Pastebite: su vizijomis pas mus tikrai nekas? Piktinamės, kad valstybė neturi savo vizijos, švietimo vizijos, sveikatos apsaugos vizijos ir t. t. Nekuriamos vizijos, nemąstoma vizionieriškai. Kodėl? Kad nerūpi ateitis? Ir mus kun. Tomas kviečia svarstyti, dalintis (jo vizijos tekstas paskelbtas jau senokai), bet tai nevyksta (bent jau regimai nesireiškia). Nejau nesmagu galvoti apie tai, kas bus? Kapinių šventes švenčiame – tai, kas praėjo, net (!) švenčiame! O ateities nešvenčiame...

Jei ateitis nerūpi dabar, tai parūps, kai ateis. O ji ateis. Gali būti, kad ateis ne tokia, kokios norime. Ar galime padaryti, kad ji ateitų bent iš dalies tokia, kokios norime? Prieš keletą metų su vyru viešėjau Vienoje. Sekmadienį suplanavome nueiti į vienos reformatų bažnyčios pamaldas. Bevaikščiodami užėjome pasižiūrėti, kokiu laiku jos vyksta... ir skelbimų lentoje pamatėme, kad tą sekmadienį bažnyčioje bus „Hundegottesdienst“. Pamaldos žmonėms su gyvūnais. Bus meldžiamasi už gyvūnus ir visa kita. Pamaldų centras – gyvūnai. Šunys. Kadangi nei patys jautėmės gyvūnai, nei turėjome su savimi gyvūnų, nubindzinome kurti kitų sekmadienio planų. Ką ir besakyti – matyt, ateityje ir šunys turės sielą, kuri galės būt išganyta per Jėzų Kristų...

Aš noriu daryti įtaką ateičiai, noriu, kad išliktų tai, kas užrašyta šventame, neklystančiame ir neklaidingame Dievo žodyje, noriu galėti tikėti į Dievą tokį, kaip jis apreiškė pats save Įstatyme bei Evangelijoje. Aš nenoriu evangelizuoti šunų. Nei kačių. Nei kurmių, kurie gal taip baisiai neraustų mano daržo, jei būtų tikintys. Aš daug ko nenoriu, kas JAU yra. Kas JAU yra ir bažnyčiose. Kol kas dar ne pas mus. Dar ten, toli, Vakaruose. Ateityje. Bet Vakarai ateina. Ir kai ateis, kad tik pas mus nebūtų vakaras...

Į ateitį nenueisiu. Ateitį turiu kurtis čia ir dabar. Dabartyje. Nuo mano dabarties priklauso tai, ką turėsiu. Ne visiškai, bet iš dalies taip. Daugelį metų Šiaulių bažnyčioje vedu Biblijos studijas ir aiškiai pastebiu, kad žmonėms labai trūksta vieno (arba net dviejų nepaprastai svarbaus dalyko – gyvo tikėjimo ir konfesinio susivokimo jame. Kodėl esu krikščionis? Kad tikiu į Dievą! Bet juk šėtonas irgi tiki, gali būti, kad kartais net dar ir labiau (Jok 2, 19), tai kuo mudu skiriamės? Kodėl esu reformatas? Kad tėveliai buvo reformatai! Tuomet kodėl mūsų vaikai tokiais netapo?

Kokia bus Bažnyčia (omeny turiu reformatus) po 10, 20, 30 metų? Kokia ji bus, jei mes dabartyje negalime atsakyti į tuos du svarbius klausimus: kodėl esame krikščionys ir kodėl esame reformatai?

Kad į juos atsakytume šiandien, gali pagelbėti MOKYMAS! Ne vaikų mokymas (tiesa, vaikai – mūsų ateitis), o tėvų mokymas! Jeigu tėvai mokės, išmokys ir vaikus (Įst 6, 25). Jeigu tėvai susivoks, kas ir kokie jie šiandien yra Dievo akivaizdoje, suvoks (bent šiek tiek) ir jų vaikai, ir nuneš šį suvokimą į ateitį. Gal net ir įdiegs. Reikalingos visose parapijose Biblijos studijos ir suaugusiųjų katechezė. Nes tai gali pagyvinti tikėjimą, padėti jame įsišaknyti. Gali net apskritai jį įžiebti. Gali padėti žmogui suprasti, kad tikėjimas yra gyvenimas, gyvas dalykas. Kad jį reikia ne tik suvokti istoriškai, bet ir dabartyje. Ir jį reikia projektuoti į ateitį. Tikėjimas nėra sekmadieninis dalykas, nes yra ir pirmadieninis (ypatingai!), ir antradieninis, ir... per visas dienas iki gyvenimo pabaigos. Nes tikėjimas – Dievo dovana gyventi Jo šeimoje. Gyventi, o ne užsukti, apsilankyti, pasižvalgyti retkarčiais.

Dėl to sakau: reformatams reikia biblinio mokymo, t. y., Biblijos studijų ir katechezės (kaip kun. Tomas rašo – susivokti ir perprasti tą mokomąjį lobyną, kurį turime). Turime du dalykus, kuriuos JAU TURIME: Evangeliją ir katekizmus. Įsidiekime juos į širdis taip, kad būtų ką perduoti ateičiai!

Reformatų bažnyčiai pirmiau reiktų įsidabartinti, kad susikurtų viziją. Įsidabartinimui reikalingi mokytojai – jų jau yra, tai kunigai, kiti bažnyčios pagalbininkai; trūkstamų galima pasirūpinti per EBI, per specialius mokymus bažnyčios viduje, kviečiantis pagalbininkų iš išorės ir t. t. Mobilizuokime visus ir viską, kas gali išmokyti geriau tikėti. Gal net ir įtikėti. Užgyvenkime dvasinio turto, kurį galėtume perduoti ateičiai!

Kai numirė viena parapijietė, jos vietą užėmė dukra: ateina į bažnyčią ir visada atsisėda į savo mamos vietą (istorinėse bažnyčiose tradiciškai įprasta turėti savo vietą). Manau, tai labai gražus simbolis. Kas, man išėjus anapus, atsisės į mano vietą? Ar bus, kas atsisėda? Koks bus tas, kuris atsisės? O gal niekas neatsisės, nes tiesiog jau išvis nebus kam atsisėsti? Po manęs kad ir tvanas?.. Tvano daugiau nebus. Turim vaivorykštę. Hm... tai vaivorykštė ir atsisės...

Rima Lahayne