Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Todėl nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas – augintojas /1 Kor 3,9/.

Balandžio 22 d., šeštadienį, gausus būrys vilniečių Liepynės kapinėse apsodino tujomis Reformatų sklypą.

Vilniečiai reformatai – tikriausiai vieninteliai iš atsikūrusių po Nepriklausomybės atgavimo parapijų, sugebėjo išsireikalauti bendro laidojimo kapinėse sklypą konfesinėms kapinėms. Mums pagelbėjo tai, jog numatant vietą naujoms kapinėms Vilniuje, buvo suskubta, neatsiliekant nuo liuteronų, pareikšti miesto savivaldybei norą turėti atskirą reformatų laidojimo vietą. Vienas iš argumentų buvo tas, kad  reformatai turi seną tradiciją vasaros metu rengti Kapinių šventes, kurios šiek tiek šokiruoja katalikus. Tuo metu renkamės į kapines maldoje prisiminti savo mirusių artimųjų, draugų. Panašią tradiciją turi ortodoksai. Jų šeimos taip pat kartą per metus – pavasarį – susirenka kapinėse prie artimųjų kapų. Giminės suvažiuoja iš toliausių vietovių, vaišinasi, bendrauja.

Liuteronai savo sklypą jau anksčiau apsisodino, pastatė kryžių, kas metai rengia Kapinių šventes. Dabar ir mes, reformatai, galime būti ramūs, jog išlaikysime sklypą, galėsime rinktis  Mirusiųjų dieną ar rengti Kapinių šventę Liepynės kapinėse, paminėti savo artimuosius, palaidotus kitose Lietuvos vietovėse, į kur ne visada galime nuvykti.

Tikėkimės, kad tujos bus prižiūrimos, laistomos, jos užaugs ir primins būsimoms kartoms, jog rūpinomės išlaikyti reformatų tikėjimą, puoselėjome iš tėvų ir senelių paveldėtas tradicijas.

InfoRef_LT