Dalija Gudliauskienė

Vilniaus senjorai rugpjūčio 27 d. keliavo po Seirijų – Simno apylinkes, užsuko į Dapkiškių dvarą – 1831 metų sukilimo dalyvio Simono Konarskio (1808–1839) gimtinę. Dapkiškių dvarą pernai rudenį įsigijo vilniečiai pedagogai Valdas ir Jurga Statulevičiai ir ėmėsi įgyvendinti svajonę – prikelti dvarą gyvenimui.

Po apsilankymo Seirijų senųjų reformatų kapinių vietoje, kur per žolių ir krūmų džiungles neįmanoma buvo surasti ten palaidotų prieš II pasaulinį karą gyvavusios reformatų parapijos kunigų, žymių parapijiečių kapaviečių, tikra atgaiva buvo Dapkiškių dvaras ir jo malonūs, paslaugūs šeimininkai.

TV laida Kelias buvo nuteikusi pesimistiškai, bet ruseno viltis nors ką nors surasti... Jei ne A.Žmuidzinavičiaus gimnazijos darbuotojas, palydėjęs mus, nuo pievų kelelio nebūtume pamatę netgi laidoje išryškinto aukštojo kryžiaus. Gaila, kad taip visai negerbiama Seirijų praeitis! Tose kapinėse, matyt įkurtose XVII a., kai valdant kunigaikščiui Boguslavui Radvilai (1620-1669) Seirijai buvo tapę vienu iš reformatų centrų, yra palaidoti nusipelnę Reformatų Bažnyčiai dvasininkai, parapijiečiai, kurių vardai įamžinti Lietuvos Vienetos sinodų dokumentuose.

Seirijuose reformatai įsikūrė XVI a. viduryje. Graži mūrinė reformatų bažnyčia buvo pastatyta 1584 metais Mikalojaus Radvilos VII (1546–1589) – Mikalojaus Rudojo sūnaus. Ji tebestovi iki šiol, bet ... jau kaip katalikų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčia. 1655 m. karo su Rusija metu pasitraukė reformatų kunigas ir dalis parapijiečių. Tuo pasinaudodamas iš Merkinės atvyko vienuolis dominikonas Steckevičius ir užėmė reformatų bažnyčią, pradėjo laikyti joje pamaldas katalikams. Dėl šios bažnyčios tarp katalikų ir reformatų vyko nuožmios kovos, bet bažnyčios reformatai taip ir nesusigrąžino. 1698 m. reformatams buvo pastatyta nedidelė bažnyčia netoli Seirijų dvaro, maždaug ten, kur šiuo metu stovi 1935 m. pastatytas A. Žmuidzinavičiaus gimnazijos senasis korpusas. 1982 m. statant mokyklos priestatą, bažnyčios pastato likučiai buvo nugriauti.

Seirijuose kunigavo ir buvo ten palaidotas kun. Leonardas Orlovskis (1796‐1850), kilęs iš Kėdainių, tarnavęs Seirijuose 1835‐1850 metais. Jis po sumaišties metų (sukilimų) atstatė bažnytinius trobesius. Išrinktas Varšuvos konsistorijos nariu, važinėjo laikyti pamaldų į Seirijus, po mirties (1850 m.) prašė būti palaidotas Seirijų reformatų kapinėse.

Kažkur tose kapinėse turėtų būti liuteronų Radmanų kapai. Jie dėl katalikų persekiojimo turėjo palikti Bavariją ir prisijungė prie Seirijų vokiečių kolonijos. Jų vaikaitė Adelė Radman – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motina. Seirijų kapinėse tikriausiai ilsisi ir Simono Konarskio artimieji, nes jų Dapkiškių dvaras yra vos už keliolikos kilometrų. Simoną Konarskį 1808 m. pakrikštijo Seirijų reformatų bažnyčios kunigas Stanislovas Monkevičius.

Seirijuose trumpai tarnavo čekas Vilhelmas Fibich‘as. Jį – Dorpato teologijos fakulteto  auklėtinį – nutarta ordinuoti pirmajame po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1919 metais sušauktame Sinode Švobiškyje: V. Finbich‘ą pašventinti kunigu, o jo Ekscelenciją Vyriausiąjį superintendentą kun. V. Meškovskį prašyti, kad atliktų pašventinimo apeigas. Sinodas nutarė: nuo 1920 m. sausio mėn. paskirti Fibich‘ą Seirijų parapijos klebonu.

Po Fibich‘o Seirijuose kunigavo nuo raudonojo teroro Rusijoje pabėgęs vokiškos kilmės kun. Fridrichas Barnelis, senj. Jam mirus – jo sūnus irgi Fridrichas Barnelis, junj., tapęs vienu mylimiausių Lietuvos reformatų dvasininku. Seirijų reformatų parapijoje yra kunigavę Juozapas Kurnatovskis, Konstantinas Kurnatauskas, Petras Šimukėnas, Adomas Šernas, A. Piaseckis.

Po I-ojo pasaulinio karo bažnyčios pastatas nebuvo nukentėjęs, tik neteko varpo. Parapijiečiai rinko aukas ir  1929 m. lapkričio 10 d. buvo pašventintas naujasis varpas. Tarpukaryje Seirijų reformatų parapija buvo gana veikli: turėjo chorą, vyko Konfirmacijos šventės, buvo perstatyti parapijai priklausančio Jankiškio vienkiemio trobesiai.

Po II pasaulinio karo beveik visi reformatų parapijos nariai repatrijavo į Lenkiją, Vokietiją, JAV, Australiją. Dabar Reformatų kapinių vietą žymi jų ant kalnelio pastatytas aukštas kryžius, deja, per užaugusius medžius vargiai matomas nuo kelio.

Slogią nuotaiką po pabraidžiojimo aukštose žolėse beieškant senų antkapių ar Pirmojo pasaulinio karo žuvusiems vokiečiams pastatytų vienodų akmeninių kryžių išsklaidė ir  džiugiai nuteikė Dapkiškių dvarelio rūmai, stovyklautojų klegesys, atėjęs pasitikti besišypsantis šeimininkas Valdas. Jo dėka sužinojome apie ankstesnius dvaro savininkus – Simono Konarskio tėvus ir apie patį kovotoją už laisvę, rūmų perstatymų istoriją, pasivaikščiojome dar laukiančiame pjūklo ir kirvio senajame parke, kur, mūsų lakios vaizduotės dėka, galbūt kažkada vaikščiojo damos ilgomis sukniomis ir po skėčiais slėpė savo blyškius veidus...  

Tikime Dapkiškių dvaro ateitimi, linkime jo šeimininkams sėkmės, įgyvendinant savo sumanymus!