Prieš 180 metų (1839) vasario 27 d. caro kareivių buvo sušaudytas 1831 metų sukilimo dalyvis reformatas Simonas Konarskis. 

Simonas Konarskis gimė 1808 m. kovo 17 d. (kovo 5 d. senu stiliumi) reformatų šeimoje, Seirijų parapijos Dapkiškių dvare, netoli Simno. Seirijų reformatų bažnyčios kunigas pakrikštijo karininko Jurgio Simono Konarskio sūnų net keturiais vardais: Simonas, Konstantinas, Juzefas, Ignacas.  Simonas lankė pradžios mokyklą Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą – ruošėsi karininko karjerai, kaip jo tėvas bei senelis. 1825 metais jis pradėjo karinę tarnybą – tapo Lenkijos karalystės I-ojo šaulių pėstininkų pulko savanoriu. Po dviejų metų jau buvo puskarininkis. 1830 metais lapkričio  29 d. Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas, kaip ir visa karalystės kariuomenė, perėjo į sukilėlių pusę. 1831 metais sukilimas persimetė į Lietuvą. S. Konarskis su generolo Chlapovskio korpusu persikėlė per Nemuną padėti vietos sukilėliams. Dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, kurias sukilėliai  po atkaklių mūšių pralaimėjo ir pasitraukė į Lietuvos gilumą. Gavęs kapitono laipsnį ir teisę vadovauti batalionui, S. Konarskis dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir Šiaulių, buvo apdovanotas kryžiumi už narsą. Nuslopinus sukilimą, emigravo į Prancūziją, dalyvavo italų, lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžiuose, propagavo visų Europos tautų kovotojų už laisvę solidarumo idėjas, ragino kovoti dėl pilietinių teisių. Su Janu Činskiu leido dvisavaitinį laikraštį Polnoc (Šiaurė). Jam buvo artimos Adomo Mickevičiaus idėjos apie visų žmonių lygybę ir priešinimąsi despotams ne tik per sukilimus, bet ir kasdieninėje veikloje. S. Konarskis deklaravo teisę įgyti išsilavinimą, spausdinti knygas, laisvai užsiimti prekyba ir pramone. Pritarė, kad balsavimo teisė turi būti suteikta visiems piliečiams, o ne tik bajorams. Vilniaus universiteto profesoriaus J. Lelevelio paragintas, kaip emisaras ryžosi grįžti į Tėvynę. Emisarai steigdavo vietos gyventojų tarpe demokratinius būrelius, bet patys į sąmokslus nesiveldavo. 1835 m. gruodžio mėnesį S. Konarskis slapta perėjo Rusijos sieną, užmezgė ryšius su Vilniaus, Tartu slaptomis organizacijomis, Kijevo universiteto studentais, revoliucingai nusiteikusiais rusų karininkais. Jis buvo spalvinga asmenybė – gerai grojo fleita (emigracijoje uždarbiavo duodamas muzikos pamokas), dainavo, šoko, rašė eiles, buvo gražios išvaizdos, turėjo oratoriaus gabumų. Tuo jis patraukdavo jaunus žmones. Caro valdžia, įnirtingai ieškodama S. Konarskio, kaip vieną iš atpažinimo žymių minėjo jo mokėjimą groti fleita. S. Konarskio ugninga dvasia, visiškas savęs išsižadėjimas daugeliui darė stiprų įspūdį, kai kuriems turėjo net diktatoriškos galios. S. Konarskis Vilniuje lankėsi ne kartą: susipažino su pirmosios Vilniaus miesto istorijos būsimuoju autoriumi Mykolu Balinskiu, Medicinos chirurgijos akademijos (uždarius universitetą, buvo paliktas tik Medicinos fakultetas) studentu Pranciškumi Savičiumi, nusipirko iš vietos pirklio N. Rozentalio šriftą ir ruošėsi steigti spaustuvę atokiame Gudijos vienkiemyje – Košaruose. Pajutęs, kad yra sekamas, paspruko neįprastu būdu: buvo medikų studentų paguldytas į akademijos klinikas ir karste išvežtas iš miesto. Bet 1838 m. birželio 8 d., netoli Rūkainių, prie Rūkainės upelio stovėjusioje Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje žandarų buvo atpažintas ir suimtas: visose pašto stotyse, miesto prieigose žandarai turėjo S. Konarskio veido litografuotus atvaizdus su aprašymu. Jis buvo atvežtas į Vilniaus bazilijonų vienuolyną ir uždarytas antro aukšto patalpoje, kurioje prieš 15 metų kalėjo Adomas Mickevičius. Prasidėjo tardymai, kankinimai. Jis visą laiką buvo sukaustytas grandinėmis: kairioji ranka su dešine koja. Mušė lazdomis, ant supjaustytos odos pylė spiritą su laku, kurį padegdavo, į panages kalė vinis. Buvo siekiama pažeminti, palaužti, priversti išduoti. Bet nieko iš jo neišgavo. Dar kalėjime S. Konarskis tapo didvyriu. Jo laiškai pateko į laisvę, plito nuorašais per medikus studentus. Jo meilė Emilijai Michalskai iš Podolės tapo legenda.

Nepasisekus mėginimui suorganizuoti pabėgimą, S. Konarskis buvo nuteistas sušaudyti. 1839 metų vasario 27 dieną Vilniaus gatvėse pasirodė rusų kalba parašyti skelbimai: Šiandien rytą, 11.30, už savo nusikaltimus bus teisiamas Simonas Konarskis. Egzekucijos vieta – Pohuliankoje, prie Trakų vartų (dabar Muitinės g. 35).

Į mirties bausmės įvykdymo vietą Simoną Konarskį lydėjo Vilniaus reformatų bažnyčios kunigas senjoras Steponas Lipinskis, kuris prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, skaitė atgailos psalmes. Sakoma, kad paskutinę naktį jam buvo leista groti fleita. Didžiulės minios vilniečių susirinko į bausmės vietą atsisveikinti su Simonu Konarskiu ne kaip su kaliniu, o kaip su didvyriu. Karininkas, turėjęs vadovauti šiam procesui, neišlaikė, apsimetė sergąs. S. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių žmonės puolė prie nužudytojo, kaip relikvijas plėšė drabužių skiautes, mirkė jo kraujyje nosines. S. Konarskio kūnas buvo įmestas į ten pat iškastą duobę, o ta vieta sulyginta su žeme. S. Konarskio mirtis buvo suvokta kaip jo įpareigojimas tęsti kovą. Buvęs Akademijos studentas M. Lovickis rašė, kad nebuvo niekada toks laimingas, kaip po Konarskio mirties, po tokios nuostabios mirties tokio Žmogaus. Jis daugelio tuometinių žmonių sielas pakylėjo aukštyn. Praėjus pusei metų, Antonina Sniadecka, žymaus gydytojo, biologo, chemiko ir publicisto Andriaus Sniadeckio marti, kelių karininkų padedama, perlaidojo Simono Konarskio palaikus evangelikų reformatų kapinėse ant Tauro kalno, prie netoliese įkurtų (1808 m.) evangelikų liuteronų kapinių, visai netoli tos vietos, kur dabar tebestovi buvę Profsąjungų rūmų griuvėsiai. Tai liudija išlikę dokumentai ir užrašyti žmonių prisiminimai.

S.Konarskio žūties vietoje 1924 m. kovo 2 d. – 85-ųjų Konarskio mirties metinių proga – reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas, kurio viršūnėje pavaizduotas didelis erelis su plačiai išplėstais galingais sparnais, draskantis nelaimingą auką, ir užrašas: Čia 1839 metų vasario 27 dieną žuvo tautos didvyris Simonas Konarskis. Paminklinį akmenį suprojektavo lenkų architektas prof. Julius Klosas (1881-1933).

Kasmetiniai Vilniaus Sinodai prasidėdavo S. Konarskio sušaudymo vietos aplankymu, prie paminklo buvo dedamos gėlės, kalbamos maldos. Po II pasaulinio karo akmuo liko, o išskėtęs sparnus erelis – dingo.

Vilniaus reformatų bažnyčios interjere, šoninėje sienoje, greta kitų įžymiems reformatams įamžinti skirtų memorialinių lentų, vienoje buvo iškaltas Simono Konarskio vardas: Szymon Konarski (1808–1839), kuri, kaip ir kitos, neišliko, pavertus bažnyčią kino teatru...

Parengta pagal Vilniaus reformatų žinios: Nr. 2 (4), 1999 vasaris; Nr.7 (95), 2009 spalis; V. Girininkienės  straipsnį žurnale Veidas Nr. 11, 2008 kovo 17 Simonas Konarskis – didvyriškumo simbolis,

pasinaudota Vilniaus S. Konarskio mokyklos mokinių Gintarės Dziminskaitės ir Raimondo Polenskio darbu Simono Konarskio taku.

http://www.konarskio.lt/uploads/userfiles/projektai/Szymon_Konarski_LT.pdf

V.R.Ž.