Katech. Holger Lahayne

Pietizmas – svarbiausias protestantizmo atsinaujinimo judėjimas po Reformacijos. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio pietas – „dievobaimingumas“, „maldingumas“. Pietizmo pradininku laikomas vokiečių liuteronų kunigas Johanas Arndtas (1555–1621). 1605–1610 m. Frankfurte prie Maino buvo išleisti keturi jo veikalo Apie tikrąją krikščionybę (Vom wahren Christenthum) tomai, netrukę tapti tikra dievotumo klasika. (Lietuvininkų pietistai vėliau išleido visą rinkinį: Šešios knygos apie tikrą krikščionumą.)

Judėjimas buvo paplitęs ir tarp reformatų Nyderlanduose (W. a Brakelis, J. van Lodensteinas) bei Vokietijoje (T. Undereyckas, F. A. Lampe‘ė ir iki šiol žinomas giesmių autorius J. Neanderis). Bet neginčytinai didžiausią įtaką padarė liuteronas Filipas Jakobas Špėneris (Philipp Jakob Spener, 1635–1705). Kilęs iš Elzaso, būdamas vos 18 metų amžiaus, Špėneris Strasbūro universitete įgijo filosofijos magistro laipsnį; be istorijos ir filosofijos jis studijavo ir evangelikų teologiją (1664 m. tapo teologijos daktaru). Nuo 1666 m. iki 1686 m. dirbdamas liuteronų kunigu Frankfurte, 1670 m. ėmė kviesti kolegas bei kitus interesantus į „maldinguosius susitikimus“ (lot. collegia pietatis) – savotiškus sambūrius dvasiniams pokalbiams privačiuose namuose. Nors šis Špėnerio collegium veikė neilgai, o pats pietizmas Frankfurte šaknų taip ir neįleido, naujasis evangelikų bendravimo būdas pagal Špėnerio modelį (su Biblijos studijomis bei įvairiais užsiėmimais dvasiniam ugdymui) įsitvirtino kitose Vokietijos vietovėse ir netgi tolimojoje Suomijoje.    

Didžiausią ir plačiausią poveikį Špėneris padarė savo raštais. XVII a. pabaigoje jis net tapo skaitomiausiu protestantų autoriumi visoje Vokietijoje! 1675 m. dienos šviesą išvydo ir žymusis Pia Desideria oder herzliches Verlangen nach gottgefälliger Besserung der wahren evangelischen Kirche (Pamaldūs [arba Maldingieji] troškimai, arba nuoširdus noras reformuoti tikrąją evangelišką Bažnyčią) – iki šiol yra svarbiausias pietizmo programinis dokumentas.

„Mūsų evangeliškosios Bažnyčios sugedimas“

Pirmojoje veikalo dalyje Špėneris apgaili savo laikmečio evangeliškosios bažnyčios būklę, mini „bažnyčios dvasinį nuosmukį“. Greta „katalikų Bažnyčios vykdomo tikrojo mokymo“ persekiojimo, egzistuojanti „kita ir daug svarbesnė mūsų Bažnyčios apverktinos padėties susidarymo priežastis, būtent kad ji pati iš vidaus yra pūte supuvusi“.

Špėneris smarkiai peikia pasaulietinės valdžios sugedimą, tačiau Bažnyčioje jis jį mato kur kas grėsmingesnį: „Tačiau mūsų, pamokslininkų, tarnyboje reikia tokios reformacijos, kaip niekur kitur“. Mat, anot jo, atsirandą tokių pamokslininkų, „kuriuose nematyti jokių tikėjimo vaisių“. Daugeliui jo kolegų smarkiai trūksta paties tikėjimo, o tie, kurie manosi jo turį, dažniausiai „tai tik įsivaizduoja“. Tad kaip gi tokie pagydys kitą, jei net savųjų žaizdų nemato?!  

Bet Špėneris drąsiai stoja akistaton ir su paprastais tikinčiaisiais. „Tik pasižiūrėkime į įprastinį gyvenimą mūsų vadinamųjų liuteronų“; jie juk Liuterio vardo neverti nešioti, kadangi „nežino ir neišmano mūsų brangiojo Liuterio mokymų apie gyvąjį tikėjimą.“ „Apgailėtini papročiai [tradicijos] visai aptemdė mūsų krikščionybės tvarkas tikrąsias“.

Greta girtuoklystės ir nepaliaujamų bylinėjimųsi Špėneris mini konkrečios meilės artimui stoką. Kadangi jau tais laikais žmonių niekas nevaržė laisvai disponuoti savo turtu, Špėneris imasi apeliuoti į krikščionišką sąžinę, primindamas Jeruzalės bendruomenės elgesį su nuosavybe: „Juk man [ir kiekvienam kitam] nėra leidžiama  nuosavybę vien tik sau kiek norint ilgai užlaikyti“. Jeigu patenka mano artimas į bėdą, „jokia dvejonė manęs neturėtų sulaikyti nuosavybę bendram labui paskirti“. Pasaulietinė teisė nereikalauja vykdyti šitokių gailestingumo aktų, bet „dieviškoji meilės teisė“ – kaip tik reikalauja. Bet tik ištark tu šitai garsiai, ir į tave pažiūrės tarsi į „svetimų mokslų“ skleidėją, kai tuo tarpu juk visa tai tėra tik „neišvengiamas krikščioniškosios meilės padarinys“. Užtat net pačių dosniausiųjų geraširdiškumas „beveik niekuomet nesiekia toliau nei pertekliaus atsikratymo“. Dešimtinė, kad ir šiandien jau nebėra privaloma, byloja, jog turėtume būti pasirengę savanoriškai atiduoti ir daug daugiau negu vien ją. Tačiau Špėneriui telieka tik su liūdesiu konstatuoti, „kaip smarkiai jau esame atsitolinę nuo rimtos ir tikros artimo meilės“.  

Be to, dar ne vienas galvoja, kad užtenka „tik būti pakrikštytam, Dievo žodžio Bažnyčioje pasiklausyti [...], prieiti šventos Vakarienės, o kaip su nuoširdumu ir tikėjimo vaisiais, visiškai nesvarbu.“ Špėneris labai skundžiasi to meto šventosios Vakarienės praktika. Anot jo, juk Viešpaties Vakarienė iš tikrųjų esanti „galinga evangeliškosios paguodos priemonė“, o išeina taip, kad „ja guodžiasi kas tik nori, net tie, pas kuriuos nėra nė lašelio tikėjimo.“ Jie užsispyrę ir nė nesirengia atgailauti, nedalyvauja nuoširdžiai ir visai nesirūpina, kad „pas juos soste tebesėdi senasis Adomas“, t. y., tebekaraliauja nuodėmė. Greta viso to Špėneris pastebi ir tam tikrą grįžimą prie katalikiškųjų praktikų, tad daro išvadą, kad tai „žmogaus sugedimas ir šėtono klasta veda prie to, kad Dievo išganymui skirtąsias priemones stengiamasi paversti netikro saugumo priebėga, dėl to ir juo didesniu pasmerkimu.“

Susidariusią „itin pašlijusią, pavojingą ir net beveik beviltišką mūsų Bažnyčios padėtį“ Špėneriui belieka tik „nuoširdžiai apgailėti“. Šis „mūsų evangeliškosios Bažnyčios sugedimas“ yra ir pagrindinė priežastis, dėl ko beveik niekas „iš klaidingai tikinčių bažnyčių“, ypač iš Romos katalikų, nenori jungtis prie evangelikų, nepaisant to, kad „ir kaip aiškiai savoje bažnyčioje viešpataujantį papiktinimą atpažįsta“. Kai šitoks ligotas ir sugriuvęs tikinčiųjų gyvenimas, nepakanka jau vien tik sekmadienio pamaldų.

„Broliški aptarimai“

Veikalo antroje dalyje Špėneris pasiūlo šešias konkrečias reformavimo priemones. Pirmoji ir svarbiausia: „Dievo žodį daug gausiau tarpe mūsų skleisti“.

„Žinome, kad iš prigimties savyje nesinešiojame nieko gero“, teigia Špėneris. Visa, kas yra gera, „mumyse turi būti sužadinta Dievo, o tam galingiausia priemonė yra Dievo žodis.“ Dėl to „juo gausiau Dievo žodis skleisis tarp mūsų, tuo daugiau turėsime tikėjimo ir jo vaisius regėsime besirpstančius.“

Pamokslavimo, „koks jis yra paprastai praktikuojamas“, Špėneris neatmeta. „Bet aš manau, kad vien jo nepakanka“. Visas Šventasis Raštas bendruomenei turi būti gerai žinomas, ko vien pamokslu vargu ar bepasiekti. Per ilgą laiką gali būti išpamokslauta daugelis Biblijos tekstų, tačiau „apie likusiuosius bendruomenė nė neišgirs, arba išgirs tik kokių nors nuotrupų“. Bet svarbiausia, kad liks nežinomas toks svarbus esantis ryšys tarp Biblijos knygų bei svarbios sąsajos išgelbėjimo istorijoje. Deja, neužtenka ir taip pagirtino individualaus Biblijos skaitymo namuose.

Kadangi Špėnerio laikais kai kurie arba visai nemokėjo skaityti, arba skaitė prastai, o daugelis net ir biblijų neturėjo, tai jis siūlo bažnyčiose rengti viešus ilgesnių Biblijos ištraukų skaitymus.

Špėnerio nuomone, gerai, kad „greta mūsų įprastų pamaldų, organizuojama ir daugiau susirinkimų“, kuriuose „ne vienas asmuo nuolatos moko [...], o priekin išeina ir kiti, apdovanoti pažinimu ir gebėjimais“. „Tvarkingai ir nesipešdami“ tegu ir jie „savo dvasingąsias mintis apie duotą medžiagą [apie Biblijos tekstą ar biblinę temą] išdėsto, o besiklausantieji te visa tai apsvarsto“. Čia jis turi omeny būtent „maldinguosius susitikimus“.  

Tokiuose susitikimuose gali dalyvauti ir „keli pamokslininkai“ arba „pamokslininkui vadovaujant, keli kiti Bažnyčios nariai“, kurie yra Dievo apdovanoti pažinimu, arba jį pagausinti norėtų. Jie turėtų susieiti, „išsirinkti kurią nors Šventojo Rašto vietą, ją garsiai perskaityti ir kiekvieną eilutę broliškai aptarti“. Jeigu kuris ko nors nesupranta, tegu „savo abejojimą ir išreiškia“. Špėneriui svarbu, kad žmonės apie Bibliją galėtų laisvai pasisakyti bei išgirstas mintis draugėje kritiškai aptartų.  

Tokie Biblijos skaitymų susirinkimai naudingi dar ir tuo, kad pamokslininkui sudaro progą susipažinti su savo bendruomenės nariais, stebėti jų pažangą bei sužinoti silpnąsias puses. O verčiausia yra tai, kad tarp susirinkusiųjų auginamas ir stiprinamas pasitikėjimas. Šioje dvasioje ir bendruomenių eiliniams tampa daug lengviau ne tik patiems užduoti klausimus, bet ir į kai kurių kitų užduotuosius atsakyti, šitaip jie „patys savo akyse paauga“ bei „darosi stropesni“, o dėl to ir savojoje „namų bažnyčioje“, t. y., skaitydami ir mokydami Biblijos šeimos narius bei joje esančius tarnus ir pagalbininkus, „geresni mokytojai būtų“. Biblijos studijų susirinkimai Špėneriui buvo nelyginant grandis tarp pamaldų „viešo pamokslo“ ir „Biblijos pamokų namuose“.

Šių minčių dėstymo pabaigoje Špėneris padaro apibendrinimą: ne vien tik sekmadienio pamokslo klausymasis, o ir „stropus Dievo žodžio studijavimas“, konkrečiai būtent tie „broliški aptarimai“, yra „visų puikiausioji priemonė“ siekiant Bažnyčioje ką nors pagerinti. Kadangi „Dievo žodis yra sėkla, iš kurios išauga visa, ką turime gero; jeigu mums pavyktų žmones uždegti šią gyvenimo knygą kuo stropiau tyrinėti ir joje savo džiaugsmo ieškoti, tai jų dvasinis gyvenimas nuostabiai sustiprėtų, o ir patys jie tarsi naujais žmonėmis pasidarytų. Juk ir mūsų brangusis Liuteris argi ne to labiausiai siekė, kad paskatinti žmones kuo stropiau Šventą Raštą skaityti.“ 

Liuteronas Špėneris buvo labai tvirtai įsišaknijęs savo konfesijoje, pavyzdžiui, kaip tuo metu įprasta, aiškiai atsiribojo nuo reformatų sakramentų teologijos. Tačiau aistringu grupinių Biblijos studijų akcentavimu jis pademonstravo stebėtinai daug bendro su Jonu Kalvinu. Gali būti, kad tai priklauso ir nuo to, jog teologijos požiūriu Špėneris formavosi ne kur kitur, o būtent Strasbūre, mieste, kuriame daug teologinių pėdsakų buvo palikęs reformatorius Martynas Buceris. Šiame Elzaso mieste 1538–1541 metais veikė ir Kalvinas, tuolaik irgi daug mokęsis iš savo mentoriaus Bucerio. 

1561 metų Ženevos Bažnyčios tvarka reikalauja tokio dalyko: „Idant visų tarpe išsilaikytų mokslo grynumas bei darna“, pamokslininkai turėtų „tam tikrą savaitės dieną susirinkti bendroms Rašto studijoms“. Paeiliui te kiekvienas paaiškina po teksto gabalėlį, o po to „visi drauge tegu visa tai aptaria“. Šie susirinkimai (pranc. congregation) turėtų išlikti atviri ir besidomintiems neteologams. Tad šia prasme Špėneris, visiškai kaip Kalvinas, akcentuoja Rašto studijavimo ir aptarimo nedidelėse grupėse naudą. 

„Ypatinga skriaudėjo šėtono klasta“

Antrasis reformų laukas – „stropus dvasinės kunigystės praktikavimas“. Kaip ir Liuteris, Špėneris taip pat remiasi 1 Pt 2, 5.9 (visi tikintieji yra „šventoji“ ir „karališkoji kunigystė“). Kaip ir Liuteris, jis taip pat pabrėžia, „kad visiems krikščionims, visiems be jokio skirtumo priklauso dvasinės tarnystės“, kadangi „ne tik pamokslininkai, bet ir visi tikintieji Išganytojo yra padaryti kunigais, Šventąja Dvasia patepti ir pašaukti dvasiniams, kunigiškiems patarnavimams“. Tik tai „tvarkingas ir viešas patarnavimas“ Žodžiu bei sakramentais yra užduotis „tam pašauktųjų tarnų“, ganytojų bei pastorių/kunigų.

Špėneris mini Liuterio „Raštus Bohemijos Bažnyčiai“, omenyje visų pirma turėdamas 1523-ųjų lotynišką veikalą De instituendis ministris ecclesiae. Iš tiesų griežtas sąskaitas su Romos katalikų tarnysčių samprata Liuteris jau buvo ir iki tol suvedęs, kai savo ankstesniuosiuose raštuose (nuo 1520 iki 1523) aiškiai ir vienareikšmiškai iškėlė visų tikinčiųjų kunigystės reikšmę, o specialią kunigystę aiškiai atmetė. Liuteris pabrėžė, kad per tikėjimą ir krikštą visi krikščionys yra patepti būti kunigais. Be to, „visi tikintieji yra dvasininkai, ir tarp jų nėra jokio kito skirtumo, kaip tik pagal pareigas“ (Vokiečių tautos krikščioniškajai aukštuomenei, 1520).   

Veikale De instituendis Liuteris nevynioja žodžių į vatą. Jam esąs „didžiausias papiktinimas“, „kad dėl žmogiško paklydimo vyskupo nuskustuosius [kunigų ir vienuolių tonzūra, panaikinta tik XX a.] ir pateptuosius taip plačiai imta ‘kunigais’ vadinti“. Tai esąs „puikybės pavadinimas“, „šėtono apgaule įsibrovęs“. „Ir tau nesuvaldyti šio skandalo, jeigu pro visa tai, ko reikalauja laikmetis, papročiai ir minia, nepraeisi užmerktomis akimis, vietoj to ausis atverdamas Dievo žodžiui ir klausydamas tik jo.“

„Kadangi Kristus yra kunigas, tai ir krikščionys yra kunigai“, sako Liuteris. Žodžio aiškintojai ir sakramentų teikėjai „negali vadintis kunigais“. O jeigu taip vyksta, „tai daroma didelė žala Bažnyčiai“.

Tik žinant šiuos Liuterio pasisakymus, galima pakankamai suvokti ir Špėnerio griežtus žodžius. Anot jo, „tikra skriaudėjo šėtono klasta“, kad jam pavyko „taip viską nublokšti į popiežiškąją pusę, kai visos dvasinės tarnystės atiduodamos vien tik klierikams“. O vien tik šie, „didybės apimti“, pasivadino „dvasininkais“ – žodžiu, „kuris iš tiesų visiems tikintiesiems priklauso“. Juk visi tikintieji privalo „stropiai tyrinėti Dievo žodį“, po to veikti kas ką: „mokyti, drausminti, bausti, guosti“. O dabar elgiamasi taip, tarsi „visi šie patarnavimai vien tik į pamokslavimą sudėti būtų“. Špėneris apgailestauja, kad, šitaip elgiantis, vadinamieji pasauliečiai „buvo privaryti prie begalinio tingėjimo, iš kurio ir atsirado šitoks baisus žinių trūkumas“. Dėl to „vadinamieji dvasininkai“ išdarinėja viską, „ką tik užsimano, kadangi niekam neleista į jų kortas nė žvilgtelėti, ar bent menkiausią prieštaravimą ištarti“.

Špėneris smarkiai peikia „dvasiškojo luomo užsigrobtą vienvaldystę“ aiškinant Bibliją ir skelbiant Dievo žodį. Juk kiekvienas krikščionis „įpareigotas“ „Viešpaties žodį stropiai tyrinėti“ ir visų pirma „savuosius namiškius pagal jam suteiktos malonės dovaną mokyti, bausti, drausminti, stengtis dėl jų atsivertimo, visus statydinti ir prižiūrėti jų gyvenimą, už visus melstis ir pagal galimybes pasirūpinti jų išganymu.“ „Na o tenai, kur šitoks mokslas nei žinomas, nei tarpsta, atsiranda apgaulingas saugumas bei tingumas, kada nė vienas negalvoja, kad jam tie dalykai reikalingi.“  

Pabrėžiama, kad visa tai visiškai nereiškia pamokslininko pareigų susiaurinimo, kadangi viskam jis vienas ir taip yra per silpnas: „vieno žmogaus nepakanka“ visoms užduotims mokyme bei sielovadoje atlikti (tikriausiai ir čia pakartoja Bucerio mintis). Būtent tokia ir yra antrojo reformų punkto intencija. Beje, tai ir atsakymas į pirmą klausimą, kaip kuo plačiau tarp žmonių Dievo žodį paskleisti. Ogi būtent įdarbinant ir vadinamuosius pasauliečius, o ne vien tik ordinuotus pamokslininkus.

Tačiau Špėneriui belieka tik apgailestauti, kad „po Liuterio šis mokymas beveik nustojo būti praktikuojamas“. Nepaisant visų pastangų, daug liuteronų ir reformatų bažnyčių pavirto tipiškomis pastorinėmis bažnyčiomis. Net šiandienos liuteronai būtent šia, klerikaline, prasme komentuoja ir tokį svarbų Augsburgo tikėjimo išpažinimo penktąjį straipsnį. O jis svarbus dėl to, kad jame paaiškinama, kokiais būdais galime IV straipsnyje aprašytą nuteisinimą per tikėjimą įgyti, t. y., kaip Šventoji Dvasia sužadina tikėjimą.

Kadangi Šventoji Dvasia laikosi susirišusi su Žodžiu, tai ir tikėjimą sukuria per šią „priemonę“. Tiubingeno universiteto teologijos profesorius Oswaldas Bayeris paaiškina: „Priešingai, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, kai kalbama apie ‘pamokslavimo tarnystę’, iš tiesų omeny turima ne tik ordinacinė pozicija, pamokslininko ar kunigo pareigos; apie jas rasime vėliau, XIV straipsnyje. Penktasis straipsnis kalba ne specialiai apie kunigo tarnystę, o apie ‘ministerium... evangelii’, t. y., apie bendrą Žodžio tarnystę, taigi tokią tarnystę, kuri patikėta kiekvienam pakrikštytajam.“ (Martin Luthers Theologie)

Šventoji Dvasia žadina „tikėjimą kada ir kur nori, kai žmonės klausosi Evangelijos“ (V str.). Tad ir prabudimas gali įvykti bet kur ir bet kada, kai tik skelbiama Evangelija, ir nesvarbu kieno lūpomis – ordinuotų dvasininkų ar paprastų pasauliečių. Penktasis straipsnis akcentuoja Bažnyčios bendrąją ir pagrindinę užduotį kaip tokią ir moko, kad visi Bažnyčios nariai yra pašaukti dalyvauti bendroje Žodžio sklaidos ir mokymo tarnyboje. Šia prasme galima sakyti, kad visų krikščionių Bažnyčių, taigi visų pasaulio tikinčiųjų misija yra Kristaus vardu ir Jo vietoje „perteikti žinią visai tautai apie laisvai teikiamą Dievo malonę“ (1934 m. Barmeno teologinė deklaracija, 6 tezė).

„Net jei ir dukart daktaras būtų“

Trečiasis Špėnerio reformų katalogo punktas pabrėžia, kad yra svarbu ne tik žinios, bet ir praktinis tikėjimo „įgyvendinimas“; svarbu ne tik teisingas mokymas bei teisingas tikėjimas, bet ir tinkamas veikimas. O jis visų pirmiausiai pasireiškia ir išryškėja artimo meilėje. 

Ketvirtuoju punktu Špėneris aptaria religinius ginčus. Anot jo, būtina vengti, kad ginčai netaptų savatiksliai, o išlaikytų siekį klystantįjį link tiesos nukreipti. „Juk iš tikrųjų vienintelis disputų tikslas yra išgelbėti tikrąjį mokymą nuo klaidingų nuomonių užpuolimo“. O visa tai privalo vykti meilėje, su maldos palaikymu. Nepaisant to, kad tiesą visada būtina ginti, šiame veiksme už intelektinę pergalę svarbiau žmogaus atsivertimas. Špėneris sako: „Nes intelektinis įžvalgumas bei užtikrintintumas tiesa toli gražu dar nėra tikėjimas... Iš to aišku, kad vien disputo nepakanka, negana nei mumyse tiesą išlaikyti, nei klystantįjį ja įtikinti. Prie viso to būtinai reikalinga šventoji Dievo meilė.“   

Po to, penktame skyriuje, Špėneris aptaria pamokslininkus ir jų išsilavinimą. Jis įsitikinęs, kad nuo pamokslininko tarnystės priklauso svarbiausi dalykai, o „pamokslininkų trūkumai kenkia labiausiai“. Dėl to „pamokslininko tarnystei turi būti šaukiami tik tokie vyrai, kurie tam pakankamą stropumą parodytų“. Dar teologijos studentuose turėtų būti „naikinamas ir taisomas“ įprastinis nekrikščioniškas gyvenimas. Turi būti „kalte kalama, kad ne mažiau už dievobaimingą gyvenimą rūpėti privalo visokeriopas stropumas bei nusiteikimas studijuoti“, kadangi pirmasis be antrojo yra „mažai ko vertas“. Dvasiniuose dalykuose tebūnie „viskas nukreipta į tikėjimo ir gyvenimo praktiką“. Dėl to ir profesoriai raginami rūpintis ne tik studentų mokslais, bet ir gyvenimu.    

Špėneris įsitikinęs, „kad ir menkesniu kiekiu dovanų turtingas žmogus, tačiau Dievą nuoširdžiai mylintis, savo nedidžiu talentu bei žiniomis atneš Bažnyčiai daugiau naudos, negu puikybės apimtas pasipūtėlis, kad ir dvigubas daktaras būtų ar visokiausia išmone trykšte trykštų, bet Dievo nebūtų pamokytas.“ Todėl ir universitetai, anot Špėnerio, turėtų išduoti diplomus ne tik apie mokslą, bet ir apie tai, „kaip žmogus dievobaimingai gyvena“. Juk argi „nebūtina studentams patiems pradėti daryti tai, ko kada nors ir kitus mokys“?!

Pabaigoje autorius prieina ir prie pamokslų. Pamokslai turėtų būti nukreipti „auginti tikėjimą ir jo vaisius“. Jie jokiu būdu negali siekti dauginti „garbę ir mokytumą“ ar retorines gudrybes demonstruoti. „Sakykla ne ta vieta, kur savo sugebėjimus visiems rodyti reikėtų“. Dievo žodis turi būti skelbiamas „paprastai, bet galingai“, idant „žmonės būtų išganyti“. Pamokslu turi būti žadinamas tikėjimas ir stiprinamas „vidinis žmogus“. „Pamokslininkui būtina kuo daugiau atsižvelgti į savo klausytoją“.

„Tai, ko trokštame, nėra neįmanoma“

Į ateitį Špėneris žvelgė kitaip negu Liuteris – daug šviesiau. „Neturėtume tuo abejoti, kad Dievas savo Bažnyčiai žemėje geresnę būklę pažadėjo“. Nors Liuteris Romai ir „pastebimą smūgį“ sudavė, tačiau šios Bažnyčios „didžioji griūtis“ dar ateityje. Liuteris „iš naujo įžiebė šviesiąją Evangelijos liepsną“, todėl viską darykime, kad Bažnyčia ir toliau būtų atnaujinama.  

Veikalo pabaigoje Špėneris atsigręžia į Bažnyčios pradžią, į svajonę ją padaryti gyva ir visai kitokia kultūra: „Bažnyčios istorija liudija, kad pirmoji krikščionių Bažnyčia jau buvo pasiekusi tokį dievotumo būvį, jog visus krikščionis buvo galima atpažinti ir nuo kitų atskirti pažvelgus į jų tikėjimo gyvenimą.“ „To laikmečio krikščionių Bažnyčios būklė“ taip pat mums yra ir tarsi veidrodis, parodantis „mūsų atšalusį, ar dar kiek drungną buvimą“.

Ypatingai Špėnerį žavi pirmųjų krikščionių drąsa ir tikėjimas, „kad tai, ko trokštame, nėra neįmanoma“. „Nes ta pati Šventoji Dvasia, kuri tada, pirmuosiuose krikščionyse tokius dalykus padarė, Dievo duodama juk ir mums šiandien bei yra pasirengusi tai pat tvirtai bei galingai ir mumyse savo šventumo darbą atlikti. Tad vienintelė priežastis, dėl ko taip nenutinka, kad mes patys jai savyje neleidžiame veikti, jos malonės veiksmus patys sustabdome.“

Špėneris buvo intelektualas, kuris gebėjo išmintingai ir aštriai kritikuoti, tačiau ir pamokslininkas, kuris savo Bažnyčią mylėjo. Jo reformų programa skirta apsivalymui ir apmąstymui, daugeliu atžvilgių buvo panaši į puritoniškąją Anglijoje. Ir čia, ir ten tikėta, kad „į teologiją daug svetimo, nereikalingo ir atsiduodančio pasaulietiškumu pridėta“. Kaip gi toliau bus su mūsų evangelikų Bažnyčia? Pasiklausykime Špėnerio, nes, atrodo, kad iššūkiai tada ir šiandien labai panašūs.