Rima Lahayne

Romiečiams 13, 1–7 (ir 1 Pt 2, 13–17)

Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams pamokymas, kaip ir kito apaštalo, Petro, žodžiai, jo laiške paskirti plačiam tikinčiųjų ratui, yra vieni iš nedaugelio tekstų Naujajame Testamente, kurie konkrečiai liečia viešąją arba pilietinę valdžią ir dėl to šiandien yra labai vertinami bei mėgstami bažnyčių pamokslininkų.

Ko gero, kiekvienas savo arsenale turi bent po vieną šių tekstų aiškinimo variantą. Mes, reformatai, taip pat esame girdėję ir galime pasiskaityti  ne vieną saviškių homiletinį darbą.

Mūsų šiandienos žvilgsnis bus kitokio, mums įprasto, Biblijos studijų formato, bet kartu, be abejo, ir dar viena galimybė iš arti pažvelgti į apaštalų pamokymą. Pagrindinis dėmesys bus kreipiamas Pauliaus tekstui – taigi, pagrinde analizuosime Laišką romiečiams, – o Petro pamokymai tarnaus tik patvirtinimais bei iliustracijomis. Atsiverskime Laišką romiečiams.

Paulius, užbaigęs katechetinę, t.y., mokomąją dalį, kurioje išdėstė atsivertimo pagrindus (1–11 skyriai), nuo 12 skyriaus imasi aiškinti, kaip tikėjimas turėtų reikštis praktiniame krikščionio gyvenime. Apaštalas pabrėžia, kad vidujinis, t.y., paslėptasis arba širdies įsipareigojimas Dievui privalo pasidaryti regimas ir pasirodyti tikinčiojo asmeninėje etikoje. Tai jis išreiškia 12, 1–2 sakydamas, kad visi išganytieji turėtų savo gyvenimu („kūnu“) tapti Dievui patinkančia auka, garbinimu, turėtų pasikeisti, nebūti tokie, kaip pasaulis, o, veikdami, ieškoti Dievo valios. Todėl šią, antrąją, Pauliaus laiško dalį galėtume pavadinti „Krikščioniškojo gyvenimo pamokymais“.   

Paulius pateikia tų pamokymų daug ir įvairių: kaip krikščioniškai tarnauti (12, 3–8), kaip krikščioniškai mylėti (12, 9–21), kaip gyventi tarp tikėjimo brolių (14–15 skyr.) ir t. t.

Tarp šių etinių nuorodų randame ir pamokymą, kaip krikščionys turėtų elgtis vadovybės,  politinės, pilietinės valdžios arba valstybės atžvilgiu: 13, 1–7.

Tuo metu, o tai buvo maždaug apie 55 metus po Kr., Romoje gyvenančiai krikščionių bendruomenei politiniai klausimai, atrodo, buvo tapę ypač aktualūs, kadangi su valdžia buvo kilę nemenkų nesusipratimų ir konfliktų. Roma tuo metu buvo imperijos, kurią valdė imperatorius Klaudijus, sostinė ir vieta, iš kurios keletą metų atgal (apie 49-uosius) krikščionys žydai imperatoriaus ediktu buvo išvaryti. Dabar, t.y. ediktui pabaigus galioti, krikščionys jau yra sugrįžę į Romą ir išaugę iki nemažo skaičiaus.      

Turint omeny, kad bendruomenė galėjusi būti ne tik labai didelė, bet ir tautiškai mišri (susidėjusi ne tik iš žydų, bet ir iš gausių pagonių), dėl to jai reikėję ir daugiau pastangų susitaikyti su vietine valdžia, prisitaikyti prie jos ir jai paklusti. Todėl čia Paulius leidžiasi ne į specifines detales, o tik į bendrų krikščioniškųjų principų pateikimą (dėl ko šis tekstas kai kurių laikomas tarsi netinkamu kontekste ar įterpiniu). Bet mes čia neliesime šių ir daugelio kitų temų, kurios jau smulkiai ir prieinamai yra aptartos bei gali būti perskaitomos, pavyzdžiui, Williamo Hendrikseno „Laiško romiečiams“ komentare.   

Mes patyrinėsime Pauliaus pamokymus apie valdžią, kurių iš esmės jis mums duoda du: kas yra valdžia ir kaip su ja sugyventi? Tik tiek. Abu pamokymus aptarsime keturiais klausimais bei viena papildoma pamoka iš Senojo Testamento.

Pirmasis klausimas: kaip Paulius pristato valdžią? Arba pirmiausiai turėtume nustatyti, apie kokią valdžią jis čia kalba? Ar apie tokią, kurią savo vertime iškart mini Kavaliauskas (1 eil.): „viešąją valdžią“, t.y. civilinę, politinę arba pilietinę, kitaip tariant, iškart kalba apie valstybės valdžią? Bet gal pirmiau Paulius kalba apie tokią, kurią mini kiti vertėjai, pavyzdžiui, Jurėnas „valdančias vyresnybes“, Burbulys „aukštesnes valdžias“, ar Naujas ekumeninis vertimas „aukštesnę valdžią“, arba kaip lotyniškai parašyta Vulgatoje „potestatibus [aukščiausioji valdžia arba viršenybė] sublimioribus [auščiausia]“, taigi apie bendrąjį valdžios, viršenybės, galios principą? Kitaip tariant, gal pirmiau Paulius pristato bendrąją valdžios kaip galios sampratą: norėdami kalbėti apie valdžią kaip darinį, pirmiau turėtume suvokti jos prigimtį ir kilmę?

Todėl antrasis klausimas: iš kur valdžia apskritai atsiranda? Jei pirmiausiai Paulius nori parodyti, iš kur valdžios galia kyla, vadinasi, nei pirmoje eilutėje, nei antroje neturėtume skubėti įterpti žodžio „valstybė“.

Juk kai Pilotas sumano Jėzui pademonstruoti savo galias sakydamas: „Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?“, iš Jėzaus gauna aiškų atkirtį: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių.“ (Jn 19, 10–11). Jėzus sako, kad Piloto galia valdyti yra kilusi iš aukštybių, tai yra, jis ją gavo iš Dievo. Tą patį sako ir Paulius abiejose pirmosiose skyriaus eilutėse: „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“, o kas jai priešinasi, priešinasi „Dievo sutvarkymui“. Vadinasi, valdžia yra Dievo sutvarkymas arba tvarka, o jai priešintis reiškia priešintis pačiam Dievui. Tai yra, daryti nuodėmę ir užsitraukti teismą. Šios minties laikosi ir Petras, sakydamas, kad „tokia yra Dievo valia“, tad ir elgtis turime „kaip laisvi“, t.y., kaip Dievo išlaisvinti, arba „kaip jo tarnai“ (1 Pt 2, 15–16). Vadinasi, pirmiausia turėtume žinoti ir suprasti valdžios kaip galios kilmę.

Čia pat paklauskime, ar valdžią kaip galią Dievas padovanojo tik valstybei? Žinoma, kad ne! Juk tam tikras valdžios pozicijas užima daug kas. Reformatai puikiai žino mokymą apie keturias, Dievo įsteigtas valdžias arba institucijas: šeimą, darbą, bažnyčią ir valstybę. Visos jos įsteigtos tam, kad įgyvendintų ne ką kita, kaip vien tik Dievo valdžią. Kitaip tariant, visos žemiškosios valdžios yra dieviškos valdžios įgaliotinės, savotiškos transmisijos, priimančios, įgyvendinančios ir perduodančios Dievo sutvarkymus žmonėms.

Trečias kalausimas: kam reikia valdžios? Kai užduodame šį klausimą, įsijungia valdžios funkcinis konkretumas: mūsų tekste juo prasideda 3 eilutė, „vyresnybė“; dar taikliau išreikšta Jurėno ir NEV vertimuose žodžiu „valdovai“. Aiškiai matome, kad tik ties čia Paulius pradeda mintį kreipti link valstybės. Žinoma, valstybės instituto simpatikai labai nusimintų netekę skyriaus dviejų pirmųjų eilučių kaip aiškiausio pagrindo savo mėgstamam moralizmui (ar nematai, kad Paulius liepia valdžios klausyti, o ne ją kritikuoti?!). 

Biblijoje apie valstybės kaip Dievo santvarkos pradmenis galime perskaityti Įst 17, 14–20. Čia aiškiai sakoma, jog Dievas neprieštarauja jokiam žmonių sumanymui turėti žmogišką valdžią: tu „gali“. Jeigu nori, jeigu manai, kad tau reikia, jeigu iš tikrųjų yra būtina. Bet žmonės savo valdovu „pasiskirti“ gali tik tą, kurį Dievas „išrinks“ (15 eil.). Kam to reikia? Kad žmonės nepasiskirtų to, kurio Dievas neišrinko, tai yra, neįgalino, neapdovanojo valdžia. Visi girdėjome, kas atsitiko, kai karaliumi izraelitai išsirinko Saulių (1 Sam 8–15) ir visi žinome, kaip labai Dievas laimino savo išrinktojo karaliaus, Dovydo, kelią (2 Sam 7).

Mūsų Konstitucijoje taip pat rašoma, kad ir lietuviai, kurdami savo valstybę, nutarė pasiskirti sau valdžią (4–5 str.), kurios atžvilgiu galioja tie patys principai, kurie yra išdėstyti mūsų tekste, 3–4 eil.: ir mūsų valstybės valdžia „yra Dievo tarnaitė“, įsteigta mūsų „labui“. Taigi valdžia turėtų patarnauti Dievui perteikdama mums Dievo dovanojamą gėrį, turėtų jį saugoti ir prižiūrėti, o mes savo ruožtu tam neturėtume trukdyti, kenkti arba „daryti bloga“, nes kitaip ši gėrio saugotoja mus nubaus. Tam ji (ir vien tik ji!) „nešioja kalaviją“, Dievo teisingumo ir teismo įrankį (bausmės įrankių šiandien mūsų valstybėje turi policija ir teismai). Vadinasi, valdžios reikia tam, kad ji atliktų Dievo darbą „mūsų labui“.

Ir ketvirtasis klausimas: ką mes turime daryti? Penkta eilutė iš karto į jį ir atsako: mes turime „jos [t.y. valstybės valdžios] klausyti“. Logiška ir teisinga, nes juk jeigu klausome Dievo, tai turėtume klausyti ir Jo „tarnų“– argi ne jie visi veikia „mūsų labui“?! Todėl Paulius klausyti liepia nuoširdžiai, ne tarsi kokiam gyvūnui, vien bijantis bausmės, bet kaip sąmoningam, oriam ir dėkingam piliečiui, taigi „dėl sąžinės“ (sąžinė neleis nepaklusti valdžiai primindama, jog valdžia dirba Dievo darbą tavo labui). Labai panašiai savo mintis dėsto ir apaštalas Petras (1 Pt 2, 13–15).

Paskutinėse, 6–7 eil., Paulius mini mokesčių mokėjimą bei kitas prievoles, matyt, omeny turėdamas tam tikras konkrečias romiečių problemas; gali būti, kad romiečiai „neatiduodavo visiems, ką privalo“, vadinasi, būdavo neklusnūs. Įdomu tai, kad neklusnumas valdžiai, ko gero, buvo pasklidęs plačiai ir buvo būdingas taip pat ir Petro laiško skaitytojams (1 Pt 2, 16–17).  

Panašiai visais keturiais klausimais pasisako ir reformatų Antras šveicariškasis išpažinimas, 30 skyriuje „Apie valdžią“. Jis dar prideda ir rimtą neklusniųjų pasmerkimą: „Todėl smerkiame visus valdžios niekintojus, maištininkus, valstybės priešus, maištingus dykaduonius, galų gale visus, kas atvirai ar apgaule atsisako atlikti privalomas pareigas“.

Skirtingai nuo Pauliaus ir Petro, išpažinimas pasako, kad valdovų gali būti ir bažnyčios priešų – tokie gali „jai pakenkti ir ją sutrikdyti“. Be to, pripažįsta, kad joks valdovas negalės gerai atlikti savo pareigų, jei nebus „tikrai dievobaimingas ir religingas“. Nei Paulius, nei Petras savo tekstuose apie pačios valdžios prablemas visiškai nekalba, todėl ir neduoda jokių nurodymų. Bet ką daryti, jei „Dievo tarnaitė“ kartais imtų netarnauti Dievui ar net prieš jį veikti? Kaip elgtis, kai valdžia nustoja veikti Dievo vardu „tavo labui“ ir tavęs, net gerai darančio, ne tik nepagiria, bet net nubaudžia? Deja, ir ižpažinimas šiais klausimais niekaip nepadeda ir jokiais patarimais nesidalija. Kodėl? Matyt, todėl, kad valdžios klausimas visuomet yra itin specifiškas ir kompleksiškas.

Bet klausimas „ką daryti?“ vis tiek lieka, kabo ore ir niekur nedingsta. Tokiais atvejais visuomet atsakymų reikia ieškoti kitose Biblijos vietose. Štai Apaštalų darbuose matome, kaip pats Petras su kitais apaštalais (kol Paulius dar nebuvo prie jų prisidėjęs) net žydų teismo tarybos akivaizdoje gina dar vieną svarbią mintį, jog „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Tad kaip suderinti šį Petro teiginį su teiginiu „būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai“ (1 Pt 2, 13), nes mes puikiai žinome ir Petras žinojo, kad toli gražu ne kiekviena žmonių valdžia „baudžia piktadarius ir išaukština geruosius“ (14 eil.). Kaip apsispręsti, kai tenka rinktis tarp bedieviškos valdžios ir Dievo įsakymo?

Prisiminkime šiuos klausimus gerai atliepiančią istoriją: Mt 14, 1–12 evangelistas Matas papasakoja įvykį, kaip buvo nužudytas Jonas Krikštytojas. Jonas Dievo žodžiu sudrausmina tetrarchą Erodą jam pasakydamas, kad jis negali sau žmona turėti brolio Pilypo žmonos Erodiados (dėl jos Erodas buvo palikęs savo žmoną, tuo dvigubai pažeisdamas Dievo tvarką: Kun 18, 16 ir 20, 21 sakoma, kad „jei vyras vestų savo brolio žmoną, bjauriai pasielgtų, nes atidengtų savo brolio nuogumą“). Tad Jonas, jį perspėdamas, padaro gera, o bedievis Erodas už tai nori Joną nužudyti (ir nužudo, matyt, dėl tos pačios priežasties Jono nekentusios Erodiados paskatintas, žr. eil 5. 8.10). Darai gera, o sulauki mirties! Visi  prisimename ir suomės politikės Paivi Rasanen bylą, kuri dėl Dievo žodžio citavimo buvo patraukta į teismą.

Visos keturios Dievo įkurtos valdžios institucijos yra žmogiškos ir žemiškos institucijos, tai yra, jas sudaro ir išpildo nusidėjėliai žmonės. Trys pirmosios (šeima, darbas ir bažnyčia) yra įsteigtos prieš nuopuolį ir yra Dievo sukūrimo tvarkos dalis. Vienintelė pilietinė valdžia arba karalius yra atsiradęs po nuopuolio, kaip išvestinis ir anas tris papildantis institutas, paskirtas „kalaviju“ ginti jas nuo per didelio nuodėmės siautėjimo (valstybės ypač reikia, kai atžygiuoja galingas priešas ir grasina karu, ir valstybės beveik visai nereikia, kai gyvenimas klostosi sklandžiai ir sėkmingai – pažiūrėkime į Šveicariją: mažas valdžios aparatas, nedideli mokesčiai, daug pilietinės laisvės).

Geromis sąlygomis be valstybės būtų galima ir visai apsieiti – puikiausiai išgyventų ir įvairūs kitokio tipo piliečių sambūriai, dariniai bei bendruomenės. Pavyzdžiui, Lietuvos evangelikai reformatai galėtų sudaryti ir pilietinį darinį, nes turi nemažai sėkmingai savivaldai būtinų elementų: teisinę sistemą, tarnysčių sistemą, finansus, pastatų ir kt. Bet reformatai gyvena kadaise lietuvių įkurtoje Lietuvos valstybėje, su rinkimais „pasiskiriama“ valdžia, kuriai privalo paklusti. Ką daryti, kad visa tai būtų tinkamai įgyvendinta šiandien?

Kadangi, kaip atrodo, klausimas „ką daryti?“ nėra mūsų šiandien studijuojamų tekstų dalykas, tačiau bendrai laikomas labai svarbiu ir reikšmingu bet kokioje diskusijoje apie valdžią, tai, vadinasi, būtinai turėtume į jį bent trumpai atsakyti. Todėl tai dabar ir padarysime.

Atsakoma bus trimis pastabomis, remiantis 1 Sam 26. Ši istorija apie Dovydą ir Saulių užveda ant labai gero kelio suprantant Pauliaus taip akcentuojamą paklusnumą valdžiai ir leidžia išvesti 3P – tris etinius principus, kuriuos galėtų taikyti visi Dievo žmonės, ieškantys atsakymo į klausimą „ką daryti?“. Šie principai yra tokie: priminti, priimti, pakeisti.

Priminti, reiškia kalbėti (juk mūsų Dievas yra Žodis!). O tai reiškia tikinčiam žmogui jausti pareigą, nebijoti ir rasti būdą pasakyti, priminti valdžiai apie Dievą. Priminti jai jos galių kilmę ir atsakomybę, tai yra, priminti tai, kas parašyta Rom 13, 1–7 (beje, čia pasireikšti gali ir visi valdžios, valstybės skeptikai bei kritikai). Samuelio istorijoje priminimo dvasia puikiai matosi iš Dovydo ir Sauliaus pokalbio: Dovydas nuo 19 eil. savo problemą Sauliaus akivaizdoje visur grindžia vien Viešpačiu (jei pats Viešpats tave sukurstė prieš mane; jei tai padarė žmonės, tebaudžia pats Viešpats; nes Dovydas jaučiasi išvarytas iš Viešpaties paveldo; negali Viešpaties deramai garbinti; jaučiasi esąs toli nuo Viešpaties artumo). Dovydas aiškiai įvardija Sauliui, kad šis jam problemą sukuria ne tiek sunkindamas gyvenimą, kiek atitolindamas jį nuo Viešpaties artumo ir šitaip nusikalsdamas pirmiau ne jam pačiam, o Dievui.   

Priimti, reiškia neatmesti. Jei jau turi valdžią, tai nenorėk jos nuversti (čia vieta apsvarstyti ir labai sunkų klausimą apie žiauraus tirono pašalinimą!). Nes kai žmonės „pasiskiria“ valdžią, Dievas ją įgalina (tarsi į tuščią indą įpila savo valdymo galios, kurios vien tik JIS turi; žr. Jn 19, 11), ir joks žmogus savavališkai negali to keisti, nes taip pasipriešintų pačiam Dievui (žr. Rom 13, 1–7). Dovydas tai patvirtina kalbėdamasis su savo palydovu Abišaju (šiam užsimojus Saulių nužudyti, Dovydas jį sustabdo perspėdamas „kas gali pakelti ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir likti be kaltės“, 9 eil.). Žinoma, šiandienos valdžių negalime vadinti Viešpaties pateptomis, nes procedūriškai patepimas joms neatliekamas (pvz., visų respublikų valdžioms), bet galių prasme jos yra vienodos su Izraelio karaliais, kadangi ir jas įgalina Dievas (t.y., visiems vienodai galioja Rom 13, 1–7). Negali žmogus (ypač tikintysis) nugalinti to, kas įgalinta Dievo. Bet ką daryti, jei perspėjimas neveikia, o priėmimas reikštų didžiulius nuostolius arba net mirtį? Tuomet tinka kitas Dovydo pavyzdys iš 2Sam 15, 14: „Bėkime tuojau pat“. Taip pasielgė šimtai krikščionių XIX a. ir anksčiau, tokį sprendimą priėmė ir vienas reformatų konfesijos patriarchų, Jonas Kalvinas.

Pakeisti, reiškia daryti įtaką. Čia mums labai pasitarnauja apaštalas Petras sakydamas, jog „tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytume neprotingus ir neišmanančius žmones“, 15 eil. Tai puikia pavyksta Dovydui, 26, 21–25. Saulius tikrai pasikeičia, pripažįsta kaltę ir net palaimina Dovydą. Garantijų, kad tai ir mums pavyks, jokių nėra. Bet mes turėtume to siekti.  Apaštalas Petras moko: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9). Kam to reikia? Eilutėje labai svarbūs žodžiai „nes ir patys“ – tai yra, mes patys juk iš Dievo esame patyrę ne priešiškumą, o draugiškumą, tad kodėl turėtume elgtis ne taip, kaip jis?  Vardan Dievo žodžio ir jo Evangelijos sklaidos siekti daryti teigiamą poveikį moko ir Jėzus Kristus Kalno pamoksle, Mt 5, 38–48. Juk ne konfliktų ir karų, o tik Rom 13, 7 arba 1Pt 2, 17 kontekste įmanoma įgyvendinti ir savo misijinį pašaukimą (Mt 28, 19).