Katech. Holger Lahayne

Įvadas: gerovės ir turtų palaima bei pavojus

Kodėl? Aukojimo pagrindai

Kam? Aukojimo tikslai

Kiek? Aukojimo mastas

Kaip? Aukojimo būdas

Išvados ir rekomendacijos – 10 punktų

Įvadas: gerovės ir turtų palaima bei pavojus

Prieš aiškindamiesi, kiek duoti, privalome susiskaičiuoti, kiek turim. Kiek gėrio esame sukaupę ir kiek iš jo galėtume atsisakyti. Dar naudingiau, jeigu suprastume, kaip gerai šiandien gyvename, palyginus su tuo, kas dėjosi per istoriją. Bendra oficialioji išvada šiandien skelbia: dar niekada žemėje tiek daug žmonių negyveno taip gerai, taip ilgai, taip sveikai, kaip dabar. Tai liečia visas visuomenes, tame tarpe ir Lietuvą, kuri 2018 metais buvo priimta į pasaulio turtingiausių valstybių klubą, į „Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją“ (EBPO).

Vidutinė gyvenimo trukmė laikoma vienu iš patikimiausių gerovės rodiklių. Nuo 1750 iki 1950 pasaulio mastu ji beveik patrigubėjo. Ir toliau auga: vos per pusę šimtmečio nuo 1964-ųjų ji globaliai padidėjo nuo 55 gyvenimo metų iki daugiau negu 70. Lietuvoje 1925/26 vyrai statistiškai išgyvendavo tik 49 metus, moterys – 52; šiandien vyrų vidutinė gyvenimo trukmė siekia 71 metus, moterys netgi perkopė 80 metų ribą. Bendra visų ES gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė yra 81 metai.   

Dėl naujų technologijų vystymosi bei medicinos pažangos šiandien vis daugiau žmonių išgyvena anksčiau mirtį sėjusias ligas. Ekonomistas J. L. Simonas (1932–1998) tai vadina „didžiausiu žmonijos istorijos pasiekimu“. Šiandien nauji vaistai bei terapijos jau visai lengvai išgelbsti nuo kadaise milijonus gyvybių nusinešusių užkratų bei epidemijų. Ypač pastebimai atsitraukė ankstyvasis vaikų mirtingumas, iki industrializacijos buvęs vienu reikšmingiausių pažangos stabdžių. Jau kelis dešimtmečius jis stebėtinas net ir neturtingose pasaulio valstybėse.  

Mažėjant mirčių, smarkiai padidėjo pasaulio gyventojų skaičiaus. Šimtmečius, nuo Antikos iki Reformacijos, žemės rutulyje tegyveno vos keletas šimtų milijonų gyventojų – paskui kreivė šovė į viršų. Šiandien planetoje jau skaičiuojama 7,5 milijardo žmonių, iš kurių net 90 procentų gyvena pakankamai normaliai arba visai gerai. Palikuonių gausėjimas iš esmės laikytinas didžiu palaiminimu (Pr 1, 2), o ne grėsme, kaip kai kurie ideologiniai pesimistai bando gąsdinti.   

Gerovės šiandien turime jau labai daug. Didžiausias pastarųjų tūkstantmečių pasaulio sekuliarus įvykis yra ne karai ir revoliucijos, o, ekonomistės Deirdre McCloskey žodžiais, „Didysis praturtėjimas“ (the Great Enrichment), mus pasiekęs per paskutinius du šimtus metų. Šiandien mes prekių ir paslaugų gaminame ir suvartojame net 70(!) kartų daugiau negu žmonės 1800 metais; realiosios pajamos išaugusios beveik dešimčia kartų; EBPO šalyse vieno gyventojo pajamos padidėjo ne 30 procentų, o 30 kartų!

Materialinis gerbūvis vien per praėjusį šimtmetį industrinėse valstybėse išaugo nuo dešimties iki dvidešimties kartų. Galingas pažangos žingsnis žengtas net vadinamuose besivystančiuose kraštuose. Lietuvoje vien per praėjusį dešimtmetį realus vidutinis atlyginimas išaugo 40 proc., o nuo 2004-ųjų, įstojimo į ES, realus namų ūkių vartojimas padvigubėjo. 

Šitokios pažangos – nei paneigsi, nei suniekinsi. Teologai ją vadina „bendrąja malone“, nes „geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145,9). Ši malonė neatveda žmogaus į išganymą, bet leidžia džiaugtis žemiška taika ir gerove. Apd 14,17 rašoma: Dievas „nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo“. Kad visa tai atlikta iš malonės, patvirtina ir 16 eil.: jis „buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais“. Daug kur kalbama apie neužtarnautą Dievo gerumą (žr. Mt 5,44–45; Ps 65,5–13; 104; 136,25).

Taigi, bendrai vertinant, turime daug, net labai daug. Turime tiek, kad nesunkiai galėtume dalintis; kad tam tikrą dalį savo gėrybių galėtume kažkam atiduoti. Jeigu jau Jėzaus laikais, kai dar dauguma žmonių gyveno palyginti labai vargingai, krikščionys buvo raginami dosniai aukoti, tai ką reiškia mums šiandien, kai dauguma mūsų gyvena pakankamai pasiturinčiai? Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė – gerovės iššūkis dvasiniam gyvenimui. Ir jis mums turėtų rūpėti ne mažiau.  

Kai žmogus pradeda gerai gyventi, dažnai pasidaro lengvabūdis. Atsiranda pavojus rūpestį sutelkti vien tik į dabartį ir negalvoti apie tai, kas bus po mirties. Žmogus nustoja galvoti apie amžinybę. Šią būklę gerai iliustruoja Jėzaus palyginimas apie vieną turtingą žmogų Luko 12,16s:

„Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (eil. 18–21)

Gerovė gali ne tik netinkamai pakeisti mąstymą, bet ir tapti stabu, trukdančiu tikėjimui. Anot Martyno Liuterio, pinigai ir turtai „yra įprasčiausias stabas pasaulyje“. To pavyzdį pateikia Jėzus pasakojime Mt 19,16s apie turtingą jaunuolį. Jaunuolis išoriškai gyvenęs visai pavyzdingą religinį gyvenimą, tačiau jo gausūs turtai (22 eil.) jam buvo tapę stabu ir sulaikę nuo tikrosios mokinystės. Jėzus tai pastebėjęs ir iškėlęs griežtą reikalavimą: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane!“ (21 eil.)

Pats Jėzus šią istoriją savo mokiniams paaiškina taip: „Turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ (23–24 eil.) Tai nepaprastai griežti žodžiai. Britų teologas F.F. Bruce‘as (1910–1990) apie juos sako: „Vargu ar rastume kitus Jėzaus žodžius, griežčiau atrodančius dabartiniams vakarietiškam mąstymui [...], labiau gundančius susilpninti jų prasmę“.

Be to, augant gerovei, mes linkstame pamiršti ir visų gėrybių Davėją; pasitikime vien tik savimi ir tampame išdidūs. Apaštalas Paulius 1 Tim 6,17–19 rašo:

„Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį ­ gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą.“

Kodėl? Aukojimo pagrindai

Visi turtai priklauso Viešpačiui

Turtus duoda Dievas

Mūsų gyvenimas yra laikinas

Senajame Testamente turto ir pinigų tema taip pat užima nemažai vietos. Vienas iš tekstų, plačiau kalbantis apie davimą ir aukojimą, yra 1 Metraščių 29. Jame pasakojama apie Dovydo ir izraelitų aukas šventyklos statybai.      

Po Sauliaus ir antrasis Izraelio karalius Dovydas norėjo pastatyti Dievui šventyklą, kadangi jam nepatiko, jog, po dykumos klajonių, Sandoros skrynia vis dar laikoma palapinėje. 28 skyriuje Dovydas prisimena savo planus ir Dievo įsikišimą: „Bet Dievas tarė man: ‘Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir išliejai kraujo.’... Be to, jis man pasakė: ‘Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi, o aš būsiu jam tėvas“ (eil. 3 ir 6; žr. 1 Met 17, 12).

Išties šventyklą pastatė ir pašventino trečiasis Izraelio karalius Saliamonas (2 Met 3–6). Bet pradžią visiems darbams davė būtent Dovydas. Tai jis perdavė savo sūnui statybų detaliuosius planus ir eskizus (28, 11); tai jis surinko visas reikalingas medžiagas šventyklai (29, 2). Iki prasidedant statybai, buvo užtikrintas ir darbų finansavimas. 29 skyriuje Dovydas ragina savo tautą dosniai aukoti šventyklos statybai. Izraelitai taip ir elgiasi, o patenkintas karalius savo dėkingumą išreiškia malda (29,10s). Iš jos ir mes galime perimti kelis aukojimo pagrindų principus.

Visi turtai priklauso Viešpačiui

Savo maldą Dovydas pradeda tokiais žodžiais: „O Viešpatie, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje“ (eil. 11). Viskas priklauso Viešpačiui. Jis visa ko pagrindinis savininkas. Kalbant apie pinigus, turtus ir aukas šis principas yra vienas iš esminių. „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“, rašoma Ps 24, 1; teiginys Biblijoje pakartojamas keletą kartų (Ps 89, 12; Ps 95, 4–5; Ps 50, 10–12; Iš 19, 5). Visi pinigai taip pat priklauso Dievui: „Mano yra sidabras ir mano yra auksas, – tai Galybių Viešpaties žodis“ (Ag 2, 8).

Kadangi Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, tai Jis yra ir teisėtas prigimtinis jų savininkas. Turto turi bei gali turėti ir žmonės, Biblija to nepeikia ir nelaiko blogu dalyku. Bet žmogaus nuosavybės teisė yra tik išvestinė, antraeilė. 14 eilutėje Dovydas sako: „Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę.“ Žmogus turi turto ir juo gali dalytis; bet tas turtas gautas iš Dievo, todėl aukodamas žmogus savotiškai jį sugrąžina Dievui.

Martynas Liuteris pamoksle apie Lk 16,1–9 peikia tuos, kurie sąžiningai ir stropiai užsidirbo daug turtų, „tačiau niekam nei duoda, nei skolina, manydami, kad visa tai vien jiems patiems priklauso. Dievo akyse tai yra grynas blogis. Todėl Jis turtingam sako: ‘Aš tau daviau turtą, o tu savo artimui nieko neduodi? Argi neturėjai padėti tam, kuris kenčia varge? Juk viskas man priklauso! Tau padovanojau sveiką kūną ir protą, kad jais padėtum ir kitiems’.“ Turtų pasilaikymą vien sau Liuteris vadina švelniąja vagyste.

Visuotinis gerbūvis įmanomas tik ginant piliečių nuosavybę. Privačios nuosavybės atsiradimas ir įtvirtinimas „buvo pagrindinis veiksnys jo [žmogaus] civilizacijoje“, rašo N. Ashfordas (Laisvos visuomenės principai). Ji yra „pirmutinis ekonominės pažangos variklis, nes sukuria stimulą dirbti ir investuoti.“ Ashfordas pabrėžia, kad ten, kur nėra nuosavybės, nėra ir teisingumo, ir pagarbos žmogaus teisėms.

Visa tai tiesa, tačiau neturėtume pamiršti, kad nesame absoliutūs savo turto savininkai. Todėl negalime su juo elgtis kaip norime. Per visą gyvenimą visų pirma esame atskaitingi Dievui – jam atsakome už viską, ką turime. Todėl nei mūsų pinigų, nei turtų panaudojimas nėra vien mūsų privatus reikalas. Amerikiečių rašytojas R. Fosteris, teisėtai peikia kai kurių krikščionių nuosavybės sampratą:

„Šiandien didžiausias tabu – asmeniniai finansai. Tai, kaip mes leidžiame savo pinigus, yra mūsų reikalas, ir niekas negali mums nurodyti, ką su jais daryti. Energingai priešinamės bet kokiam tokios privačios temos kėlimui į viešumą... Pamokslai apie paprastą gyvenimo būdą ar mūsų įsipareigojimus vargstantiems suprantami kaip asmeninis viešas įžeidimas, privačių ribų laužymas... Šiandien tai – eretinis mokymas, absoliutus maras... Dogma tapęs credo [išpažinimas] skelbia: kad ir kiek uždirbtume ir įgytume, mūsų valia elgtis su tuo kaip mums patinka... Visi sutinka, kad bažnyčia teisėtai kalba apie dešimtinę, bet kiti 90% – visai ne jos reikalas.“ (Freedom of Simplicity)

Fosteris mini dešimtinę. Šiandien išties daugelis palaiko nuomonę, nors ir visai nebiblinę, esą Dievui (arba bažnyčiai) priklauso 10 proc. mūsų pajamų. O likusi dalis, suprask, tai jau mums patiems, ir su ja galime daryti, ką tik norime. Apie tokią nuomonę anglų baptistų teologas S. Murray‘us sako:

„Jeigu dešimtinę laikome tikrai Dievo nustatytu krikščioniškojo aukojimo modeliu, tai beveik automatiškai pradedame tikėti, kad taip aukodami visiškai įvykdome Dievo reikalavimą. Dešimtinė kaip dešimtoji mūsų visų materialinių gėrybių dalis, skirta Dievui, atveria galimybę galvoti, kad (su Dievo pritarimu) likusią didžiąją savo turto dalį turime teisę kontroliuoti patys.“ (Beyond Tithing)

Taip neturėtume galvoti, nes Dievui priklauso ne tik 10 procentų, bet visas mūsų turtas. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia iš mūsų gali reikalauti tiek, kiek užsigeidžia.

Turtus duoda Dievas

Biblijoje turtas savaime nėra jokia blogybė. Izraelio patriarchai Abraomas (Pr 24,35), Izaokas (Pr 26,13) ir Jokūbas (Pr 30,43) buvo labai turtingi. Jų amžininkas Jobas taip pat buvo palaimintas dideliais turtais: „Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose“ (Job 1, 3).

Kodėl jie buvo turtingi? Viena iš priežasčių – jų darbštumas. Patriarchai dirbo sunkiai ir daug (žr. Pr 17, 23; 25, 10; 33, 19). Jie buvo labai geri ūkininkai, puikiai išmanantys tai, ką daro (pvz., gyvulininkystės darbus). O darbštumas, kaip žinoma, labai pagirtinas dalykas. Tai patvirtina daug posakių Biblijos išminties literatūroje: darbštumas praturtina, tinginystė nuskurdina (Pat 10, 4; 12, 27; 28, 19; 6, 6–11). Naujasis Testamentas irgi skatina darbštumą ir perspėja dėl tinginystės (Ef 4, 28; 1 Tes 4, 11; 2 Tes 3, 10–12; 1 Tim 5, 13).

Tačiau tai tik viena pusė. 1 Met 29,12 Dovydas sako: „Tu daliji turtus ir garbę... tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti“. Izraelio karalius, būdamas turtingas ir galingas, gerai supranta, kad už visa tai turi būti dėkingas Dievui. „Viešpats apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas...“ (Pr 24, 35), rašoma apie Abraomą. Turtas yra Dievo palaiminimas: „Viešpaties palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti“ (Pat 10, 22). Tai nereiškia, kad neturime dirbti, bet vien darbštumas irgi neišgelbės. Įst 8, 18 pabrėžiama: „Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam...“, o visas aštuntas Pakartoto Įstatymo skyrius perspėja izraelitus neužmiršti Dievo kaip visų dalykų davėjo ir nepasidaryti nedėkingais.

Žmogaus turtas niekada nebūna vien jo paties nuopelnas: Dievas padovanoja talentus; šeima, aplinka žadina, ugdo juos, o, dirbdami, mes bendradarbiaujame su kitais žmonėmis ir savo talentus plėtojame. Be to, būtina suprasti, kad ne kiekvienas turtas kilęs iš Dievo palaiminimo. Turtingu juk galima tapti ir neteisėtu, nusikalstamu būdu. Tiesa, tam tikra prasme net ir šis turtas ateina iš Dievo, savotiškai atsiranda su Jo leidimu (žr. viršuje apie bendrąją malonę: Dievas geras net ir vagims bei nusikaltėliams). Tačiau čia įsijungia kitokia logika: ar švelnioji vagystė (niekam nieko neduodant), ar tikras apiplėšimas (atimant iš kitų) – abu veiksmai šaukia į atgailą, ir vieną dieną gali pavirsti kaltinamuoju raštu.

Mūsų gyvenimas yra laikinas

1 Met 29, 15 Dovydas pasako dar vieną svarbų dalyką: „Juk tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje – tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties.“ Kadangi mūsų gyvenimas laikinas, tai Biblija kalba ir apie turto laikinumą. Štai Pat 23, 5: „Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges.“ Arba Mok 5,14: „Kaip nuogas atėjo iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis nieko negali pasiimti.“ Kalno pamoksle Jėzus ragina: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia...“ (Mt 6, 19–20).

Bet ar mes tuo tikime? Johnas White‘as apie Jėzaus žodžius sako:

„Jei tikrai tikėtume lobiais danguje, tai argi būtų tarp mūsų tokių kvailių, kurie pirktųsi aukso? Tačiau mes netikime. Dangus yra svajonė, religinė fantazija, kurią mes išpažįstame, nes esame tikintieji. Jei žmonės tikėtų dangumi, tai savo laiką eikvotų dėl būsimųjų namų tenai. Tačiau niekas to nedaro. Mes tiesiog mėgaujamės pažadu, kad tikrajam gyvenimui pasibaigus, aname pasaulyje mūsų laukia malonūs dalykai“. (The Fight)

Praktikoje dažnai viską apverčiame aukštyn kojomis: gyvenimą po mirties laikome tartum svajone, vizija, šešėliu, nors Dovydas taip apibūdina būtent gyvenimą čia, žemėje; trapus ir išnykstantis  žemiškasis gyvenimas paverčiamas tikruoju, dėl kurio ir labiausiai stengiamasi.

Taigi matome, kad Dievas yra dosnus, ypač šiais laikais visko apsčiai duodantis gyvenimui. Kalbėjome apie materialius turtus, bet Jis, žinoma, duoda tikintiesiems ir dvasinių palaiminimų bei turtų. Paulius rašo: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.“ (2 Kor 8, 9) Biblijos Dievas iš esmės skiriasi nuo pagonių dievų, kurie alkani ir ryja (kartais net žmones!), kuriuos reikia maitinti aukomis ir pan. Mūsų Dievas yra duodantis, dovanojantis Dievas – jis žmonėms duoda ir žemiškus turtus, ir dvasines malones. Be to, Jis net ir pats Save atidavė pasauliui per Savo Sūnų. O viskas galų gale yra pagrįsta Trejybėje, kur trys dieviški Asmenys, amžinai mylėdami vienas kitą ir tarnaudami vienas kitam, dalijasi savimi tarpusavyje bei su kūrinija.    

Kam? Aukojimo tikslai

Pastatams 

Bažnyčios vargšams

Bažnyčios tarnautojams

Švietimui, evangelizavimui ir misijinei veiklai

Pastatams 

Izraelitai, kaip skaitome 1 Met 29, aukojo šventyklos, Dievo namų, statybai. Šiandienos krikščioniui tiesiogiai tokios reikmės nėra, nes neturime nei šventyklos, nei kokio kito pagrindinio kulto pastato. Tačiau Naujasis Testamentas ne vienoje vietoje kalba apie krikščionių bendruomenę  kaip apie Kristaus kūną ir Dievo šventyklą (1 Kor 3, 16–17; 2 Kor 6, 16; Ef 2, 21). Šiandieniniai Dievo namai yra krikščionių bendruomenės!

Martynas Liuteris pabrėžia, kad Dievo šventykla arba šventvietė yra ne pastatas, o tikintis žmogus, visi tikintieji; Dievas per tikėjimą ir Dvasią gyvena žmonių širdyse. Tad bažnyčios tesančios tik vieta, kur tikintieji renkasi klausytis pamokslo, melstis, priimti sakramentų ir t.t. Tai bendruomenės namai, kurie be bendruomenės neturi jokio ypatingo šventumo. Tuo tarpu Romos katalikams bažnyčios yra ypatingos ir šventos erdvės, kadangi čia aukojamos šventos mišios. Katalikų bažnyčia yra ir Dievo ypatingo artumo vieta (Kristaus kūnas tabernakulyje). Tuo tarpu Liuteris bažnyčios pastatą suvokė grynai funkcine prasme. Jis turi tarnauti pamaldoms bei susirinkimams, savaime neturėdami jokios religinės vertės.

Visa tai rodo, kad kartais prisireikia paaukoti ir bažnytinių pastatų statybai, jeigu vietinė bendruomenė neturi kur rinktis, jeigu trūksta vietos ar pan. Dažnai apsimoka turėti bendruomeninės gyvenimo centrą – nuosavą pastatą ar patalpas. Tačiau tai jokia prievolė – vietą susirinkimams galima ir nuomotis. Pirmųjų krikščionių laikais sakraliniai pastatai nevaidino jokio vaidmens, nes susirinkimai vykdavo privačiuose namuose. Be to, persekiojimo ir priespaudos laikais įmanoma apsieiti ir visai be pastogės. Jeigu  bendruomenė neskelbia Evangelijos, tai nors ir turėtų įspūdingiausią pastatą, negalės būti laikoma bažnyčia. O evangelizuojanti bendruomenė, net ir neturėdama jokios buveinės, kol tai darys, niekaip nepraras tikrosios tapatybės.    

Žvelgiant iš protestantų perspektyvos, bažnyčios pastatai yra svarbūs, dėl to dažniausiai perkami, statomi ir gana gerai išlaikomi. Tačiau jų nederėtų sureikšminti. O ir bažnyčių vidaus įrangos bruožas taip pat turėtų išlikti pabrėžtinas paprastumas (žr. J.Kalvino Inst. IV,4,8). Šiandien svarbiausia dosnaus aukojimo priežastimi tebūna tikėjimo brolių ir seserų reikmės. 

Bažnyčios vargšams

Svarbus pirmųjų krikščionių bendruomenių bruožas buvo atsižvelgti į vargstantį bei stokojantį brolį ir dosniai su juo dalintis. Apie bendruomenę Jeruzalėje rašoma: „Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ (Apd 4, 34–35)

Jėzaus sekėjai suprato, kad yra atsakingi vieni už kitus – atsakingi ne vien tik už savo brolio sielą, bet ir už fizines reikmes. Kai skursta viena Kristaus kūno dalis, t.y. bendruomenė ar bendruomenės narys, jos problemos paliečia ir kitas. Todėl dar Paulius imasi tarpininkauti organizuodamas rinkliavą graikų bendruomenėse Jeruzalės broliams paremti. „Šiuo metu jūsų [korintiečių] perteklius tepapildo jų [Jeruzalės bendruomenės narių] nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė“ (2 Kor 8, 14). 

Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti savo vargšais. „Bažnyčia turi aukso, tačiau ne tam, kad jį laikytų, o išdalintų žmonėms ir padėtų jiems varguose“, pabrėžia Jonas Kalvinas (Inst. IV,4,8). Jis patvirtina senosios Bažnyčios principą, kad visas bažnyčios turtas (žemė, pastatai, pinigai) laikomas vargšų nuosavybe (IV,4,6).

Kitas reformatų teologas, Ciuricho reformatorius ir H. Cvinglio įpėdinis H. Bulingeris rašo: „Jeigu mes [t.y. bažnyčia] nepaisysime savo vargšų, ar net juos apleisime, tai juose nepaisysime ir apleisime savąjį Dievą. Mes privalome jiems padėti savo savanoriškomis geradarystėmis, patarimu, paguoda, medikamentais, pinigais, maistu, vandeniu, drabužiais, pastoge, apsauga... Jeigu tam neužtenka bažnyčios turto, šį trūkumą privalo užpildyti visų tikinčiųjų indėlis.“ (Decades, V,10) Tie, kurie vargšams iš savojo turto duoti gali, tačiau visiškai atsisako, turi būti „griežtai baudžiami“. Įgyvendinti vargšų šalpos uždavinius Reformacijos laikais buvo atkurtas biblinis diakonatas (plačiau apie tai žr. autoriaus „Diakonijos pagrindai“, ref.lt).

Socialinių problemų ir iššūkių visame pasaulyje yra daug. Ką daryti? Nuo ko pradėti? Labai svarbu paisyti Naujajame Testamente aprašytos rūpinimosi eilės tvarkos. Pirmiausiai kiekvienas tikintysis privalo pasirūpinti savimi, t.y., jeigu įmanoma (žmogus fiziškai sveikas, ne per senas), turi pats užsidirbti pragyvenimui. Tingėdamas, jis netiesiogiai verčia kitus už jį dirbti (nes iš kažko juk reikia gyventi) ir užkrauna jiems papildomą naštą. Todėl Europos istorijoje „tikri vargšai“, kurie negalėjo pasirūpinti savimi ir reikalavo būtinosios pagalbos, ilgą laiką būdavo atskiriami nuo „stipriųjų vargšų“, tik piktnaudžiaujančių savo silpnumu ir vengiančių darbo.

Pasirūpinęs savimi, žmogus turi ir privalo išlaikyti savo šeimą (rūpintis ir giminaičiais), o jeigu kuris šeimos narys skursta, turi pirmas jam ateiti į pagalbą. Trečiasis lygmuo – vietinė bendruomenė. Jeigu bendruomenės narį ištinka nelaimė, kuri per sunki jam vienam pakelti, krikščionių šeima, bendruomenės broliai ir seserys, privalo pirmieji suskubti į pagalbą. Ketvirtasis rūpestis – rūpestis kitomis krikščionių bendruomenėmis pagal konfesiją, gyvenamąją vietą, ir taip iki pat pasaulio pakraščių. O paskiausiai ateina eilė visų kitų žmonių paramai.

Tokia tvarka pagrįsta Dievo žodžio ir yra gera bei naudinga. Daugelis kasdien susiduriame su įvairiomis bėdomis ir esame priversti apsispręsti, kada kam padėti. Kadangi laikas ir galimybės ribotos, tai vienu metu visiems nepagelbėsime. Nors krikščionis turi būti pasirengęs kiekvienam žmogui daryti gera, tačiau privalo ir žinoti, jog jam nėra įsakyta „mylėti visus žmones“. Tikinčiajam įsakyta mylėti savo artimą (Mt 5, 43 ir kt.). Toks artimas gali būti ir geografiškai tolimas žmogus (pvz., Graikijos krikščionims broliai Jeruzalėje, žr. viršuje), ir visiškai svetimas, bet tam tikromis aplinkybėmis atsidūręs arti (žr. istoriją apie gerąjį samarietį, Lk 10, 25s). Tačiau dažniausiai artimasis būna tikrai arti esantis žmogus: sutuoktinis, vaikas, tikėjimo brolis. Krikščionys turi ypatingai mylėti savo tikėjimo brolius ir seseris: Jn 13, 4–15; Apd 4, 32; Rom 12, 10; 1 Tes 4, 9; 1 Jn 3, 14.16; 4, 20–21; 1 Pt 1, 22; 2 Pt 1, 7; Hbr 13, 1. (Apie „moralinio artumo“ principą žr. ir apačioje.)      

Taigi Bažnyčia turi pareigą pasirūpinti vargšais, bet pirmiausiai – savo vargšais. Naujajame Testamente matome, kad socialinė veikla pirmiausiai yra nukreipta į vietinę bažnyčią, į savos bendruomenės vidų. Paskui eina ir visų kitų krikščionių bei visų žmonių rėmimas. – „Darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10).

Bažnyčios tarnautojams

1 Kor 9 Paulius aiškina, kad apaštalai bei Žodžio skelbėjai kaip jisai, gali tikėtis atlygio; jie net turį „teisę“ (eil. 12) į aprūpinimą, kaip ir tarnautojai šventykloje (eil. 13–14; žr. Sk 5, 9–10; 18, 8–20.31 ir 1 Tim 5, 17–18; 2 Tim 2, 4.6; Gal 6, 6). Tuo apaštalas nesako, kokiais būdais bendruomenės turi išlaikyti juos ir kiek jų gali būti. Be to, 15 eilutėje Paulius rašo, kad jis kartais ta teise nesinaudodavo, bet ir pats pasirūpindavo savimi, t.y. dirbo palapinių audėju (Apg 18, 3; 20, 34; 1 Tes 2, 9).

Naujasis Testamentas nenumato visuotinės prievolės įdarbinti, t.y. pilnai išlaikyti vieną tarnautoją, ar kelis. Tačiau įdarbintas ir visiškai aprūpinamas tarnautojas turi galimybę daug intensyviau prisidėti prie bendruomenės reikalų, tarnystei paskirti daugiau laiko ir dėmesio. Užsiėmimas mokymu ir Dievo žodžio skelbimu turi savo kainą, visų pirma, laiko. Rimtai žiūrint į bažnytinę veiklą ir siekiant tarnavimo kokybės, neišvengiamai pristigs laiko pasaulietiniam darbui ir tinkamam apsirūpinimui. Todėl bažnyčios nusistato prioritetus, numato galimybes ir priima sprendimus dėl visiško ar dalinio tarnautojų išlaikymo.

Jonas Kalvinas remiasi senosios Bažnyčios pavyzdžiu, kurioje „[bažnyčios gėrybių] padalijimas buvo vykdomas taip, kad nepritrūktų [Žodžio] tarnautojams išlaikyti, bet ir vargstantieji nebūtų apleisti.“ Tačiau tarnautojai neturėtų gauti tiek, „kad savo pajamas pertekliui bei pramogoms švaistytų“ (Inst. IV,4,6).

H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime pabrėžia: „Visi ištikimieji tarnautojai, kaip geri darbininkai, verti atlyginimo ir nenusideda, gaudami algą bei visa, kas reikalinga jiems ir jų šeimoms.“ (XVIII,23) Kitur jis rašo: „Tad užsitraukia ypatingai didelę kaltę tie, kurie ištikimuosius ganytojus nepriteklių kęsti verčia“ (Decades, V,10). Jis pastebi, kad (kai kurie) tarnautojai įprastai yra visiškai bendruomenės išlaikomi ir apmokami.

Kalvinas savo Pirmojo laiško Timotiejui komentare rašo, kad šėtonas kovoja prieš Dievo žodį ir stengiasi pakenkti Žodžio tarnams – pastoriams ir kunigams. Vienas būdas yra juos skriausti per piniginę. Reformatorius peikia nedėkingumą tų, kurie atsisako savo pastoriams išmokėti padorų atlygį, nors ir išgalėtų. Laiško galatams komentare (apie 6, 6) jis pabrėžia, kad apaštalas „nenori, kad jie gyventų besaikiškai ir prabangoje. Jie negali stokoti tik to, kas būtina pragyvenimui. Tarnautojai turi tenkintis paprastumu.“

XVI a. Ženevoje pastoriai su savo šeimomis gyvendavo tarnybiniuose namuose; prie atlyginimo jie gaudavo ir vyno bei maisto davinius. Kaimuose dvasininkams būdavo suteikiamas ūkis pragyvenimui (atlyginimas buvo atitinkamai mažesnis). Bendrai tuo metu reformatų dvasininkų uždarbis Ženevoje buvo menkas. Ciuriche, kituose miestuose situacija buvo geresnė, t.y. ganytojų atlyginimai aukštesni.       

Šiandien įdarbinami ir visiškai išlaikomi dažniausiai yra pastoriai, kunigai (Žodžio skelbėjai), kartais ir diakonai, administracijos darbuotojai, muzikantai. Nesvarbu, kiek tarnautojų pasirenkama išlaikyti, svarbu, kad būtų siekiama bendro paprastumo ir atlyginimas nebūtų nustatomas pagal verslo (ir pasaulio) kriterijus. Vertinant ypač Žodžio skelbėjų ir sielovados tarnautojų darbą bei sprendžiant dėl atlygio dydžio, visų pirma būtina žiūrėti, ar jie ištikimi Dievo žodžiui ir savo pašaukimui. O rezultatai kaip bažnyčios augimas ar pan., kadangi nėra jų rankose, tai ir neturėtų lemti atlyginimo dydžio.

Švietimui, evangelizavimui ir misijinei veiklai

Šiandien švietimo sritį beveik visai yra pasisavinusi valstybė ir praktiškai jaučiasi atsakinga už viską. Tačiau ilgą laiką Europoje viešpatavo įsitikinimas, kad švietimas – bažnyčių reikalas. Dar XIX a. liberalų mąstytojai kaip J.S. Milis įspėjo, kad valstybė niekaip neturėtų imti švietimo į savo rankas, nes jos galios per didelės. Valstybės veikla grindžiama prievartos būdais, tad švietimui ir pedagogikai iš esmės nelabai tinka.  

Reformatų bažnyčios tradiciškai akcentuodavo švietimą – krikščionišką švietimą, pagrįstą Biblijos tiesomis ir tarnaujantį bažnyčiai. Antrajame šveicariškajame išpažinime randame numatymą, kad bažnyčios turtas taip pat skiriamas „išlaikyti mokymui mokyklose“ (XXVIII,1). H. Bulingeris, išpažinimo autorius, savo veikale Decades krikščioniško mokslo šaknis įžvelgia Naujajame Testamente: krikščioniškas švietimas tarnauja geresnei bažnyčių būklei ir bendruomenės tarnystėms. Dar iki XIX a. ir Lietuvos reformatams buvo savaime suprantama, kad būtina išlaikyti savo mokyklas (pvz., Šviesąją gimnaziją Kėdainiuose). 

Šiandien bažnyčios taip pat gali steigti darželius, pagrindines mokyklas ar gimnazijas. Dažnai šios įstaigos išsilaiko pačios, o bendruomenių parama labiau būna tik simbolinė. Bet teologiniam švietimui Lietuvoje reikia daugiau paramos, juolab, kad jis neišvengiamai būtinas. Bendruomenėms reikia ruošti tarnautojus, o tam reikalingos mokyklos, seminarijos ir pan. Jų steigimas ir išlaikymas kainuoja. Iš dalies tą kainą dengia patys mokiniai ir studentai, susimokėdami už paslaugas. Tačiau įprastai ir bažnyčios prie to prisideda.

Šiame kontekste būtina paminėti dar ir knygų leidybą bei visas informavimo priemones (internetą ir pan.), nes viskas tarnauja teologiniam švietimui. Kadangi Lietuvos rinka maža ir evangelikų mažai, tai šioje srityje parama itin reikalinga. Turėtume nepamiršti, kad nuo leidybos sėkmės priklauso ir Biblija, kuri kartu su kitomis krikščioniškomis knygomis atlieka svarbų vaidmenį evangelizavime.

Jau minėta, kad pirmiausiai svarbu aprūpinti savo bendruomenių tarnautojus. Tačiau Bažnyčios tarnavimas nukreiptas ne tik ‘į vidų’ (pamaldas, narių sielovadą, katechezę ir t.t.), bet ir ‘į išorę’ – Evangelijos skelbimą, evangelizavimą, misijinę veiklą. Tai, bet ir dar daugiau dalykų skiriama žmonėms atvesti į Bažnyčią. Tuo pirmiausiai ir rūpinasi ne kas kitas, o pačios Bažnyčios ir jų bendruomenės. Reformatų teologas H. Krabbendamas mano, kad šiuo metu bažnyčiose turi būti praktikuojamos trys tarnystės: diakono, pastoriaus-mokytojo ir evangelisto. Tačiau nepasakysi, kad evangelisto darbo nedirba ir diakonas ar pastorius. Pats Paulius pastoriui Timotiejui liepia būti evangelistu (žr. 2 Tim 4, 5). Veikale Decades (V,3) Bulingeris numato apaštalų, pranašų ir evangelistų tarnystes misijinėse situacijose.

Švietėjiška ir misijinė veikla dažniausiai priklauso nuo vietinių bendruomenių. Tačiau būtina nepraleisti pro akis ir krikščionių bendradarbiavimo galimybių. Gali būti labai prasminga steigti jungtines misijines ar evangelistines organizacijas, gebančias  intensyviau veikti kokioje nors srityje. Pirmiausiai privalome rūpintis savo vietinės bendruomenės išlaikymu, tačiau ir nepamiršti, kad Dievo karalystė yra daug didesnė už mus. Graikų krikščionių rinkliava Judėjos broliams parodo, kad parama gali ir neretai turi peržengti bendruomenės reikmių ribas. Krikščionys gali ir turi skirti dalį savo aukų ir nebendruomeniniams darbams kaip Evangelijos skleidimui šalyje ir pasaulyje, misionieriškai veiklai bei skurdo mažinimo projektams.

Kiek? Aukojimo mastas

Aukoti daug, gyventi kukliai

Spręsti pagal situaciją („moralinis artumas“)

Mano pašaukimas

Ar privalome aukoti dešimtinę?

Aukoti daug, gyventi kukliai

1 Met 29 nei Dovydas, nei jo pavaldiniai nebuvo nusistatę jokios sumos, kurią turėtų aukoti. Bet visgi buvo surinkta labai daug. Nei karalius, nei izraelitai nepiktnaudžiavo savanoriškumu – visi aukojo dosniai ir labai daug. Dovydas paskyrė „tris tūkstančius aukso – Ofyro aukso – talentų ir septynis tūkstančius gryniausio sidabro talentų“ (eil. 4); žmonės davė „Dievo Namų tarnybai penkis tūkstančius aukso talentų ir dešimt tūkstančių aukso darikų, dešimt tūkstančių sidabro talentų, aštuoniolika tūkstančių vario talentų ir šimtą tūkstančių geležies talentų“ (eil. 7). Šiandien sunku tiksliai nustatyti, su kokiomis dabartinių pinigų sumomis tai būtų galima palyginti, bet manoma, kad susidarytų šimtai milijonų.

Naujajame Testamente taip pat nenustatinėjamos aukų sumos. Tarp krikščionių buvo tiesiog praktikuojamas dosnus dalijimasis nuosavybe (žr. Apd 2, 44–45; 4, 32; 2 Kor 8, 7). Orientacinis dydis buvo ne kokia nors matematinė išraiška (10 ar dar kažkiek procentų), o poreikis, konkreti brolio ir sesers reikmė (žr. Apd 2, 42.45; 4, 34–35; 2 Kor 8, 14; Fil 2, 1–5; 1 Jn 3, 17).

Jei pirmiausiai ieškosime Dievo karalystės ir žiūrėsime „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), tai keisis ir mūsų gyvenimo stilius: sieksime ne prabangos ir išlaidavimo, o pasitenkinsime paprastumu. Apie kuklaus gyvenimo būdo pasirinkimą rašoma svarbiame evangelikalų judėjimo dokumente – 1974 metų „Lozanos sandoroje“: „Visi esame sukrėsti milijonų gyventojų skurdo ir sujaudinti šį skurdą keliančios neteisybės. Pasiturimai gyvenantys krikščionys jaučia pareigą gyventi kukliau, kad padėtų dosniau remti skurstančius ir sėkmingiau evangelizuoti.“ (9 str.)

1980‑ųjų „Londono įsipareigojimo“ autoriai išnagrinėjo, ką tiksliau reiškia Lozanos sandoros kuklaus gyvenimo būdo principas:

„Mes nenustatome nei sau, nei kitiems taisyklių ar nuostatų. Tačiau nutariame atsisakyti išlaidavimo ir atsispirti asmeninio gyvenimo, drabužių, būsto, kelionių ir bažnyčių statinių ekstravagancijai. Lygiai taip mes pritariame, jog reikia skirti būtinybę ir prabangą, kūrybinius pomėgius ir tuščius statuso simbolius, proginį šventimą ir normalią kasdienybę.“

Būtina pabrėžti, kad dosnus aukojimas nebūtinai reikalauja asketinio gyvenimo būdo be jokio malonumų. Apie tokius, kurie, stabdydami godumą ir besaikystę, linkę pateisinti tik būtinųjų poreikių tenkinimą, J. Kalvinas taikliai pastebi:

„Nors tai tikrai maldingas patarimas, jos autoriai pasirodė pernelyg griežti. Nes jie padarė kai ką nepaprastai pavojingo: jie sąžinę pažabojo tvirčiau, negu Viešpats tai savo Žodyje daro. ‘Būtiniausius dalykus’ jie supranta taip, kad žmonės turėtų susilaikyti nuo visko, nuo ko tik įmanoma susilaikyti; jų valia, vargu ar galėsite mėgautis bet kuo, išskyrus duoną ir vandenį.“ (Inst. III,10,1)

Kalvinas bei kiti reformatoriai naujai iškėlė biblinį mokymą, jog visi Dievo sukurti dalykai skirti ne tik mūsų naudai, bet ir malonumui. Tad gyventi paprastai toli gražu nereiškia menkinti, pvz., kūniškumą. Platono įdiegtas kūno niekingumas bei griežta perskyra tarp kūno ir sielos netruko įsiskverbti į ankstyvąją Bažnyčią ir pereiti prie askezės aukštinimo.

Spręsti pagal situaciją („moralinis artumas“)

Jau kalbėjome, kad tikinčiajam žmogui įsakyta mylėti savo artimą (Kun 19, 18; Mt 5, 43). Šis bendrasis bei aukščiausias aukojimo ir davimo principas reikalingas ir labai naudingas. Jis primena, kad aukojame ne siekdami pakelti savo reputaciją, ar kad pasijustume geriau, o, be to, neaukojame ir Dievui (kaip pagonių religijose), kadangi Jis pats mums viską dovanoja. Mūsų aukojimas ir visi geri darbai nėra pagrįsti mainais. Artimo meilės įsakymas tikrina mano motyvaciją bei primena, kad savo turtais tarnautume artimui bei visiems kitiems.    

Kaip tai padaryti praktiškai? Kokia mūsų atsakomybė? Reformatų pastorius ir teologas K. DeYoungas knygoje What Is the Mission of the Church? (parašytoje su G. Gilbertu) puikiai išaiškina artimo sampratos subtilybes bei klausimus, kas ir kokiu būdu tampa artimu. Vienas iš pagrindinių principų yra šis: kuo didesnė reikmė, tuo didesnė atsakomybė padėti, tuo didesnė pareiga aukoti.

Tačiau priimti konkrečiam sprendimui, vien tokios taisyklės neužtenka. Pavyzdžiui, kaip padėti šalims, kur skurdas labai didelis (kur iš bado miršta daug vaikų). Ar tai reiškia, kad kiekvienas, gyvenantis turtingoje Šiaurėje, yra asmeniškai įpareigotas joms padėti? Kaip sako šveicarų sociologas Jeanas Ziegleris: jei nepadedi „iš bado mirštančiam vaikui, jį žudai“. Kaip atsispirt tokiai moralinei manipuliacijai? 

DeYoungas prideda dar vieną principą – „moralinio artumo“ (angl. moral proximity). Jis paremtas mūsų santykių su kitais žmonėmis įvairove. „Mūsų moralinio įpareigojimo intensyvumas priklauso nuo to, kaip gerai pažįstame žmones, kaip su jais esame susiję ir nuo klausimo, ar negalėtų jiems padėti kiti, kurie konkrečioje situacijoje jiems yra artimesni.“ Juk kasdien susiduriame su daugybe bėdų ir esame priversti apsispręsti, kadangi vienu metu visiems nepadėsime. Pvz., daug labiau esame įpareigoti padėti mirštantiems vaikams savo aplinkoje, valstybėje, mieste ar kieme, negu vaikams tolimoje Indijoje, ar Afrikoje. Tačiau artumo nereikia visada suprasti tik geografiškai (dėl to ir vadinasi moralinis artumas): pvz., mano bažnytinės konfesijos kenčiantiems broliams ir seserims kitoje pasaulio pusėje esu įpareigotas padėti labiau ir betarpiškiau, negu nepažįstamajam savo šalyje.

Be to, turėtume atskirti du dalykus: veiksmus, kuriuos privalau atlikti – jų vengimas yra nuodėmė, ir gailestingumo bei gerumo darbus – jų nedarymas nebūtinai yra nuodėmė (Ziegleris, deja, taip neskirsto). Įsivaizduokime, kad mano pajamos vidutiniškos, kad galiu aprūpinti savo šeimą ir dar šiek tiek aukoti bažnyčiai, bet daug nelieka. Ar esu įpareigotas atsisakyti vasaros atostogų prie Baltijos jūros tam, kad iš tų pinigų paremčiau Afrikos vaikus – juk nenoriu tapti jų žudiku!? Ne, nesu įpareigotas, nes pagrindinę atsakomybę už tų vaikų mirtis neša kiti.

Moralinio artumo principas suteikia mūsų aukojimui bei, apskritai, etikai reikalingos dinamikos. Mat žymiai per parasta teigti: aukoju štai tokį kiekį (tegul ir dešimtinę) ir jo turi užtekti. Ne, neturi. Situacija gali pareikalauti daugiau arba mažiau. Moralinio artumo principas moko atsižvelgti į situaciją, siekti atvirumo, jautrumo, žinojimo bei išminties.  

Mano pašaukimas

Spręsdami, kam ir kiek aukoti, privalome atsižvelgti į situaciją, taip pat į savo galimybes bei gabumus. Pagal Rom 12, 8 dosnus šelpimas yra Dvasios dovana, vadinasi, duota ne visiems tikintiesiems. Gali būti, kad ypatingam dosnumui yra pašauktas turtingas žmogus. Bet ir neturtas bei kuklus gyvenimo būdas gali būti dvasinė dovana, teikianti galimybę nemažai atiduoti kitiems.

Iš 2 Kor 8,1–3 galima suprasti, kad Makedonijos bendruomenių tikintiesiems buvo suteikta ypatingų Dievo malonių. Todėl jie sugebėjo aukoti „virš išgalių“ (3 eil.). Paulius tuo džiaugiasi ir nurodo į jų pavyzdį, bet jis nereikalauja iš visų tikinčiųjų lygiai to paties.  

Visi tikintieji pašaukti dosniai aukoti, bet kai kurie turi ypatingą dovaną. Todėl pagalba, šalpa ir aukojimas įgyvendinamas skirtingai – pagal mūsų dovanas ir gabumus, pašaukimus ir tarnysčių vietas. Priimant sprendimus, reikia pasverti viską: reikmes, galimybes, dovanas, tarnystes.

Ar privalome aukoti dešimtinę?

Dešimtinės temą jau palietėme. Išsamiai į klausimą, ar ir Naujojo Testamento krikščionims privalu dešimtąją dalį atiduoti savo Bažnyčiai, atsakiau kitame straipsnyje („Ar krikščionis privalo duoti dešimtinę?“, ref.lt). Nors ir tarp reformatų teologų vyko ir vyksta diskusijos dėl dešimtinės, reikėtų sutikti su rimto teologijos žodyno straipsnio santrauka: „Niekur Naujajame Testamente krikščionims neliepiama duoti dešimtinės kaip 10 procentų dydžio aukos...“ (Evangelical Dictionary of Biblical Theology).

Po šitame skyriuje išsakytų minčių turėtų būti aišku, kad dešimtinei kaip bendrai aukojimo taisyklei trūksta lankstumo. Principas atsižvelgti į situaciją jau savaime ardo dešimtinės griežtumą. Dešimtoji dalis dažnam turtingam žmogui yra per maža, o vargšui kartais ir žymiai per didelė. Be to, nemažai teologų (tame tarpe J. Frame’as ir  J. Piperis) mano, kad dešimtinė bažnyčiose neturėtų būti paversta prievole ir teisėtai pabrėžia, jog iš tikinčiųjų iš principo reikalaujama daug daugiau ir radikalesnio davimo. Dešimtinė galėtų būti krikščionių davimo minimumo riba (angl. minimum testimony) – mažiausiai, kiek visiems reikia aukoti. Žinoma, tai galioja turtingose šalyse, bet įvade išsakytos mintys rodo, kad gerovė būna pasklidusi žymiai plačiau, negu dažniausiai galvojame.

Ir dar viena svarbi mintis: dešimtinė beveik neišvengiamai veda prie davimo, aukojimo sudaiktinimo. O juk dosnumą galima reikšti visaip. Kam neturtingą versti mokėti daiktinę dešimtinę, jeigu jis savo „dešimtinę“ gali atiduoti įvairių įvairiausiu patarnavimu? Reikia nepamiršti, kad laikas ir pinigai yra artimai susiję. Tarnauti laiku, t.y. aukoti dalį savo laiko, dirbti neatlygintinai, taip pat yra svarbu – dažnai netgi svarbiau negu pinigų aukojimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje pensininkų pinigų aukojimų galimybės labai ribotos; užtat jie dažnai turi daug laiko ir gali skirti jį įvairioms tarnystėms bažnyčiose.

Kaip? Aukojimo būdas

Džiaugsmas

Savanoriškumas ir nuoširdumas

Tvarka

Pavyzdingumas

Džiaugsmas

Aukoti reiškia atsisakyti. Todėl aukojimas kartais gali būti netgi skaudus ir brangiai kainuojantis dalykas. Šios ‘neigiamos’ pusės nereikėtų ignoruoti. Bet yra ir šviesioji pusė: karaliui Dovydui dosnus aukojimas šventyklai buvo ne vargas, o džiaugsmas (1 Met 29, 3: „gėrėdamasis savo Dievo Namais...“). Džiaugsmingai aukojo ir jo pavaldiniai, ir tai buvo smagu matyti karaliui: „Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis... Ir karalius Dovydas tuo labai džiaugėsi“ (9 eil.). 17 eilutėje rašoma: „ir dabar pamačiau tavo žmones... tau atnašaujančius gera valia su džiaugsmu“. Skyriaus pabaigoje: „Tą dieną buvo valgoma ir geriama Viešpaties akivaizdoje su dideliu džiaugsmu“ (21 eil.).

„Dievas myli linksmą davėją“, rašoma 2 Kor 9, 7. Išvada aiški: Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas (žr. Įst 12, 6–7; Apd 2, 46; 4, 32; 2 Kor 8, 2) tvirtina, kad duoti kitam, šelpti ir aukoti yra smagu ir teikia džiaugsmo. Kadangi esame sukurti pagal Dievo panašumą, duoti ir aukoti ir mums teikia džiaugsmo, nes atitinka mūsų prigimtį. Be to, džiaugsmas yra natūralus žmogaus atsakas į rodomą Dievo ir kitų tikinčiųjų gerumą.

Savanoriškumas ir nuoširdumas

Žinoma, viena to smagumo sąlygų yra savanoriškumas. Prievarta beveik niekada neteikia džiaugsmo. 1 Kor 16, 2 Paulius ragina korintiečius vykdyti rinkliavas: kiekvienas teduoda „kiek galėdamas“. Naujajame Testamente tikintieji raginami aukoti pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2; 2 Kor 8, 2–3); vadovai tik pataria, o niekur neliepia atiduoti dalies savo turtų, (2 Kor 8, 8.10).

Su aukojimo savanoriškumu artimai susijęs nuoširdumas. Paulius kalba apie „tikrą troškimą“ aukoti (2 Kor 8, 10.12); reikia atiduoti „kiek yra širdyje nutaręs“ (2 Kor 9,7; žr. ir Apd 5, 4; 2 Kor 8, 8.10). Nuoširdumas ir sąžiningumas svarbiau negu didelės sumos (Mk 12, 41–44).

„Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“, rašė K. Marksas Gotos programos kritikoje (1875). Tai galima krikščioniško davimo principų santrauka (žr. Apd 11,29: „kiekvienas pagal savo išteklius“ parėmė brolius), tačiau marksizme viską gadina valstybės prievarta. Tik laisvose bendruomenėse (kaip bažnyčiose), kur vyrauja meilės dvasia ir pasitikėjimas vienas kitu, Markso principas gali funkcionuoti.  

Senajame Testamente 1 Met 29 taip pat išskirtinai akcentuojama viena mintis: aukojimas turi būti savanoriškas ir nuoširdus. Dovydas – nors būdamas galingas karalius! – nenaudoja jokios prievartos; ir jis pats aukoja neverčiamas niekieno, netgi Dievo. Penktoje eilutėje Dovydas tik paklausia (kaip karaliui – neįprastai mandagiai): „Kas dar... šiandien su noru aukos?“ 9 eilutėje pasidžiaugia: „Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis, nes atnašavo iš visos širdies.“ O 17 eilutėje džiugiai didžiuojasi: „Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu.“ Tad Dovydas niekaip nepiktnaudžiauja savo padėtimi ir galiomis.

Ką tai reiškia šiandienos bažnyčių praktikai? Man atrodo, kad reikėtų eiti Biblijos pavyzdžių pėdomis ir ne liepti, o skatinti aukoti, nes daug svarbiau ne paklusnumas, o supratimas. Jeigu nariai galėtų daugiau aukoti, bet to nedaro, reikia pirma mokyti ir paaiškinti biblinius principus, diegti gerą motyvaciją, paskui raginti (tegul ir aiškiai bei intensyviai), bet ne moralizuoti, ar spausti. Galima pasiūlyti orientacinę sumą arba pajamų didį (procentais), bet palikti žmonėms laisvę patiems apsispręsti.

Be to, bažnyčiose būtų geriau ne tiek tam tikrų sumų reikalauti, kiek diskutuoti apie tai, ko bažnyčiai konkrečiai reikia, kiek reikia pinigų tam ar kitam dalykui. Atviros ir sąžiningos diskusijos apie konkrečias reikmes bei jų finansavimą galėtų būti daug naudingesnės. 

Tvarka

Aukojimas dažniausiai yra susijęs su pinigais. Per rankas kartais perleidžiamos ir labai didelės jų sumos. Todėl jau Naujajame Testamente numatyta kontrolė, kad būtų užtikrintas atsakingas naudojimas ir būtų išvengta piktnaudžiavimo. Paulius korintiečius informuoja, kad auką Judėjos krikščionims gabena keli vyrai, misija patikėta Titui – ištikimam, išbandytam tarnautojui, bet ir jam paskirtas „kelionių palydovas“, „kad kas nors neimtų mūsų įtarinėti dėl tokių gausių aukų...“ (2 Kor 8, 19–20).

Prasminga turėti paskirtus tam tikrus tarnautojus aukų bei kitų vertingų išteklių administravimui. Pavyzdžiui, Jonas Kalvinas atskyrė dvi pagrindines diakoninės veiklos sritis: socialinių reikalų ir pinigų administravimo bei ligonių ir vargšų rūpybos. Ženevos bažnyčios tvarkoje (1561) rašoma: „Senojoje bažnyčioje visuomet buvę dviejų rūšių diakonų: vieni, kurių uždavinys buvo rinkti šalpą vargšams, ją dalinti bei apskaityti, taip pat ir priimti labdarą, palikimą, mokesčius bei rentas. Kiti buvo įpareigoti rūpintis ligoniais, juos slaugyti bei valgydinti vargšus.“ (Panašiai rašoma ir Inst. IV,3,9.) Kaip matome, specializuoti turto administratoriai gali būti diakonai.

Aukų rinkimas šventyklos statybai (1 Met 29) buvo vienkartinis. Bažnyčiose specialus pinigų rinkimas panašiems projektams taip pat kartais vyksta (statyba, knygų leidyba, vienkartinė socialinė parama ir pan.) Bet Naujajame Testamente jau matome ir sistemiško, t.y. reguliaraus aukojimo užuomazgų: „Kas pirmąją savaitės dieną [sekmadienį] kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas...“ (1 Kor 16, 2). Tą dieną tikintieji rinkdavosi į pamaldas, kurių metu galimai tos aukos ir būdavo surenkamos. Šiandien pamaldose įprastai aukos renkamos bažnyčiai, o stambiems, išskirtiniams projektams rinkliavos organizuojamos atskirai, pritaikant  šiuolaikiškus būdus (atliekant reguliarius pervedimus per banką).  

Pavyzdingumas

Grįžtame dar kartą į 1 Met 29: Iš pat pradžių Dovydas smulkiai išdėsto savo indėlį į šventyklos statybą: „aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau...“ (eil. 2). Po to priduria, kiek dar yra suplanavęs prisidėti: „... atiduodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas“ (eil.  3). Tik tada ragina ir tautą duoti savo dalį: „Kas dar, atsiduodamas Viešpačiai, šiandien su noru aukos?“ Taigi Dovydas pirma pats rodo gerą pavyzdį. Iš savo pavaldinių nereikalauja nieko, ko pats pirma nebūtų padaręs.

Izraelitai, ypač jų vadovai (eil. 6), gali mokytis iš Dovydo dosnumo. Liepimais čia sunku ką pasiekti. Ir apskritai mokymasis Biblijoje dažniausiai yra mokymasis iš pavyzdžių. Tikintieji turėtų imti pavyzdį iš Dievo (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzaus (Jn 13, 15–16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), taip pat iš apaštalų (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6–7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16). Be to, šiandien bažnyčiose kiekvienam pavyzdžiais turi būti vyresnieji, pastoriai bei kiti vadovai (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 1–3).

Šitaip reikia suprasti ir 1 Tim 3 – reikalavimų sąrašą vyresniesiems ir diakonams. Tokių postų negali užimti bet kas, o tik tie, kurie gali būti pavyzdžiai. Sąraše neminimas nei aktyvumas, nei gebėjimas vadovauti, nei laimėjimai profesinėje veikloje. O minima santuoka/šeima, moralė, mokymo išmanymas, tikėjimo brandumas ir... apsiėjimas su pinigais („negodus“, eil. 3) – štai pagrindiniai kriterijai!

Manau, ne be reikalo taip nustatyta. Dažniausiai būtent vadovai nešiojasi raktus nuo pinigų seifo. O godžiam gali greitai kilti pagunda jais savanaudiškai pasinaudoti. Be to, ir bažnyčiose vyrauja tendencija ypatingai gerbti turtinguosius (žr. perspėjimą Jok 2!). Todėl būtina žiūrėti, kad godūs pinigams negautų vadovo vietos. Vadovai turėtų būti ne tik negodūs, bet ir pavyzdingi turtiniuose bei piniginiuose reikaluose.

Išvados ir rekomendacijos – 10 punktų

• Krikščionių bendruomenėse turime kuo plačiau kalbėti apie ekonomiką: gerovę ir darbą, turtus ir nuosavybę, uždarbį ir aukojimą, nes visa tai yra Dievo sukurto pasaulio didelė ir svarbi dalis. Šį pasaulį turime suprasti kuo geriau. Visi tikintieji, ypač vadovai, atsakingi už mokymą, turi gilintis į šios srities veikimo būdus, problemas ir  iššūkius.

• Kadangi labai daug kas priklauso nuo teisingos Dievo sampratos, dėl to būtina mokyti ir apie Dievo dosnumą. Savo tikintiesiems Dievas dosniai dalija dvasines malones, bet taip pat rodo gerumą ir visiems žmonėms, suteikdamas galimybę kiekvienam kurti gerovę ir praturtėti. Visi viso pasaulio žmonės, būdami laikini, yra nuo Jo priklausomi.

• Šiandieninė Lietuvos tradicinių bažnyčių dvasininkija išlaikoma mainais pagrįstu aukojimu: dvasininkai tikintiesiems asmeniškai teikia religines paslaugas (šv. vakarienę, krikštija, sutuokia, laidoja, mini mirusiuosius ir t.t.), o tikintieji užsimoka už šią veiklą. Bet Naujojo Testamento mokymo ir praktikos akcentai kitokie. Pagal jį aukojimo ir paramos modelis yra bendruomeninis, aukos skiriamos bendruomeniniams tikslams, o ne už asmeniškai suteiktas paslaugas. Tad tradicinius aukojimo būdus būtina papildyti, akcentuojant bendrus tikslus (žr. kitą punktą).

• Bendruomenių nariams turi būti aiškiai komunikuojama, kokia yra aukojimo tvarka, kokia jų atsakomybė ir prioritetų eiliškumas: pagal galimybes visi bažnyčios nariai turi remti arba išlaikyti savo tarnautojus bei rūpintis bažnyčios stokojančiaisiais. Po to eina pastatų išlaikymas, švietimas, evangelizavimas bei misijinė veikla.

• Bet pirmiausiai būtina raginti visus stropiai dirbti. O tik po to – dosniai aukoti. Noro pasigerinti gyvenimą, daryti karjerą, siekti daugiau uždirbti neturėtume peikti, nei smerkti. Bet turėtume perspėti dėl tokio noro keliamų pavojų; turėtume įspėti, kad nebūtina perimti kiekvieną pasaulio madą ir viską daryti kaip visi. Turėtume skatinti kuklų gyvenimo būdą ir girti kiekvieną dosnią širdį.

• Aukojimo tarnystę turi persmelkti laisvės ir džiaugsmo dvasia, palaikanti savanoriškumo ir nuoširdumo principus. 

• Aukojime būtina vengti įstatymiškumo, nes NT neduoda aukojimo įstatymų ir nekartoja dešimtinės reikalavimo. Be to, žmonės, jų dovanos ir pašaukimai šiandien labai skiriasi. Vietoj griežtų taisyklių turėtume mokyti žmones analizuoti savo situaciją ir spręsti  aukojimo kausimus pagal „moralinio artumo“ principus.

• Naudinga siūlyti konkrečius aukojimo būdus ir rekomendacijas; pranešti, kam ir kiek aukoti; narystės mokestį galima nustatyti lanksčiai pvz., kaip minimalų aukojimo dydį. Galima pasiūlyti ir R. J. Siderio „progresyvinio savęs apmokestinimo“ modelį: kai nusistatomi pagrindiniai pragyvenimo poreikiai, o nuo jų atskaičiuojama dešimtinė ar kita proc. dalis; skatinti taip aukoti visus, net ir tuos, kurie turi labai mažai ir gauna pašalpas; nuo to, kas viršija pagrindinius poreikius, aukojama savanoriškai, progresyviniu principu pasirenkant individualų procentą – kuo didesnės pajamos, tuo didesnė aukų dalis.

• Būtina nustatyti tvarkingą aukų surinkimo sistemą ir kontrolės būdus, kad būtų užtikrintas atsakingas rinkliavų panaudojimas bei būtų išvengta piktnaudžiavimo. Prasminga paskirti konkrečius, patikimus tarnautojus su atitinkamais gabumais tam darbui (pvz., diakonus).

• Bendruomenės vadovai ir dvasininkai turi vengti moralizavimo ir spaudimo. Visų pirma jie patys privalo rodyti pavyzdį gyvendami neprabangiai, rūpindamiesi savo šeimomis ir aukodami pagal galimybes dosniai.