Lenkų žurnalistas Valdemaras Volkanovskis 2017 metais internetiniame portale Przeglad Baltycki rašė apie senąsias Vilniaus liuteronų ir reformatų kapines. Autorius mini net 3 vietas, kur senajame Vilniuje buvo laidojami reformatai.

Mikalojus Rudasis ir jo sūnus Kristupas ​​Perkūnas 1574 m. sudarė sutartį su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu (Juodojo sūnumi – RefŽinia past.) ir laikinai Reformatų bažnyčią iš Radvilos Juodojo rūmų perkėlė į Didžiąją gatvę. Maždaug tuo laikotarpiu, už miesto sienų, sklype už Trakų vartų, buvo įkurtos kapinės, kur pagal visas apeigas buvo laidojami helvetų (reformatų – RefŽinia past.)) tikėjimo mirusieji.

Vilniaus vyskupui Protasevičiui pasikvietus jėzuitų ordiną į Vilnių, nesantaika tarp jėzuitų ir evangelikų sustiprėjo, prasidėjo aktyvūs išpuoliai. Akademijos studentai ir miestiečių minia užpuldinėjo evangelikų laidotuvių procesijas, kurios eidavo Šv. Jono gatve link kapinių. Siekdamas išspręsti šventyklos klausimą, Radvilos Perkūno tėvas (Mikalojus Radvila Rudasis – RefŽinia past.) pardavė Reformatų Surinkimui savo rūmus, anksčiau pirktus iš I. Hornostajaus, vadinamus Hornostajaus dvaru. Šie buvo netoli Šv. Mykolo bažnyčios, priklausančios Sapiegų šeimai. Pardavimo aktas buvo  patvirtintas karaliaus Stepono Batoro privilegija. Į naujai įkurtą Reformatų centrą vedė gatvė, vadinama Mimozborowa. Netrukus, 1582 m., Eustachijus Valavičius finansavo pirkimą kaimyninio sklypo ir pastato, vadinamo senuoju dvaru. (Ostapas - Eustachijus Valavičius, vienas žymesnių protestantizmo lyderių Lietuvoje, LDK politinis ir karinis veikėjas, vienas iš Lietuvos Statuto autorių, 1582 m. vasario 25 d. Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei padovanojo sklypą ir namą Bernardinų gatvėje – Wikipedia.org). Pastatas turėjo būti paverstas ligonine, o šalia jo – kapinės, t. y. sodas mirusių žmonių kūnams laidoti.

Sklypas buvo gatvėje, einančioje nuo Pilies gatvės, pro evangelikų bažnyčią link Bernardinų vienuolyno. Šioje vietoje buvo įkurtos Kapinės, tikriausiai siekiant išvengti sukiršintos katalikų minios išpuolių. Šaltinių apie palaidojimus tose mažose kapinėse šalia naujosios bažnyčios neišliko, nors, kaip įtaria Henrykas Merčyngas, tose kapinaitėse galėjo būti  palaidoti kilmingesni evangelikai, o mažiau – už miesto sienų. Merčingo nubraižytame plane šalia kapinių pavaizduota spaustuvė, o iš kitos pusės – ligoninė. (Dab. A. Volano gatvėje – RefŽinia past.)

Reformatų Surinkimas, esantis jautrioje katalikams vietoje, tapo keletos dvasininkų įkvėptų jėzuitų jaunuolių išpuolių taikiniu. Pirmasis ginkluotas išpuolis įvyko 1591 metais, kitas – 1611 metais. Bažnyčia buvo sudeginta du kartus, taip pat mokykla ir net ligoninė. Tai padarė: ištvermingi jėzuitų studentai, kartu su miestiečiais katalikais. Kalvinistai (reformatai – RefŽinia past.) bažnyčią kaskart vis atstatydavo, laikui bėgant paversdami ją tikra tvirtove. Nauja ataka įvyko 1639 m., kurią sukėlė incidentas su vienuolėmis bernardinėmis iš  Šv. Mykolo vienuolyno. Ligoninė ir mokykla vėl buvo sudegintos, o gerai  įtvirtinta bažnyčia išliko. Reikėtų spėti, kad tada nukentėjo ir kapinės, nes 1640 metais jų ribos vėl buvo detaliai apibrėžtos. Seimo nuosprendžiu, siekiant išvengti tolesnių karų, reformatų bendruomenei buvo įsakyta išsikelti už miesto sienų. Tai buvo jėzuitų triumfas, o Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei -- skaudus smūgis.

1641 metais, pagal nuosprendį, kalvinistai (reformatai – RefŽinia past.) išsikėlė į sklypą su kapinėmis už miesto sienų  ir ten pradėjo statyti bažnyčią. Reformatų atminimas prie Šv. Mykolo bažnyčios buvo įamžintas po kelių šimtmečių, kai Andriaus Volano vardu buvo pavadinta nedidelė gatvelė, einanti palei buvusią kalvinistų (reformatų) sieną.

Sklypas su kapinėmis, į kurį persikėlė kalvinistai, buvo Uosto gatvėje (vėliau pervadintoje į Pylimo). Šiuo metu ši vieta vadinama Reformatų skveras. Ten buvusios kapinės (sodas, kuriame laidojami kūnai) nebuvo geros būklės, nes, kaip buvo rašyta, jas supo kitų miestiečių – ne evangelikų sklypai, o ir pačios kapinės buvo siauros, nedidelės, vietos palaidojimams – mažai. Lėšas bažnyčios ir kitų pastatų statybai skyrė: Jonušas ir Boguslavas Radvilos, Vilniaus Vienata ir tikintieji aukomis. Bažnyčia buvo maža medinė šventykla, ant pamatų, su pristatytu laikrodžio bokštu. Teritoriją ir kapines juosė medinė tvora.

Po tam tikro ramybės laikotarpio, 1682 m. balandžio 2-3 dienomis įvyko dar vienas jėzuitų jaunimo puolimas. Prie studentų gausiai prisijungė paprasti žmonės, kurie kartu degino ir plėšė. Tai buvo didžiulės agitacijos prieš kitatikius, daugelį metų vykdytos katalikų bendruomenės, rezultatas. Užpuolikų minia sudegino Surinkimo statinius ir sunaikino visus kaimyninius pastatus. Išpuolio metu buvo išniekintos ir kapinės. Eksceso pabaigoje užpuolikai vertė kapų akmenis, ardė antkapius ir kelias dešimtis metų pragulėjusius palaikus ar šviežius vertė iš duobių, daužė akmenimis, mėtė juos į ugnį, degino, pjaustė pirštus, nuo kurių negalėjo nuimti žiedų. Aplink mėtėsi nupjautos kitos kūno dalys, plėšė sidabrines plokšteles nuo karstų ir net audinį, kuriuo karstai buvo išmušti, ir kitaip siaubingai tyčiojosi ir niekino mirusiuosius pro libitu scelera perpetraverunt, nė viena niekingiausia tauta taip nesielgtų. Citata yra tik dalis iš teismo nuosprendžio protokolo, kurį iškėlė kalvinistai.

Remiantis teismo dokumentais, 56 karstai su kūnais buvo ištraukti iš žemės, kapoti ir sudeginti, įskaitant Bresto vaivados Vojcecho Zienovičiaus ir Ašmenos taurininko Aleksandro Pžyvkovskio palaikus. Tarp kaltųjų buvo toks Karašas, vienas iš Vilniaus burmistrų, kuriam vežimais buvo vežami pavogti antkapiai. Apskaičiuota, kad bendri nuostoliai viršija 280 000 zlotų. Be kitų nuostatų, teismo nuosprendyje nurodyta, kad taikos sutartį pasirašo daug šalių.

1683 metais Vilniaus vieneta pradėjo atstatinėti bažnyčią, konsistorijos pastatą, biblioteką ir kapines. Po trejų metų mažasis nekropolis buvo apsuptas naujos akmeninės tvoros, todėl kartu su Sinodo rūmais tai buvo uždara teritorija. Padalinus reformatų Lietuvos provinciją, Vilnius tapo vieno iš šešių distriktų centru. Naujoji medinė bažnyčia Pylimo gatvėje tapo katedros bažnyčia ir superintendento buveine (1715 m. juo buvo Michalas Taubmanas Tžebickis). Kapinėse buvo koplyčios, iš kurių labiausiai išsiskyrė: Vinholdų šeimos nuo XVI amžiaus pabaigos – pietinėje dalyje ir šiaurinėje – Šrėterių šeimos nuo 1777 m., pastatyta po Lietuvos kariuomenės generolo Boguslavo Šrėterio mirties.

XVIII amžius disidentams buvo labai sunkus. Jie neteko savo gynėjų, o tai atspindėjo blogėjanti kongregacijų, ligoninių ir kapinių būklė. Kartu su atsivertimų – sugrįžimų katalikybėn – banga sumažėjo tikinčiųjų, taigi ir palaidojimų. Bandymai suvienyti Lietuvos evangelikus – liuteronus ir reformatus – ir taip kovoti su katalikais,  žlugo. Liuteronai turėjo daugiau ramybės Vilniuje, nes jie paprastai buvo svetimos kilmės miestiečiai, o reformatai, tarp kurių buvo daug bajorų, vis dar buvo vietinių katalikų priešiškos elgsenos objektas.

Karai, gaisrai ir minėti išpuoliai padarė nuostolių evangelikų archyvams. Buvo sunaikinta daugybė dokumentų, susijusių su kapinėmis ir palaidojimais jose.

1792 m. buvo svarbi data, susijusi su evangelikų nekropolių funkcionavimu. Buvo išleistas Lenkijos ir Lietuvos policijos universalas, apibrėžęs griežtas miesto kapinėms vietos skyrimo taisykles. Remiantis dokumento nuostatomis, buvo uždaryta daug mažų kapinių prie bažnyčių ir įkurtos didelės už miesto ribų. Tačiau Vilniuje šis procesas buvo šiek tiek kitoks nei kituose miestuose.

Senosios liuteronų kapinės Liejyklos gatvėje 1801 m. buvo uždarytos laidojimui. Tai buvo netiesioginis visuotinio draudimo rezultatas, bet ir todėl, kad nekropoliai buvo perpildyti. Klausimas dėl vietos naujoms kapinėms buvo išspręstas 1803–1806 metais. Šiam tikslui skirtą žemę paaukojo tarybos narys Gotfrydas Hanas, žinomo viešbučio Didžiojoje gatvėje savininkas. Pagal aprašą, sklypas buvo: Pohulankoje, dešinėje kelio, vedančio į Zakreto viešojo parko (dab. Vingio parkas) vartus, pusėje. <...>. Sklypas buvo perduotas Liuteronų konsistorijai 1806 metais.

XIX amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje, netrukus po Napoleono kariuomenės pasitraukimo iš Vilniaus, Pylimo g. reformatų evangelikų kapinėse jau trūko vietos. 1815 m. ten dar buvo palaidotas žymus kartografas, entomologas, inžinerijos mokyklos įkūrėjas ir direktorius, artilerijos majoras Hermanas Karolis Pertė (Herman Karol de Perthees). Vėliau ant jo kapo buvo padėtas didelis antkapis su užrašu. Po keliolikos metų, 1829 m., Evangelikų reformatų konsistorija paprašė Evangelikų liuteronų konsistorijos leidimo skirti jų kapinėse vietos žuvusiems reformatams palaidoti. Buvo rašoma, kad jų kapinės perpildytos, todėl antkapiai pradeda išlysti į gatvę. Buvo pasiektas susitarimas. 1830 m. kapinių vadovybė šiaurinėje nekropolio dalyje paskyrė šiek tiek daugiau nei 20 margų žemės sklypą.

Naujųjų kapinių pradžia sutapo su naujos reformatų bažnyčios kertinio akmens padėjimu. Mūrinė klasicizmo stiliaus bažnyčia buvo pastatyta priešais senosios bažnyčios vietą Pylimo gatvėje, sklype, kuris buvo atlaisvintas nugriovus miesto sieną. Bažnyčią projektavo architektas Karolis Podčašinskis. Baigta bažnyčia buvo pašventinta 1835 m., o senoji medinė bažnyčia, esanti priešingoje gatvės pusėje, dar keletą metų tarnavo kaip laidotuvių koplyčia, o paskui buvo nugriauta. Senosios kapinės nebuvo likviduotos, tačiau jos buvo uždarytos laidojimui. Keletą metų prieš mirtį (1835 m.), antkapių sąrašą padarė Simonas Feliksas Żukovskis. Be jo inventoriaus, kuris buvo įtrauktas į grafo Eustachijaus Tiškevičiaus kolekciją, o paskui – į Senienų muziejų, būtų sunku ištirti Reformacijos istoriją Lietuvoje. Deja, vėliau dokumentai buvo išvežti į Rusiją ir jų pėdsakų nerasta.

Laikui bėgant, senosios reformatų kapinės Pylimo g. buvo apleistos. Tačiau gražus parkas priešais Sinodo pastatų kompleksą buvo palankus tam, kad kai kurie antkapiai išliko tvarkingi. Srėterių ir Vinholdų šeimų koplyčios išsiskyrė kaip ir anksčiau. Tarp želdinių palei tvorą rytinėje pusėje buvo padėta keliolika riedulių ir plokščių su užrašais. Tai buvo savotiškas lapidariumas. <...>. 

Praėjus keturiasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, buvo likviduotos senųjų reformatų evangelikų kapinių liekanos Pylimo gatvėje. Pirmiausia buvo nugriautas išdegęs konsistorijos pastatas. Sinodo rūmai ir buvusios bibliotekos bei archyvo pastatai liko fone. Vieninteliai kapinių pėdsakai buvo mūrinės tvoros liekanos ir Šreterių koplyčia, kurią pavertė ūkiniu pastatu. Riedulys nuo Karolio Pertė kapo buvo iškastas ir laikinai nugabentas į Tauro kapines, kur jis liko iki nekropolio likvidavimo. Išvalytoje teritorijoje buvo sukurtas parkas, o jame pastatytas paminklas sovietiniams partizanams. Dabar jis likviduotas.<...>.

Valdemaras Volkonovskis

2017 lapkričio 8 d.

Iš https://przegladbaltycki.pl/6256,pamiec-ludzka-krucha-dawne-cmentarze-ewangelickie-wilnie.html 

P.S.: Dabartinėse Vilniaus Liepynės kapinėse reformatams skirtas plotas yra ketvirta vieta, kur galima laidoti mūsų parapijiečius ir jų šeimos narius. Leidimą laidoti išduoda UAB Labradoras, laidojančiam asmeniui pateikus rašytinį prašymą, mirties liudijimą ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijos nukreipimą, išrašytą Vilniaus ev. reformatų parapijos dvasininko.