Šios savaitės bernardinai.lt klausimą mums atsiuntė Gintaras Karlinskas: „Laba diena. Noriu paklausti, kuo skiriasi liuteronų ir reformatų tikėjimas?“

Į klausimą atsako Vilniaus evangelikų reformatų parapijos antrasis dvasininkas, katechetas Holgeris Lahayne

Lietuvoje liuteronus ir reformatus vienijančios religinės bendrijos vadinasi evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų Bažnyčiomis. Jeigu atitinkamai performuluotume klausimą į „Kuo skiriasi evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų tikėjimas?“, būtų akivaizdu, kad tai giminingos evangelinės, bet vis dėlto skirtingos krikščioniškos konfesijos. Kas jas vienija ir kodėl jos nesusivienijo?

Reformatų pavadinimas nurodo į Reformaciją, XVI a. Bažnyčios atnaujinimo judėjimą, kai pirmosios Prancūzijos evangelikų bendruomenės pasivadino „reformuotomis Bažnyčiomis“. Visos evangelinės Bažnyčios siekė šito atnaujinimo, bet pavadinimas „prilipo“ tik prie reformatų konfesijos. Bažnytinės šios konfesijos šaknys glūdi Šveicarijoje. Ciurichas pernai šventė 500 metų Reformacijos jubiliejų, nes 1519 m. šiame mieste savo tarnystę pradėjo žymusis reformatorius Huldrychas Zwinglis. Jo pradėta bažnytinė pertvarka buvo įvesta 1523 m. Reformuotas tikėjimas netruko išplisti po visą Vakarų Europą, ypač įsitvirtino Nyderlanduose, Škotijoje, bet nukeliavo ir ryčiau, į Vengriją, pasiekė netgi Lietuvą.

Liuteronų pavadinimas nurodo į kitą reikšmingą reformatorių – vokietį Martiną Lutherį. Su šia asmenybe ir jo 95 tezių paskelbimu 1517 m. siejama visos Reformacijos pradžia. Nuo 1521 m. Romos katalikų ir Liuterio bei jo šalininkų keliams nesustabdomai atsiskiriant, atsirado pirmosios evangelinės Bažnyčios. Liuteronybė greitai įsitvirtino Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.

Pavadinimas „evangelikai“ atspindi pagrindinį Reformacijos tikslą: kruopščiai apvalyti, naujai išryškinti ir pagaliau visiems paskelbti grynąją Evangeliją – Gerąją Naujieną apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Visi evangelikai vieningai moko, kad nusidėjėliui žmogui reikalingas išteisinimas (arba nuteisinimas), kurį įvykdo Jėzus Kristus vien iš malonės ir vien per tikėjimą, kaip „nuoširdų pasitikėjimą“ Kristaus auka ant kryžiaus.

Ir liuteronai, ir reformatai laiko save visuotinės, apaštališkosios Bažnyčios tąsa ir pabrėžia glaudų ryšį su jos, t. y. Bažnyčios tėvų, mokymu. Todėl jie pripažįsta senuosius išpažinimus kaip Nikėjos-Konstantinopolio ir Atanazo bei tvirtai gina Trejybės mokymą. Evangelikų Bažnyčios laikomos „tradicinėmis“ ne vien dėl to, kad yra senos. Jos gerbia Tradiciją, bet ir moko, kad nėra jokios „Šventosios Tradicijos“. Vien tik Šventasis Raštas yra aukščiausias viso mokymo gyvenimo autoritetas („Sola Scriptura“). Kadangi visas liuteronų ir reformatų Bažnyčių mokymas yra glaustai suformuluotas ir pateiktas katekizmuose bei išpažinimuose, t. y. konfesijose, Bažnyčios vadinamos konfesinėmis.

Liuteronai ir reformatai vienodai supranta Bažnyčią. Bažnyčia – tai tikinčiųjų Bendrija, „šventųjų ir tikrų ti­kinčiųjų su(si)rinkimas“ (Augsburgo išpažinimas, VIII), nes Bažnyčios nariu tampama tik per tikėjimą. Pagrindiniu Bažnyčios ženklu jie laiko Dievo Žodį – girdimą, kai skelbiama Evangelija, ir regimą, kai teikiami sakramentai. Dievo Žodis laikomas tuo svarbiausiu elementu, kuris įžiebia ir palaiko tikėjimą. M. Lutheris sako: „Kur Žodis, ten ir Bažnyčia.“ Šiuo principu evangelikai atmeta visišką tapatumą tarp tikrosios Bažnyčios, kaip Kristaus Kūno, ir bet kokios regimosios Bažnyčios, kaip organizacijos.

Evangeliškose Bažnyčiose nėra jokios kitos galios kaip tik vienintelė Dievo Žodžio galia. Kai Bažnyčios tarnautojai autoritetingai moko, pataria ir ragina, jie tai turi daryti vien tik remdamiesi Biblija: drausti gali vien tik tai, ką draudžia Dievo Žodis, ir paliepti  daryti tik tai, ką Dievo Žodis liepia. Visos Bažnyčios tarnų galios kyla iš Dievo Žodžio. Ordinacijos (įšventimo) metu tik atliekamas paskyrimo tarnystei aktas, tarnautojui neperteikiant ir nepridedant jokios šventos galios ar vertės. Be to, visi evangelikai atmeta priverstinį celibatą kaip nereikalingą ir priešišką Dievo Žodžiui ir dvasininkams leidžia laisvai kurti šeimas.

Romos Katalikų Bažnyčios vienybę užtikrina hierarchinė institucija su popiežiumi. Evangelinės Bažnyčios yra savarankiškos ir atmeta popiežystę kaip būtiną dievišką instituciją. Jos moko, kad dvasinę vienybę tarp tikinčiųjų kuria ir palaiko tik tikėjimas, kuris, o ne konfesinė priklausomybė, yra ir svarbiausia išganymo sąlyga. Dėl regimosios vienybės tarp Bažnyčių būtina laisvai susitarti – tai liuteronams ir reformatams kadaise buvo beveik pavykę.

Imperatorius Karolis V stengėsi užgniaužti jauną reformų judėjimą ir evangelikų tikėjimą bei sugrąžinti visus protestantus į Romos Bažnyčią. Šios grėsmės akivaizdoje Heseno kunigaikščiui ir Vokietijos evangelinių kraštų lyderiui Pilypui kilo mintis sudaryti bendrą visų evangelikų koaliciją. Tam buvo būtina pasiekti teologinį susitarimą. 1529 m. Pilypas pakvietė Reformacijos judėjimų vedlius, tarp jų ir Lutherį su Zwingliu, į Marburgo disputą. Teologinės konferencijos diskusijos buvo rimtos ir įtemptos, bet kartu vyravusi ir broliška dvasia. Deja, esminio nesutarimo dėl Šventosios Vakarienės supratimo, ko kunigaikštis labiausiai troškęs, išspręsti nepavyko.

Disputo rezultatas buvo Marburgo straipsniai, kurie penkiolikoje punktų pateikia bendras evangelikų tikėjimo tezes. Būdamas Marburge, Lutheris žmonai parašęs: „Beveik visuose dalykuose mes esame vieningi.“ Tik penkioliktas straipsnis („Apie Kristaus kūno ir kraujo sakramentą“) palikęs nesutarimą. Lutheris ir jo bendražygiai laikėsi nuomonės, kad Kristus duonoje ir vyne dalyvauja kūniškai, tuo tarpu Zwinglis su Martinu Buceriu liko įsitikinę, kad Kristaus kūnas yra danguje, dėl ko kūniškai jis negali būti visur esantis; duona ir vynas tėra ženklai, nurodantys ženklinamąjį dalyką – kraują ir kūną. Marburge Lutheris ir Zwinglis grūmėsi dėl Jėzaus žodžių „tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26) tikslesnės interpretacijos. Deja, bendro supratimo pasiekta nebuvo.

Tačiau reiktų nepamiršti ir to, kad beveik nuo pat Reformacijos pradžios dėl kelių svarbių Vakarienės klausimo aspektų evangelikai laikėsi vienodos nuomonės: kad tikintiesiems turi būti teikiama ir taurė; kad atmetama Romos katalikų transsubstanciacijos doktrina (duonos ir vyno substancijų perkeitimas; protestantai moko, kad duona lieka duona, vynas lieka vynu); tam, kad duona ir vynas teiktų naudą juos priimantiems, būtinas širdies tikėjimas; kad abi pusės smarkiai peikė katalikų Mišių, kaip tikros permaldavimo aukos, supratimą.

Ginčai dėl Vakarienės kilo iš skirtingos abiejų konfesijų kristologijos, t. y. mokymų apie Kristų. Pagal liuteronų doktriną, Kristaus kūnas perėmė dalį dieviškumo bruožų, dėl to Jo kūnas „yra“ ir Viešpaties Vakarienės metu. Liuteronai teigia, kad per duoną ir vyną mes gauname Jėzaus tikrą kūną ir kraują. Reformatai atmeta tokį liuteronų mokymą. Jie sako, kad Kristus savo kūnu yra danguje, o ne žemėje. Nuo pat Zwinglio laikų reformatai tvirtina, kad Jėzus dabar yra su mumis savo dieviškumu, būtent „Dvasia Jis niekuomet nepasitraukia nuo mūsų“ (Heidelbergo katekizmas, 47). Tikrasis Jo kūnas yra vien tik danguje. Vakarienės metu tikintieji Jo kūną valgo „sakramentiškai“ arba dvasiškai, bet ne kūniškai. Taigi reformatai įsitikinę, kad Vakarienėje Kristaus kūno nėra reikalo „tempti žemyn“; atvirkščiai, tai Kristus tikinčiuosius savo Dvasia kelia aukštyn, tai Jis jų širdis traukia pas save į aukštybes.

Po Zwinglio ankstyvos mirties šalia jo bendražygio Heinricho Bulingerio iškilo prancūzas Jonas Calvinas, kuris tapo vienu ryškiausių reformatų teologų. Jis draugavo su liuteronu Philipu Melanchtonu ir, pasinaudodamas tuo, visada stengėsi tiesti tiltus tarp vokiškosios (liuteroniškos) ir šveicariškosios (reformatų) teologijos. Calvinas jautė didelį palankumą Lutherio pozicijoms, dėl to pasirašė Confessio Augustana Variata (Melanchtono šiek tiek pakeistą liuteronų Augsburgo išpažinimą). Calvinas stipriau negu Zwinglis pabrėžė ir Dievo veikimą sakramentuose. Iki visiško susitarimo buvę netoli, bet, deja, krantai nesusiėjo…

Abi konfesijos nuo XVI a. vidurio tik labiau viena nuo kitos tolo. 1549 m., kai  Calvinas su Bulingeriu susitarė dėl bendros sakramentų teologijos ir galutinai įtvirtino  reformatų vienybę, liuteronai baisiausiai pasipiktino. Santykius dar labiau aptemdė kelių Vokietijos teritorijos žemių perėjimas iš liuteronybės į reformatų tikėjimą. Tuo metu liuteronų pusėje atsirado keiksmažodis „kalvinistai“. Liuteronų Santarvės formulė (1577 m.), paskutinysis iš pagrindinių jų išpažinimų, netgi kalba apie „šiurkščius sakramentistus“ (Zwinglio teologijos šalininkus) ir „visų kenksmingiausius sakramentistus“ (Calvino pozicijos atstovus). Formulės straipsniuose apie Vakarienę ir Kristų reformatų mokymas galutinai pasmerkiamas. Vokietijoje santykiai tarp liuteronų ir reformatų, net tarp artimų giminaičių, per šimtmečius išliko vien tik nedraugiški. Konfliktas bent iš dalies atslūgo tik XX amžiuje (Leuenbergo konkordija arba sutarimu, 1973 m.).

Lenkijoje ir Lietuvoje, kur buvo kitokia religinė situacija, viskas klostėsi šiek tiek kitaip. Pirmųjų jėzuitų atvažiavimas į Lietuvą 1569 m. sukėlė visų evangelikų susirūpinimą. Kadangi Lietuvos ir Lenkijos valstybė liko katalikiška, evangelikų Bažnyčių padėtis buvo itin trapi. Reformatai ir liuteronai netruko suvokti, kad dėl išlikimo būtina kiek įmanoma aktyviau bendradarbiauti. 1570 m. kovo pradžioje Lietuvos Bažnyčių atstovai susirinko Vilniuje į sinodą. Anot Ingės Lukšaitės, šiame sinode jie „sudarė „politinę“ sąjungą: sutarė, kad abiejų tikėjimų religinėms apeigoms galės naudoti vieni kitų bažnyčias, abiejų tikybų dvasininkas galės teikti tikybinius patarnavimus, abi Bažnyčios veiks bendrai santykiuose su valstybine valdžia“.

Po mėnesio visos Respublikos (LDK ir Lenkijos karalystės) liuteronai, reformatai ir Čekų broliai pietryčių Lenkijos mieste Sandomire pasirašė unikalią trijų evangelinių Bažnyčių ekumeninę sutartį – Consensus Sendomiriensis. Dainora Pociūtė monografijoje „Nematomos tikrovės šviesa“ rašo, kad trys Bažnyčios, atsiribojusios nuo antitrinitorių, siekė, jog 1570 m. ATR Seime būtų priimtas nutarimas jas pripažinti oficialiomis konfesijomis LDK ir Lenkijos karalystėje. Evangelikams, nepaisant kai kurių nesutarimų, reikėjo bendro sutarimo, kad galėtų veikti išvien kovoje su vis stiprėjančia kontrreformacija.

Sandomiro susitarimo formulės žodžiai išreiškia Vokietijoje nepasiektą draugiškumą tarp konfesijų: „Taigi, mes norime į vieni kitų Bažnyčias žvelgti su vienoda krikščioniška  meile ir nelaikyti vienas kito klystančiais, siekdami kuo rimčiausiai užbaigti visus ginčus, susipriešinimus ir nuomonių atsiskyrimą…“ Lukšaitė rašo: „Sandomire buvo susitarta, kad evangelikų Bažnyčios viena kitos tikėjimą vertina kaip teisingą, sutartinai saugo Švč. Trejybės dogmą, sutaria dėl mokymo apie nuteisinimą ir kitų pagrindinių tikėjimo teiginių…“ Panašiai kaip Vilniuje buvo priimtas sprendimas dėl bažnyčių panaudojimo, sakyklos bendrystės ir dvasininkų tarnystės kitos konfesijos bažnyčiose. Tačiau ir vėl nebuvo sutarta dėl vieningo mokymo apie Vakarienę. Bendras visų trijų Bažnyčių išpažinimas nebuvo priimtas.

Nepaisant kai kurių teologinių neaiškumų ir miglotų formuluočių, prieš 450 metų priimtas Sandomiro susitarimas teisėtai vadinamas vienu pirmųjų ekumeninių laimėjimų. Buvo išvengta skausmingo susiskaldymo. Šis Bažnyčių konfederacinis modelis nurodo gerą kelią ateičiai.

Sandomiro susitarimu Lietuvos reformatai ir liuteronai grindė savo santykius ir Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma valstybe 1918 m. Tarpukariu bendromis liuteronų ir reformatų pastangomis Kaune, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, 1925–1936 metais veikė Evangelikų teologijos fakultetas, kuriame dėstė ir liuteronai, ir reformatai. 1942 m. buvo išleistas bendras giesmynas. Sandomiro sutarimo dvasia Kelmėje reformatų kunigai aptarnavo ir liuteronus, ir reformatus, Viešpaties Vakarienėje dalindami reformatams duoną, o liuteronams – ostiją. Jau XIX a. kai kur veikė bendros kapinės.

Pokariu, siautėjant ateizmui, Biržų liuteronai neteko savo maldos namų. Latviškai kalbančiai liuteronų bendruomenei pamaldas laikydavo iš Latvijos atvykę kunigai Biržų reformatų bažnyčioje. Lietuvos reformatams netekus paskutinio reformatų kunigo, tarnauti reformatams Biržuose buvo pakviestas liuteronų kunigas Reinholdas Moras.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Kelmės reformatų bažnyčia buvo perleista liuteronams; Panevėžio reformatai renkasi miesto liuteronų bažnyčioje; kurį laiką Vilniaus reformatai taip pat buvo radę prieglobstį miesto liuteronų bažnyčioje. Iki šiol Šiaulių reformatai aptarnaujami liuteronų kunigo. Liuteronų konfirmacija (kaip ir šio teksto autoriaus) pripažįstama reformatų Bažnyčioje. Jau 1992 m. Lietuvos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai pasirašė bendrą Partnerystės sutartį su Vokietijos Lipės krašto bažnyčia, kurioje veikia ir reformatų, ir liuteronų parapijos.

Šiandien abi Lietuvos evangelinės Bažnyčios turi išoriškų skirtumų: kitaip negu liuteronų bažnyčiose, pas reformatus kryžiuose nėra Nukryžiuotojo ir bažnyčiose nekabo paveikslai; liuteronai grįžo prie tradicinių liturginių drabužių, o reformatų dvasininkai toliau tarnauja vilkėdami juodą talarą; liuteronai pamaldų metu žegnojasi, reformatai – ne. Abi naujai atranda savo konfesines šaknis – liuteronai bendradarbiauja su teologiškai konservatyvu JAV Misūrio sinodu, reformatai išleido savo konfesinius raštus lietuvių kalba. Rimti skirtumai sakramentų teologijoje išliko ir neleidžia abiem Bažnyčioms susivienyti. Tačiau reformatus ir liuteronus vis labiau jungia tvirtas tikėjimas į Šventajame Rašte apreikštą Evangeliją bei Biblijos neklaidingumą. Svarstydamos svarbius etinius klausimus ir priimdamos sekuliarizmo metamus iššūkius, abi Bažnyčios dažniausiai vieningai sutaria. Tad Lutheris vis dar tebėra teisus: „Beveik visuose dalykuose mes esame vieningi.“

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas