Biblijoje ne kartą ugnis minima kaip rūstybės, teismo simbolis. Sekminių dieną Dvasia įėjo į gimstančią Bažnyčią tarsi ugnies liežuviais. Bažnyčios bei krikščionybės istorija prasidėjo galingai ir gana rūsčiai. Tarsi staigus teismas ugnimi užsidegė nauja epocha pasaulyje. Tos Dvasios liepsnos skaudžiai atskyrė begimstančią Bažnyčią nuo jos "motinos" - judaizmo. Taip pat ir Jono Krikštytojo pranašavimas nerimastingai, bet pakankamai aiškiai pasakė apie Mesijo misiją: "Aš jus krikštiju vandeniu atgailai, bet Tas, kuris ateina po manęs, - galingesnis už mane, aš nevertas net Jo sandalų nuauti. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi". (Mt 3, 11)

Sekminių dieną ne linksmybės prasidėjo, tarsi šventė su jaunu vynu, bet Dievo teisingumo vykdymas. Jėzaus žodžiai ir veiksmai mokiniams tapo aiškūs. Dvasia juos pakeitė. Tai suvokę, mokiniai buvo sukrėsti, net tapo apsvaigę, lyg "prisigėrę". Juk jiems senosios pranašystės buvo žinomos. Pranašai numatė, jog, laikui atėjus, bus sudaryta Naujoji Sandora, kai Dievo įsakymai taps įrašyti ne tik įstatymo akmenyje, bet ir žmonių širdyse. Pranašas Ezekielis skelbė: "Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus." (Ez 36,26-27; ir  37,11-14)

Ar Sekminės - tai džiaugsmas ir šventė? Be abejo, šventė, tačiau tas momentas, kai "akmeninė širdis" pakeičiama į gyvą, gali būti skausmingas. Tiesa gali būti skausminga. Dievo teisingumo vykdymas yra nebūtinai mums patinkantis, bet vis viena mus gelbėjantis širdžių teismas.

Evangelijoje pagal Matą yra sakoma, kad, jei piktžodžiauji prieš Dievą Tėvą ar Sūnų, tai bus atleista, bet jei piktžodžiauji prieš Šventąją Dvasią, atleista nebus nei esamame, nei būsimame gyvenime: "Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje". (Mt 12,31-32) Kodėl Jėzus toks rūstus, kai kalba apie Šventąją Dvasią? Todėl, kad piktžodžiauti Šventajai Dvasiai reiškia atmesti Dievo teisumo vykdymą, Jo vedimą ir troškimą mus išgelbėti. Jis nori pasirūpinti savo tauta, Bažnyčia, kiekvieno iš mūsų širdimi ir asmeniniu likimu.

Šventoji Dvasia atėjo ten, kur Jėzaus mokiniai buvo kartu ir vieningi. Todėl ir mes, prašydami Dievo malonių, būkime vieningi šeimoje ir Bažnyčioje. Neatmeskime abejingai Dvasios, atpažinkime Jos veikimą, išmokime bažnytinius reikalus spręsti su Jos pritarimu ir pagalba, nepiktžodžiaukime Jai, kad Dievas mūsų pasigailėtų, atleistų nuodėmes ir išgelbėtų, "išimdamas akmeninę širdį".   Amen.

Kun. Tomas Šernas Generalinis superintendentas