Rima Lahayne

Įžanga

Apie laisvę kalbėti reikia pradėti nuo Dievo. Kas jau kas, o Jis tai tikrai yra laisvas – netgi pats Laisvasis („Aš esu, kuris esu“, Iš 3, 14). Tik pažiūrėkime, kaip Jis sukūrė pasaulį! Dievui nereikėjo su niekuo tartis ir niekieno prašyti leidimo ar pagalbos. Jis, tai yra, visa Trejybė (1, 26) tarė ir darė. Ir visa atsirado (Pr 1).

Antrame Pradžios knygos skyriuje, kur Mozė konkrečiau papasakoja apie žmonių sukūrimą, Dievo laisvę pamatome dar ryškiau, detaliau (2, 4b–7). Žmones sukurti Dievas laisvai pasirenka laiką (2, 5): „kai”. Tai yra, tuo metu, kai dar nebuvo žemės ūkio (žr. eilutės pabaigą): jokių „krūmokšnių“, t.y. vaiskrūmių, kultūrinių krūmų ir „laukų žolės“, t.y.  daržovių, kultūrinių žolių, augalų; kai dar nebuvo ir pačios „dirvos“, t.y. dirbamo, kultūrinamo žemės ploto. Taip pat ir tuo metu, kai dar periodiškai nelijo (tai paaiškina 4 eil. pabaigą, kadangi trečiąją dieną (1, 9–13) buvo sukurtos tik jūros, o augmenija „išžėlė“ (1, 12) tik iš „versmės“ sudrėkintos žemės (2, 6). Taigi, šitokiu metu Dievas laisvai sukuria žmogų, kadangi iki tol jo dar nebuvo (2, 5).

Dievas sukuria žmogų su jam laisvai priskiriamu tikslu „dirvai arti“ (2, 5; šis tikslas išlieka ir po nuopuolio, 3, 23). Tai yra, Dievas laisvai šitaip pasirenka, mano, jog taip žmogui bus geriau, kadangi jis galės plėtoti trečiosios sukūrimo dienos (ir kitų dienų) rezultatą, o dar tiksliau, įgyvendinti pagrindinį tikslą „valdyti žemę“ (1, 28). Įdomu ir tai, kad Dievas laisvai nusprendžia veiklą su žmogumi pradėti nuo augalininkystės (tam ir reikia dirvos arimo): žr. 1, 29–30. Tikėtina, kad lygiagrečiai turėjo pradėti vystytis ir amatai (juk arimui reikia žagrės!).

Taigi, žmogus sukuriamas į tam tikras sąlygas (rodo žodžiai „kai“ ir „nes“, 2, 5). Dievui viso to nereikia, Jis veikia visiškai laisvai, priklausydamas vien nuo savęs. Tai puikiausiai iliustruoja Jobo 37–41 skyriai (pvz., 38, 4–6; 39 skyr.): tu, Dieve, gali viską, ką nori, kada nori ir kaip nori!    

Laisvė gimsta

Bet kadangi Dievas sukuria žmogų „pagal mūsų paveislą“ arba „pagal savo paveikslą“ (1, 26–27), tai padovanoja jam nemažą kiekį ir savo turimos laisvės – jau vien ką reiškia žmogui suteikta teisė ir pareiga „valdyti“/„viešpatauti“ (1, 26; 1, 28)!

Arba moters sukūrimo istorija (2, 18–25) – juk moterimi Dievas vyrą ne suvaržo, o praplečia, pagerina („Negera žmogui būti vienam“, 2, 18). Ir apskritai tinkamo bendrininko rinktuvių procese žmogus patiria labia daug laisvės skonio: laisvai vertina, renka vardą, daro išvadas (2, 19–20 ir 23).

Tačiau žmogaus tikroji laisvė gimsta štai kur: 2, 8–9 ir 2, 15–17. Pažiūrėkime, iš ko ji sudaryta.  

Perskaitę visas nurodytas eilutes ir pasvarstę vien paviršutiniškai, nerastume nė vieno Dievo veiksmo, bylojančio apie žmogaus laisvę (net žodis „laisvė“ čia neminimas; beje, ir pirmojo žmogaus vardas pirmą kartą paminimas tik 4, 25!). Įvertinkime eilučių veiksmažodžius (pridėkime ir 7 eil., idant pamatytume pilnesnį vaizdą):

7 eil. : „padarė ” žmogų – iš šiandienos pozicijų žvelgiant, jau vien to pakaktų galvoti apie visišką žmogaus nelaisvę: o gal žmogus nenorėjo būti padarytas?! Juk tai Dievas, dėl savo begalinės laisvės, pats užsigeidė ir sukūrė žmogų (šiandien jau esama bylų, kur vaikai dėl savo gimimo tėvus paduoda į teismą!). Na, bet, tarkime, kad kol žmogaus nėra, negali būti ir jo nuomonės. Tad laisvės turime ieškoti toliau. Ir ją randame ne pirmoje 7 eilutės dalyje, o antroje: „ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą“. Žmogus tampa gyva būtybe – štai kur laisvė! Gyvybė atveria laisvę gyventi, išlaisvina iš negyvo daikto būsenos ir įveiklina.

8–9 eil.: laisvė atveda žmogų į Edeno sodą. Bet čia ir vėl skaitome svarbų veiksmažodį, kuris nė iš tolo nekvepia laisve: „įkurdino“. Gal žmogus pats būtų panorėjęs įsikurti kur nors kitur?! Kur? Juk mes skaitėme 2, 5, kad „žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia žolė“, ir net nelijo. O Edeno sode jau viskas buvo: drėkinimo sistema (10 eil.), maisto (9 eil.) ir tas maistas buvo geras. Be to, sode buvo gražu!

15–17 eil.: 15 eilutėje užrašyti net keturi veiksmažodžiai, kurie bene labiausiai priešingi laisvei: „paėmė“ ir „apgyvendino“ Edeno sode. Atnešė ir įdėjo tarsi kokį daiktą?! Nepasiklausęs ir nepasitaręs?! Na, sakytume, kad tik ką sukurtam žmogui juk reikėjo nuo kažko pradėti, t.y., reikėjo pateikti kažkokią pradžią... Vėliau galės pats pasirinkti... (Vėliau žmogus ir pasirinko, 3, 6; 3, 22–23 aprašytas žmogaus „išvarymas“ jau tėra tik jo apsisprendimo nebegyventi Dievo sode rezultas). Penkioliktoje eilutėje matome ir dar du „nelaisvės“ veiksmažodžius „dirbti“ ir „rūpintis“ – čia tai jau visiška vergovė! Atrodo, kad sode žmogus buvo ne tik apgyvendintas, t.y. jam buvo suteiktas būstas, tačiau ir supažindintas su galima veikla. Bet mes nežinome, kaip jam visa tai buvo pristatyta, todėl gali būti, kad Dievas liepė ar net įsakė sodu rūpintis ir jį dirbti. Bet, reiktų pastebėti, kad net ir tai nėra nieko blogo, kadangi, tikėtina, jog būtent čia prasideda minėtojo žmogaus tikslo tapti žemės valdovu (1, 26.28) įgyvendinimo momentas. Žmogus tampa šeimininku, taip sakant, gauna raktus nuo sodo – gyvenimas gali prasidėti!

(Dėl Dievo „varžančių“ veiksmų žmogaus atžvilgiu neturėtume jaudintis dar ir neužmiršdami, kad žmogus juk ne pats susikūrė; jis buvo sukurtas ir būtent sukurtas tik ką, taigi buvo dar visai naujas, taip sakant, suaugęs naujagimis, neturintis jokios patirties, todėl, šia prasme, neturintis ir laisvės. Savo laisvę žmogus įgyja palaipsniui Dievo veikiamas.)

Žmogui apsigyvenus Edeno sode, prasidėjo jo laisvė. Čia ji dabar galės augti ir skleistis – žmogus galės pradėti valdyti žemę ir taip išmoks naudoti bei praktiškai taikyti savo laisvę.

Bet čia drioksteli 16 eil. veiksmažodis „įsakė“. Jei dėl darbo ir rūpinimosi imperatyvo tiksliai nežinome, tai čia viskas visiškai aišku: Dievas ne pasiūlė, ne supažindino su sodo tvarka, ne suteikė informaciją, o „įsakė“. Žodynas rašo, kad „įsakyti“ reiškia nurodyti, liepti, reikalauti. Taigi, jokios laisvės!

Tad kaip gi galima sakyti, kad aptartose eilutėse gimsta žmogaus laisvė? Galima dėl to, kad jose yra aprašyta ir dar kai kas labai svarbaus: čia gimsta ir tikrasis žmogiškumas, žmogaus orumas.

Žmogus ne tik sukuriamas ypatingai, kitaip negu visa kita (2, 7; žr. ir 2, 21–22); ne tik įgyja gražią, poreikius tenkinančią ir absoliučiai unikalią buveinę (Edeno sodas yra vienintelis toks ir specialai sukurtas žmogui, 2, 8–14) bei gauna jį atitinkantį užsiėmimą (juk dirbti ir rūpintis daugiau niekas iš kūrinijos nei moka, nei gali) – žmogus dar gauna ir įsakymą, kokį gali gauti tik jis, vienintelis iš kūrinijos. Juk su juo vieninteliu Dievas gali kalbėtis!

Įsakyme (16–17 eil.) ištariami žmogiškumą ne tik atitinkamtys, bet ir išryškinantys imperatyvai: įvardijama, ką žmogus turi ir gali: „tau leista“; nurodoma tai, kas ne jo ir jam nepriklauso: „neleista“; ir perspėjama, kas laukia neklusnumo atveju: „turėsi mirti“.

Tik pagal Dievo panašumą sukurtas žmogus gali suvokti ir priimti šitokį, trinarį, įsakymą; savo ruožtu, šitokio įsakymo davimas patvirtina šią, ypatingą, žmogaus padėtį ir vertę.

Taigi, galima sakyti, kad įsakymu žmogus galutinai įžmoginamas. To rezultatas – žmogaus gyvenimo kryptis. Dievo įsakymas žmogui nustato ir nurodo jo gyvenimo kryptį. Gyvendamas pagal įsakymą, žmogus tikrai pasieks savo egzistencijos tikslą: taps Dievo kūrinijos valdovu, Dievo dešiniąja ranka žemėje (kam jis ir buvo sukurtas, 1, 26).

Kaip būtų buvę, jei Dievas tiesiog būtų sukūręs žmogų ir paleidęs gyventi savo kūrinijoje (be viso to, ką ką tik perskaitėme aptartose eilutėse), leisdamas jam pačiam viską ištirti ir atrasti? Arba kaip mes kad šiandien sakome: susikurti save patį? Jei apžvelgtume visą kūrimo procesą, pamatytume, kad tokia užmačia būtų buvusi visiška išimtis, kadangi Dievas viską sukūrė su tikslu: pvz. 1, 5.6.9 arba 1, 17–18.22. Nes tikslas įprasmina.

Dievas žmogų sukuria ne tik su tikslu, bet ir į sąlygas tam tikslui pasiekti, pabaigoje tarsi vyšnią ant torto uždėdamas savo palaiminimą (1, 28). Ir duoda įsakymą, kuriuo ne tik suteikia gyvenimo kryptį, bet ir išlaisvina žmogų iš jo, kol kas, neapribotos laisvės chaoso. Kitaip tariant, žmogų padaro įgalų įgyvendinti savo žmogiškumą.

Ir, vis dėlto, kokia gi čia ta kryptis ir laisvė, jei Dievas žmogų gąsdina: jei nepaklusi, „turėsi mirti“ (2, 17)? Kokia gi čia gyvenimo kryptis, jei ji valdoma mirties baimės? Ar perspėjimas dėl mirties galėjo sukelti žmogui baimę? Kažin, kadangi jis nežinojo, kas yra mirtis; kad ji yra blogis ir gyvenimo pabaiga. Ko gero, neklusnumo padarinių paskelbimu Dievas nori pranešti žmogui, jog nuo dabar jis gali rinktis. „Tau leista valgyti“, „tau neleista valgyti“ ir „kai tik nuo jo paragausi“ rodo, jog žmogus gali pasirinkti, kaip jis nori elgtis; jis yra įgalus tai padaryti. Žmogus dabar gali elgtis savarankiškai – argi tai nėra laisvė?

Laisvė sukuria padarinius: žmogus gali rinktis gyventi taip, kaip nurodė Dievas, arba gali pasirinkti ir mirtį. Kaip mes žinome, žmogus su moterimi pasirinko mirtį. Nors po nuopuolio fizine mirtimi juodu nemirė, bet numirė dvasine, nes prarado savo dieviškąjį gyvenimo tikslą, su savimi į nuodėmę nusitempdami ir visą kūriniją. Jie nebegalės būti tinkami Dievo žemės valdytojai, nes tie, kurie savęs nesuvaldo, negali valdyti kito (1 Tim 3, 5). Po nuopuolio tokiu tampa beveik visų pasaulio valdovų likimas.

Tad kas yra tikroji laisvė? Laisvė nėra tiesiog gyventi – laisvė yra gyventi su tikslu ir turint kryptį. Laisvė reiškia gyventi žinant ribas (jos padeda judėti teisinga kryptimi!) ir suvokiant savo veiksmų padarinius (suvokimas saugo!). Todėl laisvė yra priklausomybė nuo laisvės šaltinio. Toks šaltinis yra Dievas. Dievas žmogų sukūrė, išlaisvino iš neribotos laisvės chaoso, padovanojo gyvenimo tikslą ir kryptį. Todėl, norint žmogui išlikti tikrai laisvam, negalima nutolti nuo Dievo ir Jo įsakymo (žr. Ps 119, pvz. 1–16. 24. 30–32. 77 eil.)

Kad laisvė yra priklausomybė, puikiai parodo ir Heidelbergo katekizmas savo pirmojo klausimo atsakyme: „Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė“ (HK 1, psl. 12).

Laisvės priklausomybė ne tik atveria galimybę laisvai gyventi, bet ir mokytis. Ir būtent išmokti ne bet ko, o priklausomybės paklusnumo. Šiandien paklusnumo reikalavimas daugelio jau gretinamas su tikru išpuoliu; o jei dar pareikalauti priklausomybės... Deja, būtent dėl šitokio mąstymo (dėl nenoro priklausyti ir paklusti) pirmiausiai šėtonas žmogų ir pagauna.

Beje, 2, 16–17 yra pirmoji Dievo sandora su žmogumi, atitinkanti visų biblinių sandorų schemą: sandoros pagrindas, sandoros ribos ir nesilaikymo padariniai (žr. planą). Dėl šios sandoros sulaužymo prisireikia visų kitų sandorų, kurios taip pat sulaužomos – kol Dievas nesudaro paskutinės sandoros, kurios neįmanoma sulaužyti. Tai Malonės sandora. Kadangi žmonių vardu ją savo krauju pasirašo žmogus-Dievas Jėzus Kristus, ši sandora tveris iki pasaulio pabaigos.

Laisvė miršta

Maištauti, laužyti ribas, nepaklusti, išsiveržti, išlėkti – štai kur laisvė! Tai visų žemiškųjų revoliucijų šūkis. Tuo grindžiamos visos žemiškosios bedievės ideologijos: išsilaisvinti iš Dievo sukurtų dviejų lyčių (1, 27) kalėjimo į 72 lyčių įvairovę! Išsilaisvinti iš vyro-moters apibrėžties į priešingos lyties arba visai belytį, ar net nežmogišką būvį! Ar tai stabdo bedievės, vien žmogiškos ribos, įsakymai, įstatymai, konstitucijos? Ne. Jie yra apeinami, laužomi ir keičiami pačių jų leidėjų.

Pr 3, 1–7: štai kaip atrodo žmonių pirmasis žingsnis į laisvę be Dievo. Ar mes šiandien sulaikytume Adomą ir Ievą nuo šio žingsnio? Nebūtų nuostabu, jei kai kurie pasirinktų nesulaikyti.

Vietoj Dievo pasikalbėti su žmogumi ateina šėtonas žalčio pavidalu (kadangi žaltys buvo „sumanesnis“, tai šėtonas juo ir pasinaudoja). Ir ką gi jis pirmuoju klausimu patestuoja? Ogi ne ką kita, o žmonių paklusnumą sandorai. Jis neateina laisvai pasiplepėti apie gyvenimą Edeno sode (na, kaip jums čia sekasi tame Dievo užantyje?), ne. Šėtonas nusitaiko į svarbiausią dalyką, į Dievo ir žmogaus sandoros susitarimą ir pirmiausiai pabando pralaužti jo ribas: „ar tikrai“ – sėja abejonę; „nuo jokio“ – gudriai įvelia klaidą (1 eil.). Moteris labai neblogai atsilaiko, deja, suklupdama ir pati praplėsdama sandoros ribas teiginiu „nei jį liesite“, nes Dievo įsakyme jo nėra (3 eil.). Ką pagalvoja šėtonas? Kad žmonės į sandoros pagrindą ir ribas labai rimtai nežiūri. Tad lieka patikrinti padarinių suvokimą: „Jūs tikrai nemirsite!“ (4 eil.). Ir prideda kitus „padarinius“: „atsivers jums akys“, „būsite kaip Dievas“, žinosite, „kas gera ir kas pikta“ (5 eil.; kurie vėliau pasitvirtina 3, 22). Argi ne tokie patys žodžiai, kurie ir šiandien kutena mūsų ausis bei gudriai lenkia sulaužyti tai, kam esame pasižadėję (išsilaisvink, gyvenimas juk gali būti daug smagesnis!)?

Eilutės 3, 22–23 byloja, kad žmonės tikrai nemirė, tikrai „tapo kaip vienas iš mūsų“, taigi kaip Dievas ir tikrai tapo žinančiais „kas gera ir pikta“. Vadinasi, šėtonas buvo teisus (žr. 4–5 eil.), o Dievas buvo ne tik melagis, bet ir sukčius, įtraukęs žmones į neteisingą (nuslėptos, dalinės informacijos) sandorą?!

Ir po viso šito dar mes kalbame apie žmogaus laisvę? Juk tai šėtonas buvo tas, kuris išlaisvino žmogų: jie gyvi, pavalgę nuo pažinimo medžio, anot moters, net išminties įgiję ir galėtų nueiti net dar toliau, pabandyti prisiartinti prie gyvybės medžio – argi čia nėra žmogaus išlaisvinimas ir tikroji laisvė?

Kodėl šiandien šią Adomo ir Ievos „laisvę“ vadiname ne laisve, o nuopuoliu? Net žmonijos tragedija, kurios žaizdas tebejuntame ir tik Jėzaus Kristaus dėka pajėgiame ištverti šią ašarų pakalnę? Kodėl žmogui taip blogai, o apie kokį nors tvaresnį žemės valdymą nė kalbos būti negali?

Į visus klausimus atsako 3, 11: „gal valgei“? Ar gali būti, kad tu sulaužei sandorą? Ką reiškia sulaužyti šią sandorą? Kur glūdi visos šios tragedijos esmė? Žodyje! Žmonės pakluso kito ištartiems žodžiams, o ne Dievo žodžiams. Todėl tą minutę jie tikrai „numirė“ nuostabiam ir unikaliam Dievo bei žmogaus (Aš ir Tu) santykiui, grindžiamam unikalia priemone, žodžiu. Žodis ima gąsdinti (3, 8–11); žmonių nuogumo suvokimas (žr. 3, 7 eil.), pirmasis suvokimas, toji „išmintis“, kuri atsiranda „akims atsivėrus“ tik paliudija apie tai: „nusigandau“, „pasislėpiau“.

Žodžio sulaužymas numarina pirmąją sandorą, pirmąjį santykį, sunaikina tikrą pasitikėjimą (štai kodėl Dekalogo antrame įsakyme atsiranda žodžiai „pavydulingas Dievas“ – nes pasidavimu kitam sugriaunama ištikimybės ryšys; paskui apie tai daug kalba ST ir NT [žr. konkordanciją „ištikimas“, „ištikimybė“]; šiandien tai atsispindi santuokos sandoroje).

Kodėl Dievas žmogui įsakyme nepasako to, ką vėliau aptarinėja 3, 22 eil.? Ir ar tikrai šėtonas atlieka gerą darbą atskleisdamas visą informaciją? Dėl Dievo slapukavimo, tai Jis tikrai nuo žmonių nieko nenuslėpė, kadangi visa patirtis, kurią mini šėtonas ir būtų buvusi žmonių TOJI laisvė patiems viską atrasti: jie būtų ne tik nemirę, bet jiems būtų pamažu akys atsivėrę (jie būtų pamatę ne tik savo nuogumą, bet ir daug daugiau); jie būtų buvę kaip Dievas, nes per gyvenimo praktiką palengva būtų tokiais tapę; jie būtų valdę pasaulį ir palengva sužinoję, kas yra gera ir kas pikta (juk būtų į pirštą įsipjovę?). Ar šėtonas padarė kažką gero, atskleisdamas informaciją, kuri vėliau pasitvirtino? Ne, nieko gero šėtonas nepadarė! Nes šėtonas negali daryti gerų dalykų (žr. Jn 8, 44, šėtonas yra „melo tėvas“). Ką jis padarė, tai sugriovė sandorą tarp Kūrėjo ir kūrinio, suardė santykį, nutraukė žmogaus jungtį su Dievo žodžiu ir palaužė pasitikėjimą. Tai ir yra toji mirtis, kuri sunaikino žmogaus laisvę. 

Nuodėmė, o tai yra nepaklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas juo, sugriauna Edeno idilę ir išvaro žmogų  – dabar jau tikrai šėtoniškai laisvą! – „sugrįžti į dulkę“ (3, 19). Bet ir visi personažai dėl nuodėmės patiria nuostolį, pajunta neigiamus padarinius ir savotišką palaipsnį mirimą visame gyvenime (žmonės ir žaltys, 3, 14–19). O Dieve atsiranda arba pasidaro juntama rūstybė (Jn 3, 36).

Kaip žmogui išsilaisvinti iš šitokios laisvės? Metui atėjus, Dievas ištarė Adomo palikuonims dar vieną Žodį ir davė paskutinį Įsakymą. Ir tai yra Jėzus Kristus, kuris „pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1) ir kuris mums šiandien sako: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniais; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31).