Kurat. dr. Renata Bareikienė

Išaušo puikus rugsėjo 5-osios rytas. Kaip ir kiekvienais metais, pirmąjį rugsėjo šeštadienį vykome į Kapų šventę Dubingiuose. Ši Kapų šventė ypatinga tuo, kad tai nėra mano ar Tavo, mielas skaitytojau, Kapų šventė, kur palaidoti mūsų artimieji: tėvai, seneliai, proseneliai ar broliai ir seserys, ar kartais netgi vaikai (neduok, Dieve). Tai – visų mūsų reformatų Kapų šventė. Gal todėl, kad tai – mūsų visų Šventė, taip norisi į ją nuvažiuoti ir taip gerai daugelis iš mūsų tenai jaučiamės.

Tikėjomės sutikti seniai matytus draugus, gimines ar šiaip tikėjimo brolius. Deja, šiemet atvažiavo labai nedaug žmonių, bet buvo atstovai iš visų mūsų pagrindinių parapijų: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Biržų... Kodėl Biržus paminėjau paskutinėj vietoj? Ogi todėl, kad tikėjomės, jog iš jų atvyks daug žmonių, o atvyko labai mažai: tik lektorius Vaidotas Ickys su  šeima. Džiugu, kad nors jie atvyko. Kaunietė Renata sunerimo: O kas užves giesmes, jei nėra kunigo Rimo? Nuraminau: Yra vilnietė kunigienė Džiuljeta. Atrodo neapsirikau, visai neblogai mums sekėsi su giesmėmis. Ir ne tik su giesmėmis. Negalėjusieji atvažiuoti perdavė savo šiltus sveikinimus su kuo nuoširdžiausiais palinkėjimais stiprios sveikatos ir sėkmės, ir vilties susitikti gal dar kitais metais. Ačiū jiems. Panašius palinkėjimus siuntėme atgal.

Pamaldos buvo labai jaukios ir šiltos. Jas pradėjo, kaip ir dera, gen. superintendentas kun.Raimondas Stankevičius. Jam talkino lektorius Vaidotas Ickys ir teologijos studentas, dabar atliekantis praktiką Lietuvoje, Arthuras Laisis iš Prancūzijos.

Kun. Raimondas pamaldas pradėjo malda, kurioje prisiminė visų mūsų protėvius, Reformacijos įtvirtintojus Lietuvoje – kunigaikščius Radvilas ir daugelį kitų, nešusių Reformaciją į mūsų šalį. Kunigas prašė Dievo palaimos mūsų trumpame gyvenime, kad savo Žodžiu stiprintų mus ir, kad mes turėtume jėgų garbinti Dievą ir eiti Jo nurodytu tikruoju keliu. Meldėsi, kad ramybėje numirtume ir pereitume į Dievo karalystę.

Pamaldų moto buvo pasirinktas skaitinys iš Pirmojo Petro laiško 1,18–2,5 eilučių, kurias perskaitė studentas Artūras. Tekstas toks puikus, kad norisi jį visą pacituoti, o įsigilinus į tekstą, bus lengviau pajausti ten vyravusią atmosferą.

Pirmasis Petro laiškas 1 skyrius nuo 18-os eil.: Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą.

Brolių meilė. Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmeiniškos brolių meilės, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus.  Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat kiekvienas kūnas  tartum žolynas, ir visa jo garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. Taigi atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui. Jūs gi esate patyrę koks meilus yra Viešpats. 

Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.

Praktikantui Artūrui puikiai pavyko labai jautriai pasakyti Homiliją, remiantis šiuo tekstu, kviesti visus broliškai vienas kito meilei. Pasidžiaugė gražia gamta, dar pulsuojančia vasarišku grožiu, bet ne už kalnų ruduo ir žiema, ir visas šis grožis sunyks ir nuvys, kaip minima ir Petro laiške apie nykstančius turtus – auksą ir sidabrą. Jis sakė: ir dabar mes stovime prie kažkada buvusios gražios, o dabar sunykusios Radvilų bažnyčios. Ir Radvilų palaikai per amžius nerado ramybės, buvo suniokoti, išniekinti. Gal tik dabar surado ramybę. Viskas sunyksta. Tai kokios gi yra amžinosios vertybės? Kristaus amžinybė buvo numatyta dar prieš pasaulio sutvėrimą. Dievas yra numatęs kelią, kaip mus sugrąžinti į savo kelią, kaip juo eiti. Dabar mes ir gyvename tuo laiku, kai Kristus jau atėjo ir parodė kaip tuo keliu eiti, kad pas jį nueitume.

Visi nuščiuvę klausėmės išsakomų minčių. Matėsi, kad Artūras labai įsigilinęs į tekstą, tiki tuo, ką sako. O kai baigė Homiliją, jis truputį atsitraukė nuo improvizuoto Dievo stalo ir  dar ilgai susikaupęs mintimis buvo paskendęs savo ką tik išsakytuose žodžiuose.

Kun. R. Stankevičius paminėjo visus šiame vaizdingame Dubingių kalnelyje palaidotus kunigaikščius Radvilas ir jų šeimų narius, ir visus kitus, kurie čia kažkada savo krikščionišku gyvenimu liudijo Kristų, rodė pavyzdį kitiems. Maldai pasibaigus, mes visi jų garbei pagiedojome gražiąją giesmę Kur siela atras sau ramybės namus.

Didžiojoje maldoje drauge su lektoriumi Vaidotu Ickiu meldėmės dėkodami Dievui už galimybę susitikti ir pabūti bendrystėje su Viešpačiu, už kiekvieną bažnyčią, kad Viešpats savo šviesa gaivintų mūsų šalį, juk to siekė ir Radvilos. Meldė, kad mes pasitikėtume Evangelija, kuri neleistų mums nukrypti nuo tikrojo kelio, kad brangintume Dievo Žodį. Meldėsi už šeimas, už kiekvieną žmogų. O visus kitus savo prašymus sudėjome į vieną mūsų bendrą maldą Tėve mūsų.

Pamaldas baigėme įprastai – sugiedodami Dieve, Tėve mielas.

Po to „valdžią“ į savo rankas perėmė Vilniaus parapijos ekspirmininkė Danguolė Juršienė. Ji jau iš anksto buvo susitarusi su pilies direktore ir dėl ekskursijos, ir dėl agapės, ir šimtalapį atsivežusi, ir skanų varškės pyragą iškepusi, ir pasirengusi aplankyti mūsų prieš 9-is metų pasodintą Ąžuolyną. Tikra renginio siela.

Nors buvusių pilies rūmų liekanas aplankome kaskart, kai atvažiuojame, bet visada būna įdomu, nes kai ką primirštame, kai ką ekskursijos vadovė naujo pasako, kai ką naujai pamatome. Po ekskursijos rinkomės agapei lauke, specialiai skirtoje vietoje, po šiaudiniu stogeliu. Ten ir kelmų atsisėdimui buvo padėta, o iš pilies atsineštas suolas atstojo stalą. Kaip visada, stalas buvo gausus skanėstais, o jį palaimino lektorius Vaidotas.

 

Pabendravę, užkandę, atsigėrę kavos ar arbatos, atsisveikinome, turėdami viltį dar ir kitais metais susitikti, o kas galėjome, išsiruošėme į Ąžuolyną. Danguolė kelio nepamiršo, gerai mus atvežė, lengvai suradome vietą. Nežinau kaip kiti, o aš tikėjausi rasti vešlių, jau paaugusių ąžuoliukų giraitę. O pamačiau – didelių eglių tankią sieną, pro kurią nelabai ir prasibrausi. Kai sodinome, tai sodinome dvi eilutes ąžuoliukų, vieną – eglaičių, kad jos jiems būtų apsauga nuo visokių negandų. Dabar jos užaugo tokios didelės, kad ąžuolų net nesimato, eglės juos užgožė. Mums paaiškino, kad eglaitės saugo ąžuoliukus nuo briedžių... Tik panevėžietis Petras pro jas prasibrovė ir patikino, kad  ąžuoliukai auga! Bet ar ne per daug prigijo eglių? Žinoma, girininkams geriau žinoti. Gal su laiku jas iškirs...

Išsiskyrėm su viltim vėl pasimatyti ateinančiais metais.

Aušrinės Čižikienės nuotraukos

 

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas