VIEŠPATS – mano ganytojas, man nieko netrūksta (Ps 23,1). Šie psalmės žodžiai skambėjo mano širdyje šiltą spalio 4-osios dieną, Konfirmacijos pamaldų pradžioje, suteikdami man ramybės ir pasitikėjimo, einant kartu su kitu konfirmantu Liutauru paskui kunigą Raimondą. Buvo gera matyti susirinkusius žmones. Jaučiausi jų priimta į bendruomenę jau prieš metus, kai tik žengiau savo pirmuosius žingsnius šioje Bažnyčioje. Pirmą kartą pamaldose dalyvavau paskutinę 2014 m. vasaros dieną: iš karto pajutau, kad mano siela grįžo namo, kad tai vieta, kur esu Dievo laukiama ir kur man jauku, kur galiu Dievui kalbėti ir dėkoti, kur svarbiausias yra Jo guodžiantis Žodis ir visus vienijanti Jo meilė.

Keista prisiminti, kad kadaise man mūsų bažnyčia tebuvo gražus ir paslaptingas pastatas prie mano mėgstamos Reformatų stotelės, kur dažnai laukdavau troleibuso grįždama namo. Kelis kartus išdrįsau palypėti laiptais paskaitinėti skelbimų. Kažkada ten pirmą kartą pamačiau Deltuvos bažnyčios griuvėsius ir net buvau pasiryžusi kada nors juos surasti – taip jie mane pakerėjo. Tikrai nemaniau, kad vieną dieną ten apsilankysiu ne viena, o su pačiais reformatais, apie kuriuos iki tol nieko nežinojau, o jie ėmė ir šiltai priėmė mane į savo šeimą, iš karto kviesdami į organizuojamas išvykas, šventes ir kitus susitikimus.

Aišku, svarbiausia kelionė teko mano sielai, kuri pasiryžo ieškoti Dievo. Lankantis pamaldose, Biblijos studijose, o vėliau – besirengiant Konfirmacijai, dažnai neapleisdavo jausmas, kad čia esu tarsi pagirdoma ir pamaitinama. Norėjosi viską suprasti ir rasti atsakymus į visus klausimus, bet dieną prieš Konfirmaciją supratau, kad mano sielai neužtenka metų pažinti Dievo galybės ir gailestingumo. Konfirmacija tapo mano viešu pažadu, kad tęsiu savo tikėjimo kelią ir kad prašau labiau patyrusių bendrakeleivių mane lydėti, kad vieną dieną pati galėčiau padėti kitiems, ieškantiems Dievo. Dabar, kai man būna sunku, aš jau žinau, kad galiu drąsiai kreiptis į Jį: Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi (Ps 23, 4).

Konfirmacijos dieną jutau dėkingumą ir Dievui, apgaubusiam savo rūpesčiu, ir kiekvienam atėjusiajam į bažnyčią bei po pamaldų paspaudusiam man ranką, taip patvirtinat, kad iš tiesų nesu viena. Norėjosi dėkoti ir kunigui Raimondui, kuris padėjo Konfirmacijos iškilmėse susikaupti, sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus, – Dievo įsakymus, kuriuos teko garbė garsiai visiems perskaityti, ar Viešpaties Vakarienę, į kurią buvau pirmą kartą pakviesta. Džiaugiausi giesmėmis, kurioms gražiai pritarė visa Bažnyčia, vedama choristų. Be galo džiugino tą dieną retam kuriam iš mūsų dabar pažįstamos mirtos šakelė, kurią rūpestingai prisegė man Danguolė.

Tik buvo gaila, kad šventėje negalėjo dalyvauti kunigas Tomas, kuris, kaip ir kunigas Raimondas, kantriai ir išmintingai rengė mus su Liutauru Konfirmacijai. Nuliūdau sužinojusi, kad į Kauną turėjo išvykti lektorius Vaidotas. Man Vaidotas ir jo žmona Vita buvo tie žmonės, kurių dėka pasirinkau savo dvasine šeima reformatus. Iki šiol bažnyčioje laikiausi šalia jų. Jų nuolatiniai kvietimai, atsakymai į mano klausimus, leidimas eiti kartu, supažindinimas su kitais žmonėmis, su reformatų istorija, su Biblija tapo kertiniu mano naujų namų akmeniu. Dėkoju jums visiems, kad tapote mano geradariais ir aš galėjau patirti Konfirmacijos dienos pilnatvę kaip dar vieną Dievo dovaną man. Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose" (Ps 23,6).

Konfirmantė Laura Liachovič