Koncertuojanti vargonininkė, pedagogė, choro artistė Gražina Petrauskaitė eiti muzikos keliu pradėjo nuo vaikystės. Biržuose skambėjo jos atliekamos vaikiškas dainavimas, dabar biržiečiai žavisi jos atliekama instrumentų karaliaus – vargonų – muzika. Kalbamės apie muziką ir svajones, apie sugrįžimus į Biržus ir retas laisvalaikio valandas.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, užsiminėte, kad kelias su muzika prasidėjo „Ąžuoliuko“ darželyje, kad esate labai dėkinga kelioms biržietėms pedagogėms, kurios vedė šiuo keliu. Pradėkim nuo Biržų ir muzikos vaikystėje...
– Muzika mane lydėjo nuo kūdikystės. Puikiai dainavo, įvairiuose meno kolektyvuose dalyvavo, net užsienyje gastroliavo mama.

Ji tai darė ir studijuodama Kauno politechnikos institute, ir dirbdama Biržuose, „Siūlo“ fabrike. O kai pradėjau lankyti „Ąžuoliuko“ darželį, mane pastebėjo muzikos vadovė Vitalija Baronienė. Dainuoti man labai patiko. O tuo labiau kad repetuodavome, kai kiti vaikai miegodavo. Mūsų duetas (kitos mergaitės vardo ir pavardės neprisimenu) dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse. Už tas dainas ir pirmąsias pamokas esu labai dėkinga vadovei V. Baronienei, kuri ir toliau seka mano muzikinę karjerą, apsilanko mano koncertuose Biržuose ir visada nuoširdžiai pasveikina.

Puikią mokytoją Danutę Striužienę sutikau jau mokydamasi Biržų muzikos mokykloje. Beje, turėjau savų kaprizų: kai buvau pirmokė ir direktorius Juozas Puplauskis atėjo į namus kviesti mokytis muzikos mokykloje, užsispyriau. Kitais metais vėl norėjau užsispirti, bet direktorius paaiškino, kad paskui gali būti vėlu. Įstojau į chorinį dainavimą. Man tikrai patiko dainuoti. Patinka iki šiol. Muzikos mokykloje mane labiausiai sužavėjo mokytoja D. Striužienė, kuri mokė groti antruoju instrumentu – fortepijonu. Laukdavau jos pamokų: mokytoja buvo tokia rami, išmintinga.

O jei jau pradėjome apie Biržuose sutiktas mokytojas, turiu paminėti ir puikią chorvedę Viktoriją Morkūnienę. Su ja susitikau jau suaugusi, baigusi K. M. Čiurlionio meno mokyklą ir pradėjusi dirbti Biržų muzikos mokykloje koncertmeistere. V. Morkūnienė buvo subūrusi mokytojų ansamblį, aš jame dainavau. Ryšiai nenutrūko, ir dabar kartais mane pakviečia padainuoti į kamerinį chorą „Viktorija“, surengti koncertus Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Ačiū Viktorijai ir bažnyčios klebonams, kurie labai rūpinasi vargonų priežiūra, todėl jie skamba puikiai. Šias tris muzikos mokytojas ir norėjau paminėti, joms padėkoti.

– O iš vaikystės muzikinis kelias vestų į Vilnių, į prestižinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą...
– Į šią mokyklą stojau po keturių bendrojo lavinimo mokyklos klasių, jau baigusi tris muzikos mokyklos klases. Fortepijonas man buvo tik antras instrumentas, todėl stoti į fortepijono specialybę nebuvo jokių galimybių.

Kai manęs per stojamuosius paklausė, ką noriu daryti, atsakiau, kad labai labai noriu dainuoti. „Tai ir eik į chorą“, – man pasiūlė. Taip įstojau į choro dirigavimo specialybę (tikslų pavadinimą vėliau sužinojau). Buvau priimta bandomajam laikui (tai irgi vėliau sužinojau), bet mokiausi gerai, egzaminus išlaikiau labai gerai ir pralenkiau net tuos, kurie buvo priimti be bandomojo laiko.

Mokytis man nebuvo sunku. Sekėsi ir muzikos dalykai, ir bendrojo lavinimo. Labai patiko draugiška atmosfera mokykloje, mokytojų dėmesys vaikui. O kai pirmą kartą dalyvavau choro koncerte žuvusiems chorvedžiams atminti, iš susižavėjimo nebegalėjau dainuoti – choras dainavo taip didingai.

Mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje labai daug skaičiau įvairios literatūros, lankiausi teatruose – turėjau galimybę ugdytis meno pažinimą, ir tai praverčia kasdien įvairioje veikloje. Galėjau daugiau pagroti fortepijonu – jis man buvo antrasis instrumentas. Bet užtat dabar groju visą gyvenimą.

– O toliau?
– Baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą bandžiau stoti į choro dirigavimo specialybę dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, neįstojau. Grįžau į Biržus, metus dirbau muzikos mokykloje – buvau akompaniatorė savo pirmosios pianino mokytojos D. Striužienės fleitos klasėje, turėjau keletą fortepijono pamokų.

– Kaip kilo mintis studijuoti būtent vargonus?
– Sunkoki man buvo tie metai Biržuose, kažkokia neviltis ėmė. Todėl pasiryžau stoti į Muzikos ir teatro akademiją. Jau minėjau, kad į chorvedybą prieš tai įstoti nepavyko, o kelios draugės stojo į vargonus, stojau ir aš, nors apie vargonus mažai žinojau. Giminingų būsimoms studijoms mokslų jau buvau mokiusis. Prieš studijas atsitiktinai sutikau puikų vargonininką, profesorių Leopoldą Digrį ir gavau kelias jo pamokas. Įdomesnių pamokų nesu turėjusi. Kai paklausiau profesoriaus, kiek jam skolinga, jis leido suprasti, kad pamokos neįkainojamos. Gaila, kad neteko būti jo klasės studente.

Kai 1999 m. gavusi vargonų magistro diplomą jį atsiverčiau ir perskaičiau suteiktą kvalifikaciją – „Koncertuojanti atlikėja“, nudžiugau.
Mano mokymosi Vargonų katedroje metais vyravo labai griežta vertinimo sistema, aukščiausius 9 ar 10 balus rašydavo mums retai ir koncertuojančio atlikėjo kvalifikaciją gaudavo ne kiekvienas.

– Studijuodama pradėjote dirbti ir dabar tęsiate kelis darbus... Ar nėra sunku derinti atlikėjos ir pedagogės darbą?
– Dar mokydamasi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje keletą metų dirbau mokytoja Vilniaus „Liepaičių“ chorinėje mokykloje, vėliau – Elektrėnų meno mokykloje.
 2003 m. pradėjau mokytojauti Vievio meno mokykloje, kur dirbu fortepijono mokytoja ir koncertmeistere iki šiol.

Ypatingo talento kaip pedagogė neturiu, bet kaip koncertmeisterė (fortepijonu akompanuojanti muzikė) padėjau daugybei smuiko ir fleitos klasės moksleivių koncertuose ir konkursuose. Su gabiausiais Vievio smuikininkais (jų mokytoja buvo mano kurso draugė Aušra Iljoitytė, pati puiki smuikininkė ir pedagogė, šiuo metu ji moko groti smuiku Vokietijos vaikus) teko groti labai svarbiose atrankose dėl stipendijų, komisijose mūsų grojimo klausė M. Rostropovičius, M. Rubackytė, S. Krylovas.

Savo mokinius parengiu konkursams, koncertams. Grand prix nepelnome, nes tam neužtenka tik pamokų - reikia be galo daug papildomo darbo ir ypatingai darbštaus, gabaus ir psichologiškai stipraus vaiko. Tačiau stengiuos, kad visi įgytų muzikinius pagrindus, įvaldytų grojimo techniką – pedagogine demagogija neužsiimu. Dabar muzikos pedagogams yra iškilusi nauja problema: vis daugiau vaikų ateina su įvairiais sindromais, ir be specialaus pasiruošimo dirbti su tokiais vaikais pedagogui labai sunku.

– Biržuose Jus girdėjome ir dainuojančią „Vilniaus“ valstybiniame chore...
– Šiame chore artiste dirbau nuo 1999 m. iki 2012 metų. Per trylika choro artistės veiklos metų padainavau nemažai chorinio repertuaro a capella ir vadinamųjų stambių formų (mišių, kantatų, oratorijų) su Lietuvos bei užsienio orkestrais. Su „Vilniaus“ choru dainavau Vokietijoje, Lenkijoje, garsioje Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje. Su Vilniaus savivaldybės choru „Jauna muzika“ ir Izraelio solistais bei orkestru Jeruzalėje ir Tel Avive atlikome J. Haydn „Pasaulio sukūrimą“. Beje, visus šešerius studijų metus mokiausi vokalo pas žinomus pedagogus.

– Dabar retsykiais matome dainuojančią Biržuose, Viktorijos Morkūnienės vadovaujamame kameriniame chore „Viktorija“. Ar tai noras padėti biržiečiams dainininkams, ar seni ryšiai su choro vadove?
– 2006 m. vasarą su Biržų kultūros centro kameriniu choru, vadovaujamu V. Morkūnienės, dalyvavau religinės muzikos festivalyje „Tūkstantmetis muzikoje“ Italijoje. Giedojome dviejose Romos šventovėse: Santa Maria Maggiore bazilikoje ir Nekaltai pradėtos Marijos bažnyčioje.

Dainavau, kai Ieva Morkūnaitė laikė chorvedybos egzaminą, per „Viktorijos“ choro 20-mečio šventę. Žaviuosi Viktorija kaip choro vadove, jos energija, bendravimu, patinka pas ją dainuoti.

– Koncertuojanti vargonų muzikos atlikėja, pedagogė, koncertmeisterė, choro artistė. Kaip suspėjote?
– Kol dainavau „Vilniaus“ chore, krūvis buvo didelis: nuo 9 val. iki 13 val. kasdien profesionalus dainavimas chore (už algą), maždaug 2 kartus per savaitę vakaro koncertai; po pietų 3-4 dienas per savaitę dirbau su mokiniais ir akompanavau Vievio meno mokykloje, dalyvavau mokyklos renginiuose, koncertuose, konkursuose.

Sunkiausias ir nemaloniausias dalykas iš šių dviejų muzikinių karjerų buvo tai, kad dubliuodavosi svarbūs koncertai. Tuomet eidavau pas vieną ar kitą vadovą, aiškindavau situaciją, prašydavau, kad, tarkim, mokyklos direktorė išleistų su „Vilniaus“ choru dainuoti Nacionalinėje filharmonijoje ar atvirkščiai, jei mokykloje būdavo svarbus renginys. Tokį krūvį turėjau beveik 13 metų.

Nusprendžiau atsisakyti profesionalaus choro. Beje, tokia muzikinė praktika Lietuvos didmiesčiuose (mažesniuose miestuose paprasčiausiai nėra profesionalaus choro ar orkestro, kur muzikas galėtų gauti atlygį) yra dažnas dalykas: daugelis orkestrų muzikantų dar dirba ir pedagogais. Profesionalios choristės fortepijono mokytojomis ar koncertmeisterėmis dirba kur kas rečiau, nes tai gana tolimos kvalifikacijos.

– O kaip per tuos 13 metų buvo su svarbiausia muzikine karjera – vargonais?
– Grįžtant prie mano džiugesio, išvydus Vargonų katedros dėstytojų suteiktą kvalifikaciją, pati dabar be galo stebiuosi, kaip sugebėjau, dirbdama chore ir meno mokykloje, dar gana daug koncertuoti kaip vargonininkė solistė ir su kameriniais ansambliais, dažniausiai – su Lietuvos dainininkais.

Beje, pirmas koncertas, gavus diplomą, buvo Biržuose, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Viktorija pakvietė koncertuoti žiemą. Grojau su koncertiniais kailinukais, nes buvo labai šalta.
Koncertuoti pirmiausia reiškia labai daug mokytis naujo repertuaro. Tam reikia sąlygų: instrumento, laiko ir, žinoma, sveikatos. Esu dėkinga tuomečiams Muzikos ir teatro akademijos rektoriams, leidusiems iki 2012 m. laisvu nuo studentų paskaitų metu man groti (mokytis) Akademijos klasėse esančiais vargonais.

Nuo 2012 m. naujas rektorius tokiems jau nebe studentams, besinaudojantiems patalpomis ir instrumentais, pasakė „viso gero“. Bet vienur uždaromos durys, kitur atsiveria langas – dabar jau kelinti metai mokausi, t. y. rengiuosi vargonų koncertams gražiojoje Vilniaus Rotušėje, kur didžiosios salės balkone yra sumontuoti 2 manualų, su pedalais vargonai, perkelti čia iš buvusios Baroko salės (dabar Bonifratrų bažnyčia.)

– Nepaminėjote dar vienos muzikinės linijos: jau septyniolika metų esate Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkė.
– Man patinka groti bažnyčioje, džiaugiausi, kai per šių metų Sinodą buvau pakviesta groti Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Didelių formų kūrinių pamaldų metu groti nereikia. Akompanuoti giesmėms nėra sudėtinga. Turiu didelį protestantiškos muzikos koncertinį repertuarą, kurį galiu groti ir evangelikų reformatų bažnyčiose.
 
– Esate Nacionalinės vargonininkų asociacijos valdybos narė. Naujos pareigos – ir naujas darbas?
– Didelį darbą Vargonininkų asociacijoje nuveikė puiki vargonininkė Agnė Petruškevičiūtė. Ji į Vilniaus arkikatedrą sugrąžino vargonų muzikos koncertus, pati rengdavo išsamias koncertų programas. Kai A. Petruškevičiūtė išvyko, į valdybą išrinko mane, ir rengti programas ėmiausi aš.

Jau parengiau išsamias programas vienuolikai šios vasaros koncertų Arkikatedroje, jos padeda klausytojams susipažinti ir su atlikėju, ir su kūrinio kompozitoriumi, epocha, reikšmingais kūrinio atlikimo faktais. Parengti išsamią programą reikia kruopštaus darbo. Gerai skaitau vokiškai, nemažai įdomios informacijos randu internete ir leidiniuose vokiečių kalba.

– Kas iš jau paminėtų darbų yra arčiausiai širdies?
– Kaip vargonininkė aš groju, ką noriu, kas man patinka. O chore dainuoji, kas tau duodama dainuoti. Esi tik mažas sraigtelis dideliame kolektyve, esi artistas – niekam nerūpi, ar tu pavargęs, ar turi asmeninių rūpesčių. Privalai būti pasitempęs, atitinkama veido išraiška, nes scenos šviesos pagaus bet kokį niuansą.

Mane labiausiai ugdė solistės vargonininkės veikla. Tai man padėjo ir kaip pedagogei: aš galiu papasakoti vaikui, kaip sunku išmokti, kiek laiko tam reikia, ką reiškia koncertuoti, išeiti į sceną – šia patirtimi padėti mokiniui.

– Jei vargonai yra vadinami instrumentų karaliumi, kiek turi mokytis žmogus, kad karalius jam paklustų?
– Priklauso nuo žmogaus. Vargonams reikia ir fizinių žmogaus savybių. Tarkim, man labai patikdavo šuoliai, bėgimas – greit bėgau, pralenkdavai berniukus. Man labai patinka, kad vargonais grojama ne tik rankomis, bet ir kojomis. Grojimą aš kartais lyginu su sportu. Norėdamas pasiekti rezultatų sporte, labai daug privalai dirbti. Lygiai tas pats ir su muzikantais.

Mokslų daktaras Julius Neverauskas turi teoriją, kas grojimo metu darosi su žmogumi. Anot jo, profesionalus grojimas yra puikiausia meditacija. Tu save seki ir tik nusiraminęs gali tiksliai groti. Ramus muzikinio teksto įsisavinimas žmogui yra labai sveikas dalykas.
 
– Kokį kūrinių kūrinį svajojate sugroti?
– Šiuo metu svajoju išmokti ir groti Olivier Messiaen devynių dalių ciklo „Viešpaties gimimas“ paskutiniąją dalį „Dievas tarp mūsų“. Visas ciklas yra įspūdingas kūrinys, atskiras jo dalis jau esu grojusi, buvau pradėjusi mokytis ir paskutiniąją dalį. Labai sudėtingas muzikinis tekstas.

Girdėjau įrašus, kaip „Viešpaties gimimą“ atlieka garsūs prancūzų vargonininkai Paryžiaus Dievo motinos katedroje. Bet kol kas išmokti trukdo kiti pradėti darbai, suplanuoti koncertai. Be to, rengiamės įrašyti trijų vargonininkų atliekamų kūrinių kompaktinę plokštelę, rugpjūčio 12 dieną laukia koncertas Vilniaus arkikatedroje – viskam reikia daug proto ir kūno jėgų.

– Dabar gyvenimas pasinėręs į muziką. O be jos?
– Muzikos iš tiesų daug: darbas su muzika, namuose nemažai repetuoju su pianinu, Vilniaus rotušėje – su vargonais. Kol kas nuosavų vargonų neturiu, nors ne vienas vargonininkas turi ir mokosi kūrinius elektroniniais vargonais. Gal ateityje įsigysiu. Muzikinį tekstą galima išmokti ir pianinu, tik vėliau tai reikia pritaikyti vargonams. Nebandau kaimynų kantrybės, naktimis negroju. Be to, buto sienas išklojau garso izoliacija.

O be muzikos – tikrai reikia laiko nieko neveikti. Pavyzdžiui, žiūrėti į medžių lapiją – per mano buto langus matyti gražūs medžiai, į juos žiūriu ir pailsiu. Labai mėgstu skaityti, daug skaitau vokiečių kalba. Ypač mėgstu poeziją. Patinka Alio Balbieriaus eilėraščiai – ypač jo poezijos knyga „Ekvilibriumas“. Perskaičiau kelis kartus, skaitau kaip meditaciją. Džiaugiausi, kai jis gavo Maironio premiją. Patinka Godos Balbieriūtės tapybos darbai, per Godą susipažinau su jos tėvu Aliu, su šaunia močiute Danute.

– Dėkoju už pokalbį.

Janina Bagdonienė
2021-08-14