PRO MEMORIA

„Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje" ( 2 Kor 5, 1)

„Visi dalykai, kuriuos Dievas daro, yra amžini. Nieko negalima prie jų pridėti, nė nuo jų atimti" (Mok 3,14). Taip mintyse tarėme, sulaukę žinios apie Biržų evangelikų reformatų parapijietę, Bažnyčios ilgametę seniūnę, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo kuratorę Elzę Jankevičiūtę Dagienę. Sausio 5–ąją ji po sunkios ligos paliko šį pasaulį Panevėžio ligoninėje.

[lightbox src="/images/Struktura/E.Dagiene.jpg" width="200" height="248" lightbox="on" border="yes" title="Elzbieta Dagienė" align="left"]Elzė gimė 1934m. rugpjūčio 17d. Biržų rajone, Paberžių kaime (Parovėjos sen.) evangelikų reformatų šeimoje. Vienturte dukra rūpinosi kulinarės išsilavinimą turėjusi mama Olga Tamulėnaitė Jankevičienė ir tėvelis, statybininkas Alfredas Jankevičius. Nelengvą vaikystę keitė mokslai. Elzė gavo vidurinio mokslo baigimo atestatą Biržų suaugusiųjų vidurinėje mokykloje. Vėliau studijavo Vabalninko žemės ūkio technikume, kur įgijo buhalterės apskaitininkės specialybę, lydėjusią ją visą gyvenimą.

Optimizmo, gyvenimo džiaugsmo kupina mergina netrukus Šlepščių kaimo gegužinėje susipažino su būsimu vyru, reformatu Jokūbu Dagiu. 1954 metais pora sukūrė šeimą. Per trisdešimt devynerius bendro gyvenimo metus Elzė ir Jokūbas Dagiai išaugino ir išmokslino dvi dukteris – pedagogę Audronę ir gydytoją higienistę Danguolę. Šeima džiaugėsi trimis anūkais, o vėliau, jau našle tapusi Elzė sulaukė ir vienos proanūkės. Dukros visada jautė motinos rūpestį, pagalbą, iki pat jos paskutiniųjų dienų galėjo drąsiai prašyti patarimo ne tik asmeninio gyvenimo, bet ir darbo klausimais.

Biržiečiams Elzė Dagienė buvo tapusi ištvermingos kovos su sunkia liga pavyzdžiu. Net medikai pastebėjo, jog beveik tris dešimtmečius sveikatą tausoti Elzei padėjo jos ryžtas, optimizmas, gebėjimas džiaugtis gyvenimu ir, žinoma, tikėjimas. Ji suspėdavo ir kitiems kraštiečiams patarti, ištiesti pagalbos ranką – stropiai darbavosi Biržų neįgaliųjų draugijoje, buvo viena iš onko klubo „Stenkimės nugalėti ligas" įkūrėjų. E.Dagienę galėjai sutikti visur – bažnyčioje, kultūros centre, muziejuje. Ji visa norėjo žinoti, matyti, suprasti, dalytis žiniomis su kitais. Dėmesio nestokojo ir vaikų šeimoms – net praėjusį rudenį noriai talkino dukrai Danguolei sode bei kartu džiaugėsi Klaipėdos pajūriu. Bet labiausiai jai rūpėjo du dalykai – skaičiai (visiems padėdavo paskaičiuoti) ir nuoširdi, beveik tris dešimtmečius trukusi tarnystė Bažnyčioje - Biržų evangelikų reformatų parapijoje. Nuoširdus triūsas davė gerų vaisių. Atsisveikiname su Elze Dagiene žodžiais, kuriuos ir ji ne vieną kartą yra ištarusi:

„Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ir aš esu tikras, kad nei mirtis..." (Rom 8,35,38).

Gražina Dagytė
Biržų evangelikų reformatų parapijos tarybos ir seniūnu vardu