vietą pastatomas „laisvas“, tik savo valios jėga besivadovaujantis antžmogis. Viena iš paskutinių šios stabmeldystės apraiškų yra nuolatos kartojamas įsitikinimas, kad vyro ir moters santuoka yra tik „stereotipinis„ požiūris į šeimos sukūrimą“.

Stabmeldystė, kaip Dievui priešiška dvasinės jėgos išraiška, reiškiasi skirtingais pavidalais, bet turi bendrus bruožus ir vieną tikslą. Ji skelbia išlaisvinanti žmogų nuo dogmatiškumo, suteikianti jam patrauklias, taurias tikėjimo formas, pav. tautos, gamtos, ąžuolų ir kapuose miegančių didvyrių garbinimą, bet iš tikrųjų atnešanti tik supančiojimą.

Svarbus stabmeldystės bruožas – ji siūlo didelę energiją, teikia galios pojūtį . Kaip velnias gundė Jėzų, žadėdamas karalystes ir jų dydybę, jei bus pagarbintas. (Mt 4, 8-10) Tačiau neišvengiamai stabmeldystė subtiliai apriboja ir palaipsniui uždaro žmogų. Garbindamas ideologinį stabą, pavyzdžiui klasių kovą, pasaulinę revoliuciją ar arijišką-herojišką Vokietiją, nacionalsocialistas ar komunistas palaipsniui nutolsta ir nuo Dievo, ir nuo savo žmogiškumo. Garbinantieji antžmogio idėją tampa dvasine savo pačių karikatūra, atsiriboję ir užsidarę nuo Dievo bei kitų žmonių.

Gera to iliustracija yra daina „Mano kraštas“, kuri į aukščiausios prasmės vietą iškelia „kraštą“. Ji nieko nereikalauja ir niekur nekviečia. Jausminga išraiška su niekur nevedančia minties kryptimi. Panašu į neurotišką motinos norą apsaugoti vaikus niekur neišleidžiant ir iš jų nieko nereikalaujant. Stabmeldystė visuomet skatina dvasinį infantilumą. Tai vienas iš svarbiausių jos požymių. Tuo metu dešimt Dievo įstatymų veikia priešingai: jie reikalauja, augina, ugdo ir išlaisvina.

Stabmeldybė skverbiasi į visas gyvenimo sritis, į krikščionybę taip pat. Pavyzdžiui, nemažai krikščionių visų pirma savo širdį atiduoda ir dvasiškai tarnauja tam, kas atrodo realiau nei savo Žodyje apsireiškęs Dievas – tautai, lietuvybei, lenkybei ir panašiai. Reikėtų elgtis priešingai – ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o viskas, ko iš tikrųjų mums reikia, bus pridėta. (Mt 6, 31-33) Tačiau krikščionybė dažnokai suvokiama stabmeldiškai – kaip „gero elgesio vadovėlis“ , kaip pagalbinė priemonė siekti realesnio tikslo.

Labai bjauri stabmeldystė Lietuvoje įvyko tuomet, kai keliose krikščionių bažnyčiose Dievo vardu buvo laiminami ginklai žydų – vyrų, moterų ir vaikų – šaudymui. Laiminami „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventos Dvasios“, nors šie veiksmai prieštaravo viskam, kas parašyta dešimtyje Dievo įsakymų ir viskam, ko moko krikščionybė. Gailestingo ir išlaisvinančio Dievo vardas buvo panaudotas piktam. Dievo vardas stabmeldžių valios sprendimu tapo priemone stabo išaukštinimui. Nors istoriniai dokumentai nurodo egzekucijų datas, direktyvas ir įsakymus, bet jie nieko nesako apie tai, ko nesimato – tikėjimą stabais, dėl kurių buvo žudomi žmonės.

Stabmeldystė – nuolatos mutuojanti šio pasaulio dvasinė galybė. Ji turi vienintelį tikslą – nutolinti nuo Dievo žmogų. Kad žmogus trauktųsi tolyn nuo savo prasmės pagrindo, kad gyventų savo uždarame pasaulėlyje.

Ji vilioja tarnauti kilniems tikslams, bet ne ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo. Ji pataikauja, bet subtiliai uždaro sielą ir kūną. Ji žada išlaisvinti, bet įvietina ir niekur neveda. Ji siūlo jėgą ir pasisekimą, bet suteikia dvasinį infantilumą.

Dar stabmeldystė savo esme yra panaši į kičą. Ji pataikauja ir prisitaiko prie vartotojo lygio ir jo patogumo. Kičas, skirtingai nuo meno, neugdo žmogaus. Tačiau kičas neegzistuoja be meno, be to, kas yra tikra ir kas ugdo. Ši mintis suteikia vilties, nes primena, kad pradžioje buvo menas. O kičas atsirado vėliau. Taip ir stabmeldystė yra tik iškreiptas šešėlis to, kas tikra.