Šeštadienį, gegužės 11 d. Vilniaus reformatų  parapijos sekmadieninės mokyklėlės lankytojai su tėveliais bei kelios mokyklėlės vadovės iš įvairių Vilniaus ir aplink Vilnių esančių vietovių keliavome į Liūliškes, į mokyklėlės mokslo metų užbaigimo šventę.

Susirinkę ir užkandę, patraukėme link Čiobiškio, kur išlipę iš automobilių pradėjome nedidelį žygį. Eidami vaizdingais miško keliukais pagal šalia  srūvančią Rylą pasiekėme Čiobiškio urvą ir vieni po kitų sulindome jo apžiūrėti bei patūnoti jame. Daugelis čia buvome pirmą kartą ir stebėjomės, kad štai, Lietuvoje, yra tokių įdomybių. Šio urvo sienos – iš sukietėjusio smėlio, o apačioje – purus, sausas ir švelnus smėliukas, ant kurio drąsiai galėjome pasėdėti. 

Po šios ekskursijos grįžome į sodybą, kepėme daržoves bei mėsytes ant laužo. Kol dar malkos kūrenosi, vyresni mokyklėlės vaikai (ir ne tik vaikai!) varinėjo kamuolį, o jaunesni iškylavo namelyje medyje. O kur dar ir sūpuoklės, ir batutas, ir virvė į obelį įsliuogti! Oras buvo nuostabus: skaičiai ir šildančiai švietė saulė, tačiau siautulingi vėjai neleido tinginiauti. Pasiruošę ilgą stalą bei susėdę, drauge pasimeldėme, Giedriaus vedini palaiminome maistą bei su vaikais pagiedojome maisto laiminimo giesmelę, kurią vaikai visada gieda ir mokyklėlėje prieš vaišes. Sočiai prisikirtę, dalis, neišskubėjusiųjų namo, dar spėjome ir ratelį aplink Liūliškes apeiti, šalia esančiame miškelyje ir seną trikamienę pušį atrasti bei vikriausi – į ją įsiropšti. Smagu buvo drauge pasibūti, pradėjome jau galvoti ir apie ankstyvą rudens susitikimą. O kol kas susitiksime paskutinėse mokyklėlės pamokėlėse ir leisimės vasaroti.

Kartu pasidžiaugdami iškyla norime padėkoti kantrioms ir kruopščioms mokyklėlės vadovėms – Rūtai, Laurai, Andrei, Gertrūdai, Donaldai – už puikiai pravestą mokyklinį sezoną ir kad ne vaikai tėvų laukia po sekmadienio pamaldų, o atvirkščiai – vaikai dar ilgai nenori skirstytis. 

D. Venskienė